Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

2023 m. sausis 1
Sinodiškos Bažnyčios link

Moters vaidmuo Bažnyčioje?

2023-01-24 | Simonas Bendžius kalbina dr. Eglę Laumenskaitę
artuma202301 rs 17 2
Vido Venslovaičio nuotrauka

Sinodinio kelio apžvalga sukėlė rūpimų klausimų ir įžvalgų, iš kurių gimė puikus nepriklausomo žurnalisto Simono Bendžiaus bei Artumos redkolegijos narės dr. Irenos Eglės Laumenskaitės pokalbis. Nors pasaulyje keliamas klausimas apie moters vaidmenį Bažnyčioje, lietuviams, regis, jis neparūpo. Kai tuo laiku visai neseniai popiežius Pranciškus į atsakingas pareigas Vatikane paskyrė dar dvi profesinę kompetenciją turinčias moteris pasaulietes, o kitos dvi – vienuolė ir pasaulietė – paskirtos konsultantėmis Kunigų dikasterijoje, o tai yra visiškai nauja. Ar tai reiškia, kad Bažnyčia jau atpažįsta, jog ir šioje srityje reikalingas kitoks – moters – žvilgsnis? O kaip Lietuvoje?

Išgirdus tokias žinias, aplanko dvejopos mintys: viena vertus, džiugu, kad ir Bažnyčia pripažįsta profesionalias ir atsakingas pareigas galinčias užimti moteris. Iš kitos pusės, kyla klausimas: „Kodėl tik dabar?“ Kokia Jūsų reakcija? Klausiu, nes analizuodama Sinodinį kelią Lietuvoje šį klausimą palietėte.

– Mintis „Kodėl tik dabar?“ man pirmąkart iškilo dar 1995 m., kai buvo rengiamasi pasaulinei moterų konferencijai Pekine. Tuokart iškilus grėsmei, jog ši konferencija paneigs dviejų lyčių sampratą, Šventasis Sostas į Pekiną pasiuntė savo delegaciją, kuriai pirmąkart vadovavo moteris – JAV teisininkė ir universiteto profesorė Mary Ann Glendon.

Prieš pat šią konferenciją popiežius Jonas Paulius II parašė Laišką moterims, kuriame jis kalba apie „moters genijų“, dėkoja kiekvienai moteriai už jos pašaukimą, teigia, kad moteris yra svarbi ir gerbtina. Tuo metu savęs paklausiau: „Kodėl tik dabar atsirado toks kreipimasis? Kodėl Bažnyčia nuolat vėluoja ir reaguoja tik tuomet, kai kyla grėsmių arba patiriamas spaudimas iš visuomenės?“ Panašiai, kaip ir šiandien mūsų vyskupai rašo kreipimąsi tikintiesiems tuomet, kai kyla grėsmė, jog bus priimtas koks nors įstatymas, prieštaraujantis Bažnyčios mokymui gyvybės ir šeimos klausimais.

Pasaulyje turime moterų prezidenčių – net musulmonų kraštuose ir Indijoje tokių būta. O Katalikų Bažnyčioje moterys vis dar nedalyvauja priimant atsakingus sprendimus tais klausimais, kurie liečia mus visus. Ir ši problema nėra tik apie moters, bet ir apskritai apie pasauliečių dalyvavimą, nes Bažnyčioje moteris pirmiausia yra pasaulietė.

Kaip suprantu, moters vaidmens palaipsnis pripažinimas Bažnyčioje vyksta tuomet, kai Bažnyčia jau gali tai įgyvendinti, kai ji tam būna pribrendusi. Tik gaila, kad tai įvyksta ne iš esmės pagal Bažnyčios pašaukimą, bet labiau pagal jos komplikuotą situaciją pasaulio arba vidaus gyvenimo atžvilgiu, o dabar būtent dėl popiežiaus Pranciškaus valingo siekio atliepti Bažnyčios misiją.

Sakote, kad Bažnyčia visada tik „vejasi“ pasaulio situaciją, bet niekada pati nesiima iniciatyvos?

Kartais imasi – ypač savo mokymo skleidimu ir liudijimu, jaunimo ir šeimų telkimu, o, pavyzdžiui, istoriškai – kitaip traktuodama santuoką, nei iki tol buvo priimta Vakarų visuomenėse. Tam prielaidas pirmiausia sudarė pirmųjų krikščionių pavyzdys, kad kiekvienas asmuo, būdamas besąlygiškai vertingas, turėtų galimybę laisvai apsispręsti. To meto krikščionys eidavo į vergų turgus, iš pardavėjų išpirkdavo vergus ir pasiūlydavo jau išlaisvintam žmogui apsispręsti: arba tapti namiškiu to krikščionio namuose, arba keliauti, kur jis nori, ir pačiam kurti savo gyvenimą. Koliziją vyraujančiai santuokos sampratai taip pat sudarė krikščionys, kurie kūrė tarpusavio santykius, pagrįstus laisvu vyro ir moters apsisprendimu, o ne dukrą „atiduodami“ parinktam vyrui net prieš jos valią. Kaip teigė kardinolas tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap., būtent kitokio gyvenimo liudijimas palengva keitė įstatymus, tuo pačiu pasakydamas mums, kad tarpusavio santykiams ne įstatymai, bet pirmiausia realus pavyzdys turi lemiančią galią.

Tad nuo VIII a. Bažnyčia pradeda traktuoti santuoką kaip laisvą vyro ir moters apsisprendimą, susitarimą, kuriam neturi daryti spaudimo jokie tretieji asmenys. Tai buvo tikra sakramentinė naujovė – priešinga visuomenės nuostatai, kurioje vyravo valdovų sandoriai dėl politiškai naudingų vedybų. Minėti krikščionių pavyzdžiai rėmėsi kitokia kiekvieno žmogaus – laisvo ir besąlygiškai vertingo asmens – samprata, palengva per daugelį šimtmečių pakeitusia visuomenės sanklodą ir įstatymus.

Tačiau kitais atvejais moterys buvo išstumtos iš aktyvaus dalyvavimo Bažnyčios gyvenime. Imperatoriui Konstantinui 313 m. paskelbus Milano ediktą, Bažnyčia staiga įgijo socialinę galią, o tam nebuvo pasirengusi. Tad jos galia buvo stiprinama kuriant vertikalios subordinacijos struktūras pagal tuo metu visuomenėje galiojusius modelius. Tam buvo pasitelktas ir vyravęs teisinių santykių tarp vyro ir moters modelis, pamažu panaikinęs nuolatinį pasauliečių diakonatą, visą galią bei atsakomybes pavedant struktūrai, valdomai vyrų-dvasininkų.

Iki tol moterys dalyvaudavo Bažnyčiai svarbių sprendimų priėmime?

Istoriniai ir bibliniai tyrinėjimai vis drąsiau kelia hipotezę, jog būta moterų diakonių, pavyzdžiui, šventoji Pelagija. Naujajame Testamente skaitome, kad moterys visur lydėjo Jėzų, rėmė Jį ir patarnavo Jo misijoje. Atsiradus naujiems iššūkiams ir stiprinant uždaras vyriškos galios struktūras, deja, stiprėjo ir mizoginiškas bei seksistinis požiūris į moterį, tą dabar atskleidžia ir dalis dvasininkų seksualinių nusikaltimų.

Ar šį procesą siejate su Milano ediktu, uždraudusiu persekioti krikščionis Romos imperijoje? Kaip tai paaiškinti, kaip čia susijusi Jūsų minima išaugusi nepagarba moterims?

Pirmiausia prisiminkime Senovės graikų filosofus, iš kurių raštų sužinome, kaip Graikijoje buvo organizuojamas polis. Tais laikais moterys nedalyvaudavo visuomenės reikaluose, nes viešoji erdvė priklausė vyrams, o moteriai buvo priskiriamas svarbus vaidmuo tik šeimoje. Genialusis Aristotelis, įžvalgiai analizavęs visuomenės ir sielos gyvenimą, teigė, jog moteriai dėl jos reprodukcinės funkcijos net „nesveika protauti“, taip pagrįsdamas (pagal to meto biologijos supratimą) moters eliminavimą iš viešosios erdvės.

Šis požiūris, vyravęs antikinės Graikijos polyje, persikėlė į Romos imperiją, o vėliau – ir į Bažnyčią. Taip buvo iki pat XIX amžiaus, kai krikščionybės pasėtas vyro ir moters lygiavertės prigimties grūdas davė vaisių moterų pilietinių teisių judėjimais.

Norite pasakyti, kad moterų diskriminavimo „tradiciją“ Vakaruose įteisino krikščionimis tapę romėnai?

Noriu pasakyti kitką. To meto Bažnyčia leido šaknis į visuomenę, kurios socialinę tvarką ir žmonių padėtį savaime ir perėmė. Šiaip pasireiškė hermeneutinis ratas, kai Romos imperijos socialinė patirtis sąlygojo Bažnyčios gyvenimo praktiką, kaip dabar matome, galinčią nebeatitikti Kristaus mokymo.

Iš pradžių Bažnyčia gyvavo mažomis bendruomenėmis, kur nebuvo didelės skirties tarp kunigų ir pasauliečių, kur žmonės būdavo įkrikščioninami apsisprendę tam ir pasiruošę Krikštui, o ne todėl, kad gimė krikščionių šeimoje. Kaip III a. sakė Tertulijonas, „krikščioniu ne gimstama, bet tampama“. Bažnyčiai didinant savo socialinę galią, ilgainiui tai keitėsi.

 

artuma202301 rs 17 1
Vido Venslovaičio nuotrauka

O kada prasidėjo dabartiniai pokyčiai?

Vis labiau keičiantis visuomenei ir atliepiant naujus iššūkius, Bažnyčiai teko keistis taip pat: Vatikano II Susirinkime kaip stebėtojai dalyvavo ir pasauliečiai, tarp kurių buvo ir moterų. Ne tik Vakaruose, bet jau ir Lietuvoje yra nemažai pasauliečių ir vienuolių moterų, įgijusių gerą išsilavinimą, rimtą patirtį Bažnyčios gyvenime ir todėl jau pasirengusių dalyvauti jame bei drauge su pasauliečiais vyrais bendradarbiauti su dvasininkija. Šiandien visur reikia kompetencijos, reikia jos ir Bažnyčioje, tik moterims čia aukščiau pakeliama reikalavimų kartelė nei vyrams. Vyras, pasimokęs tik seminarijoje ir gavęs kunigystės šventimus, savaime įgauna aukštesnę padėtį Bažnyčioje, tą sąlygoja jo „luomas“ (mūsuose tebetaikoma Viduramžių socialinė kategorija), nei išsimokslinęs pasaulietis, vaisingai besidarbuojantis Bažnyčioje. Tos kelios moterys, gavusios didesnes atsakomybes Bažnyčios struktūrose, yra ne tik išsimokslinusios net keliose srityse; ne viena jų turi ir daktaro laipsnį, jau nekalbant apie praktinio darbo bendruomenėse patirtį.

Taigi, moteris, jeigu ji nori dalyvauti priimdama didesnes atsakomybes Bažnyčioje, turi būti vos ne „visa galva aukštesnė“ už vyrą – privalo turėti kompetenciją, kurią vyrai pripažintų. Sesuo Nathalie Becquart, kiek anksčiau paskirta Vyskupų sinodo pasekretore, kompetenciją turi, kaip turi ir akivaizdžią charizmą bei anksčiau turėjo rimtas atsakomybes Bažnyčioje savo šalyje – visą dešimtmetį (2008–2018) buvo Prancūzijos vyskupų konferencijos jaunimo evangelizavimo ir pašaukimų tarnybos direktorė.

O kur matote realų moters „diskriminavimą“ Bažnyčioje, palyginant su vyru, turinčiu tokį patį statusą joje?

Moterų dalyvavimo klausimas, priimant visiems tikintiesiems aktualius sprendimus, iki šiol yra tradiciškai nesuprantamas. Jis iškilo viename iš paskutiniųjų Bažnyčios sinodų, kuriame dalyvauti buvo pakviesti vienuoliai ir vienuolės: vyrai vienuoliai net nebūdami kunigais gavo balsavimo teisę, o moterys vienuolės, net būdamos abatėmis ar vienuolijų vyresniosiomis, – ne. Tuomet ir pasimatė diferenciacija būtent lyties pagrindu, ir tai sukėlė stiprią reakciją.

Tad moters vienuolės tapimas Sinodo pasekretore, vienintele su teise balsuoti, atveria klausimą, ar moterys, kurios ateityje dalyvaus Bažnyčios sinoduose, galės balsuoti. Iki kito sinodo dar yra šiek tiek laiko...

Apie visuotinę Bažnyčią dar pakalbėsime vėliau. Dabar įdomi Jūsų nuomonė dėl situacijos Lietuvoje. Prieš porą metų Marijos radijuje drąsiai išsakėte tokią mintį: „Bažnyčia savo prigimtimi yra motiniška, tačiau kaip tai gali būti šiandienėje tikrovėje, kai Bažnyčioje Lietuvoje moteris nėra gerbiama?“ Ką turite omenyje?

Šalia mūsų, lietuvių, ypatingo pietistinio pamaldumo Marijai ir ypatingo Marijos iškėlimo ją garbinant, drauge matome, kad moterys Bažnyčioje dažniausiai yra tik patarnautojos – tvarkytojos, vaikučių rikiuotojos... Būtent jos neša visą karitatyvinio darbo krūvį Lietuvos miestų ir mietelių ir bažnyčiose, bet ar visur jos, vis laikinai įdarbinamos, turi socialinį draudimą, gauna atostogas bei išeitinius pinigus? Taip, Lietuvos Carito direktorė yra moteris (nors organizacijai iš tiesų vadovauja vyskupas), yra moterų, vadovaujančių vyskupijų jaunimo, katechezės ar šeimos centrams. Bet kodėl moterų nėra tose Bažnyčios struktūrose, kuriose priimami atsakingi sprendimai, liečiantys mus visus? O jų indėlis būtų svarbus, nes moteris kitaip nei vyras mato asmenį, ji gali įžvelgti ir kitokius sprendimus, pvz., organizuojant parapijos ar kitos bažnytinės struktūros veiklą. Apie tai buvo kalbama konferencijoje Vatikane, todėl tą minėjau Sinodinio kelio analizėje.

Lietuvoje turime teologijos daktarių, bet jos nėra vyskupų patarėjos. Pavyzdžiui, sesuo Ligita Ryliškytė SJE, jau turėjusi daktaro laipsnį medicinoje, Bostono kolegijoje JAV apsigynė ir teologijos daktaro disertaciją; ji ten pakviesta kas pusmetį dėstyti, o tai – rimtas įvertinimas. Bet ar ši vienuolė, turinti ir ilgametę pastoracijos patirtį, bus Lietuvoje pakviesta tapti kurio nors vyskupo patarėja teologiniais klausimais?

Kita vertus, mūsuose net ir vyrai pasauliečiai nelabai aktyviai dalyvauja sprendžiant Bažnyčios gyvenimo klausimus. Jie, kaip ir moterys, Lietuvoje nėra tinkamai rengiami bendradarbiauti su dvasininkija, nebent darbuojantis Ekonomo tarnybose. Tad daugeliu atveju tai nėra vien moterų klausimas – tai visų pasauliečių vaidmens problema.

Bet, pavyzdžiui, galėtume kalbėti apie sielovadą, kur matyčiau kur kas didesnį moterų vaidmenį – juk katechetės, tikybos mokytojos dažniausiai yra moterys. O ir šeimose tikėjimą labiau perduoda mamos.

Ar tai tikrai mūsuose yra sielovada? Pažiūrėkite, kaip rengiamos katechezės, ir paklauskite moksleivių, ką jie veikia per tikybos pamokas. Lietuvoje neturime net nacionalinės sielovados programos. Ar yra tokia programa vyskupijos mastu, kad, pavyzdžiui, į parapiją paskirtas naujas klebonas iškart galėtų susivokti, kaip ten vyksta sielovada ir kokia kita tema jam teks pasiruošti pokalbiui su parapijiečiais, arba paprašyti, kad kas nors pasiruoštų? Ne – viskas priklauso nuo klebono valios, bus kokia nors sielovada ar ne. Jei manoma, kad sielovadai užtenka organizuoti adoracijas ar kitokius parodomuosius renginius, ar tai padeda pasauliečiams geriau suprasti Bažnyčios mokymą, kelti jiems aktualius klausimus ir juos spręsti drauge su kunigu? Savo ruožtu, jei tikėjimą vaikams perduoda tik motina, bet tėvas nėra jam pavyzdys, nereikia stebėtis, kodėl jaunimas vis mažiau praktikuoja tikėjimą, kai tėvas, būdamas vaikui socialinės patirties nešėjas, to neliudija.

Tęsiant svarstymus Bažnyčios moterų tema, svarbu tai, kad pasaulyje pokyčiai jau vyksta. Pvz., nemažai Prancūzijos vyskupų pasisakė už kur kas didesnes galimybes moterims dalyvauti priimant svarbius sprendimus Bažnyčioje.Vadinasi, apie tai kalba jau patys ganytojai. Apie tai buvo prabilta ir Amazonijos regionui skirtame sinode, o dar aiškiau pasimatė dabar, apibendrinus Sinodinio kelio įžvalgas žemyniniame dokumente. Moters dalyvavimo Bažnyčioje priimant atsakingus sprendimus klausimas yra vienas iš trijų pagrindinių aktualių Sinodinio kelio temų. Ir tai pasimatė daugelyje žemynų – ne vien Vakaruose.

Kad pamatytume, koks tai kontrastas dar nesenam požiūriui, suradau kardinolo, dabar jau Paryžiaus arkivyskupo emerito, Andre Vingt-Trois 2008 m. pasisakymą. Kai katalikų radijas Radio Notre Dame paklausė apie galimybę moterims Mišių metu skaityti Šventojo Rašto skaitinius, jis atsakė: „Sunkiausia yra rasti moterų, pasirengusių tokiai tarnystei. Nes nepakanka vilkėti sijono – reikia turėti ir kai ką galvoje.“

O varge...

Po poros savaičių Prancūzijoje susikūrė „Sijonų komitetas“, kurį sudarė moterys teologės ir biblistės – universitetų profesorės ir teologiją baigusios žinomos žurnalistės. Jos Bažnytiniam tribunolui parašė skundą „Dėl visų pakrikštytųjų lygiavertiško orumo įžeidimo“. Ir tam arkivyskupui teko atsiprašyti. Ar teks atsiprašyti kunigui Lietuvoje, prieš Sinodinį kelią pasauliečiams pareiškusiam: „Nespankite, jūs nesate Bažnyčia“?

Tęsinys kitame Artumos numeryje


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2023 vasaris 2

Artuma - artuma202302 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22