Evaldo Lasio nuotrauka
Vaida Alksnevičienė
Lapkritis ateina tyliai, atsinešdamas ramybę ir apmąstymų laiką. Lietuvoje lapkritį viskas tarsi sustoja: gamta nutyla, lapai krenta, o mes prisimename tuos, kurių jau nebėra. Vėlinės – tai metas, kai pagerbiame išėjusius artimuosius, uždegame žvakutes ir leidžiamės į prisiminimus. Bet kaip apie tai kalbėtis su vaikais? Kaip padėti jiems suprasti, kad mirtis – natūrali gyvenimo dalis, o ne kažkas, kas baugu ir nepažįstama? Montessori pedagogika siūlo atvirumą ir jautrumą, atskleidžiant gyvenimo ir mirties ciklą per paprastus, suprantamus pavyzdžius.
Mirtis – gyvenimo ciklo dalis
Montessori filosofija remiasi gamtos ir žmogaus gyvenimo ciklų pripažinimu. Gyvenimas ir mirtis yra neatsiejami dalykai, kurie vaikams gali būti aiškinami pasitelkiant paprastus gamtos stebėjimus. Pasivaikščiojimo metu galime atkreipti dėmesį, kaip gamta pasiruošia poilsiui, o vėliau pavasarį viskas vėl atgimsta.
Montessori pedagogika nesiūlo saugoti vaikų nuo šių temų, nes tik per supratimą jie gali išmokti nebijoti. Vaikai yra smalsūs, jie nori žinoti, kas vyksta aplinkui. Todėl su jais kalbėti apie mirtį, remiantis gamtos pavyzdžiais, natūralu ir sveika.
Vaikų jautrumas ir kalbėjimas apie mirtį
Vaikai turi natūralų poreikį suprasti pasaulį, tačiau jų suvokimas apie mirtį labai priklauso nuo amžiaus ir emocinio pasirengimo. Pavyzdžiui, trejų metų vaikas dar negali iki galo suvokti mirties galutinumo, tačiau galime paaiškinti tai per paprastus pavyzdžius: kaip medžiai ruošiasi žiemai ir lapai nukrinta, taip ir žmonės kartais išeina ilsėtis, bet mes juos prisimename. Tokio paaiškinimo užtenka, kad mažylis suprastų mirtį kaip natūralų gyvenimo procesą be baimės ar nerimo.
Vyresnieji jau geba daugiau suvokti, todėl su jais dera kalbėti apie prisiminimų svarbą. Galime pasakyti: „Nors močiutės nebėra, mes galime apie ją kalbėti ir prisiminti viską, ką ji mums paliko.“ Tai padeda vaikams ne jausti netektį kaip tuštumą, bet atrasti ryšį per prisiminimus ir šeimos istorijas.
Tėvų vaidmuo vaikams suvokiant mirtį
Vaikų susitaikymas su netektimi prasideda nuo to, kaip šią temą išgyvena ir apie ją kalba patys tėvai. Vaikas pastebi kiekvieną tėvų emociją ir jų reakcijas į netektį. Jei tėvai atvirai kalba apie savo jausmus, priima mirtį kaip natūralią gyvenimo dalį ir leidžia sau gedėti, vaikas taip pat mokosi nebijoti. Pavyzdžiui, kai tėvai atvirai dalijasi prisiminimais apie mirusius artimuosius ir kartu su vaiku lankosi kapinėse, uždega žvakutę ar tiesiog kalba apie netektį su pagarba, vaikui lengviau suvokti, jog mirtis yra neatskiriama gyvenimo dalis. Tėvų gebėjimas susidoroti su savo emocijomis tampa modeliu, kurį vaikai vėliau perima.
Ritualų svarba ir vaikų emocinė ramybė
Montessori aplinkoje ritualai padeda vaikams jaustis saugiai. Vėlinės taip pat gali tapti laiku, kai kartu kuriamos šeimos ar klasės tradicijos. Galbūt ryto rato metu vaikai tyliai uždegs žvakutę, prisimindami kažką svarbaus, arba namie per vakarienę visa šeima prisimins išėjusius artimuosius ir pasidalins prisiminimais. Galima keletui savaičių susikurti prisiminimų stalelį, kur vaikai galėtų atnešti nuotraukas ar daiktus, primenančius išėjusiuosius, uždegti žvakelę. Šie ritualai ne tik suteikia vaikams ramybę, bet ir padeda giliau pajusti ryšį su šeimos tradicijomis ir paveldu.
Jungtis tarp kartų
Istorijos apie mirusius šeimos narius vaikams padeda suvokti, kad mirtis nėra galutinis taškas – pabaiga. Tai galimybė gilinti ryšį su savo šaknimis. Klasėje galima paprašyti vaikų atsinešti daiktą, kuris primena šeimos narį. Šis paprastas veiksmas – simbolinio daikto atsinešimas ir pasidalijimas istorija – sujungia vaikus su jų praeitimi.
Tokios veiklos suteikia vaikams galimybę ne tik pasidalyti prisiminimais, bet ir suprasti, kad jie yra didesnės šeimos – bendruomenės dalis, ir atrasti tapatybę bei pajusti, jog gyvenimo ciklas tęsiasi per mūsų prisiminimus.
Prasmės paieškos
Vėlinės Montessori aplinkoje gali būti ne tik laikas prisiminti išėjusiuosius, bet ir galimybė plėsti vaikų dvasinį suvokimą. Mokykloje mokytoja galėtų pasakoti apie tai, kaip gamta ir gyvybė keičiasi, kaip vieni organizmai miršta, bet jų pėdsakai išlieka pasaulyje. Kaip lapai nukrinta ir tampa dirvožemiu, taip ir žmonės palieka mums savo pėdsakus – per darbus, per prisiminimus, per mūsų kasdienybę.
Vėlinės – tai laikas, kai vaikai gali išmokti suprasti gyvenimo ciklą, jausti ryšį su praeitimi ir atrasti prasmę prisiminimuose. Per pasakojimus apie išėjusius šeimos narius, tradicijas vaikai pamažu išmoks nesibaiminti mirties ir priimti ją kaip natūralią gyvenimo dalį, suprasdami, kad tie, kurie išėjo, toliau gyvena jų širdyse, prisiminimuose ir šeimos istorijose.
