Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Brazilijos vaizdai iš Antano Saulaičio SJ archyvo
Spalį kasmet Bažnyčia mums primena apie misijų svarbą visiems krikščionims, gi liturgijoje trečiasis spalio mėnesio sekmadienis tam skiriamas. 2020-ųjų spalį popiežius Pranciškus sukvietė net ypatingą vyskupų sinodą Amazonijos žmonių sielovadai ir gamtos apsaugai užtikrinti, o po to paskelbė ir savo apaštalinį paraginimą Querida Amazonia („Mylimoji Amazonija“). Gal toji Amazonija ne tokia jau tolima ir lietuviams, kai pasižiūri...
Pavienės gentys
Kaip XXI amžiuje gali dar būti pavienių genčių Amazonijos ar Indonezijos miškuose, Azijos kalnynuose ar dar kitur?! Nenuostabu, nes ir didmiestyje pilna pavienių žmonių tame pačiame daugiabutyje ar kieme, kaimelyje ar vienkiemyje – be ryšio, bendravimo su kitais žmonėmis. Pagal glaudžiai bendradarbiaujančių su Brazilijos vyskupų konferencija čiabuvių misijų tarybos duomenis, esama 112 tautų ar genčių, šiuo metu neturinčių ryšio su kitais tame 9 mln. kv. km plote Pietų Amerikos viduryje.
Gyvenvietės pastebimos iš oro, šiandien iš palydovų, seniau iš lėktuvėlių, pagal tam tikras lygiagretes skrendančių ieškoti nerastų tautų. Paprastai būna šiaudiniais pastatais supama aikštė, labai švariai laikoma, kad tarp namų viešoje erdvėje nebūtų šliužų, skruzdėlių, gyvačių, kokių nors kenkėjų, ir dažniausiai – prie upės kranto. Pagal žemėlapį ar GPS nustatoma vieta, kad vietovę surastų pirmieji lankytojai.
Kadangi upės baseinai lėkšti, šios vingiuoja, pilna senvagių, gali tekti tą pačią upę keliskart perplaukti artėjant prie numatytos nepažįstamo kaimo vietos. Džiunglėse reikia žmogaus liemens pločio keliuką pasikeičiant prakirsti, tai kiekvieną kilometrą nužygiuoti trunka valanda. Štai jau pastebima, kad žmonių būta – nulaužta šaka, sulenktas lapas, takelio užuomina. Labai svarbu tinkamai apsirengti, ryškiomis spalvomis. Indėnai į plaukus dėdavosi baltas plunksnas, kad būtų iš tolo miško patamsyje matomi, dabar darbininkų gelsvos liemenės, kad kiti suprastų, jog čia ne priešai puola, o svečiai atkeliauja.
Per surastą čiabuvių takelį pertempiama virvė, nuo jos pakabinami visokie rakandai – metaliniai peiliai, samčiai, puodai, keptuvės, kirviai, kibirai ar dubenys, dūdelė ar švilpukas, kiti įrankiai. Ar šį, pirmą kartą, ar antrą netoli kaimelio daržo įbedami keli cukrinių nendrių kotai, nes miške tėra bičių medaus, o visi saldumynus mėgsta... Tada atkeliavusi grupė apsisuka ir grįžta atgal, nesusitikusi su žmonėmis. Pakeliui, aišku, valgo, nakvoja, o naktį jaučiasi neramiai. Vėliau paaiškės, kad buvo apsupti, vyko pasitarimas, ar juos nužudyti, o atsiminus pakabintas dovanas nuspręsta leisti keliauti.
Jokios sutarties nėra, pagal tradiciją grįžtama ties ta pačia mėnulio atmaina, po mėnesio. Būryje yra bent po vieną mokantį kurią nors iš keturių pagrindinių kalbų grupių. Pasiekus artimąją vietą, vietoj metalinių prietaisų randi mainais molinį dubenį, kaulo peilį, pintinę, akmens kirvį, kokį tai samtį, šakutę, šaukštą, švilpynę... Čia atvykėliai skuba apsiplauti spiritu, kad neneštų užkrečiamų ligų neturintiems atsparumo. Ateina iš kaimo, sveikinasi, pasikalba gal 15 minučių, susitaria vėl po mėnesio susitikti.
Ta pati kelionė atgal ir pirmyn, šįsyk pagrindinis tikslas – geriau susipažinti ir paskiepyti gyventojus. Bendrine Amazonijos kalba, arba į ją panašia, susitaria, kad kaimo žynys palydės nešantį skiepus, papūs dūmus, pagiedos, ką reikia, nuo ligų apsaugoti. Tuo tarpu ir sužino apie jų būseną, sveikatą, istoriją, kalbą, maitinimąsi, ryšius su kitais miškuose. Labai gerai žinoma, kad be skiepų išmiršta iš karto pusė gyventojų vien susitikus su įsiveržusiu į jų žemę „civilizuotu“ aukso, medienos ar kitų lobių ieškotoju. Grįžus smulkiai pranešama čiabuvių misijų tarybai, kuri apdairiai suteikia žinių ir valstybės įstaigai.
Ne visi pavieniai asmenys (t. y. izoliuotieji) neturėję ryšių su pasauliu. Per tuos 10 tūkst. ar daugiau metų vyko prekyba su Andų kalnynu ir savųjų tarpe, kelionės į lygumas pietuose, į plokštikalnius, pajūrius. Misionieriai ir kiti keliautojai 500 metų kaip čia „siuva“. Kai kurios tautos patyrė žudynes prieš šimtą ar daugiau metų, vis traukėsi gilyn į miškus, kai tik priartėdavo kolonistai, kaimynai jų spaudžiami taip pat traukėsi.
Brazilijos vaizdai iš Antano Saulaičio SJ archyvo
Lietuviams tarnavęs misionierius prisimena
Tai buvo prieš 125 metus – tarp 1899 m. Kalėdų ir 1900 m. Naujųjų metų. „Noriu kunigui kapucinui atiduoti lenkų sielovadą kalnuotoje srityje. Į vieną kitą sritį turėsiu vėl nujoti rūpintis lietuviais (pabraukta). Tikiuosi turėsiąs laiko, reikalingo ieškoti lenkų ir lietuvių, kurie yra kitose RGS (Pietų Rio Grandės – red. past.) valstijos dalyse ir kur ligi šiandien nesilankiau. Tegul Dievas veda mano žingsnius ir kelius“,– rašė vokietis misionierius kunigas Josė von Lassbergas (laiškas skelbtas jėzuito istoriko kun. Arturo Rabuske straipsnyje „Penkiasdešimtmetis“, San Paulo, 1976).
Gimęs 1851 m. Detmolde. Jo du broliai, Pranciškus ir Maksimilijonas, taip pat buvo jėzuitai. Į Jėzaus draugiją Josė von Lassbergas įstojo 1867-aisiais, studijavo Vokietijoje, Olandijoje, Romoje, Anglijoje, čia vėliau dėstė bažnytinę teisę. 1895–1897 m. sielovadinį darbą dirbo Vokietijoje, Olandijoje, Lietuvoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir kitur. Į Braziliją nuvyko 1897-aisiais, buvo vadinamas „lenkų misionieriumi“ ir mažumų – vengrų, slovakų ir ypač lietuvių. Jis apkeliavo visą Pietų Rio Grandę arkliu ar mulu. Turėjo geležinę sveikatą, dienai užtekdavo sausos duonos ir matės arbatos. Rūpinosi labiausiai vargšais imigrantais tiek Europoje, tiek Anglijoje, tiek Brazilijoje. Savo laiške kunigas rašė:
„Guaporė vietovės lietuviai nepaprastai džiaugėsi, kada pirmą kartą šventė Mišias ar apeigas lietuviškai giliuose miškuose. Jie beveik visi varguoliai, nes kai kurie atvykę tik prieš keletą mėnesių iš Vilniaus gubernijos. Beveik visi su šeimomis gyvena naujai gimusios gyvenvietės pastogėse, kol vyrai stato laikinas trobas miško gilumoje.
Kokios žavingos lietuvių liaudies dainos. Tai nepaprastas grožis, kuris užburia visus.
Pirmąjį sekmadienį popiet, apie 3 val. ir 45 min. užėjo smarkios liūtys. Skubėjau pastogės medinėje koplyčioje. Beveik visa – taip sakant – šventyklėlė buvo vandeniu patvinusi. Net stogas pakilo, vienas skersinis lūžo, kiti iš išgąsčio pradėjo šaukti ir viena moteris bematant puolė ant žemės. Bet lietuvių stiprios figūros liko lyg tvirtai žemėje pasodintos, ir visai nesijaudindami toliau giedojo rožinį.“
Dar reiktų atskirai pasakoti apie vyskupo apsilankymą pas lietuvius, kai dešimtmetis berniukas vertėjavo. Dar kita istorija būtų apie dešimt metų anksčiau atvykusius lietuvius, ne iš Lietuvos, o kartu su vokiečiais ir rusais tiesiai iš Rusijos.
Red. past. Tik, deja, tėvelis Antanas to daugiau čia mums jau nebepapasakos... Reiks laukti, kol susitiksime Dangaus Karalystės soduose, kokioje nors nors dangiškoje Querida Amazonijoje!..
Projektą iš dalies finansuoja
