Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS
„Artuma“ 2014 metais išsamiai aptarė Dešimt Dievo įsakymų, kurie daugelio žmonių sąmonėje yra daugiau ar mažiau įsitvirtinę. Tačiau mažiau pažįstami Penki Bažnyčios įsakymai, skirti tik Katalikų Bažnyčios nariams. Dievo įsakymai per tūkstantmečius išliko iš esmės nepakitę, Bažnyčia savo įsakymus gali keisti, atsižvelgdama į laikmečio aktualijas. Akylas skaitytojas, palyginęs Bažnyčios įsakymus sovietmečiu leistose ir naujausiose maldaknygėse, atras kai kurių skirtumų. Juos ir apžvelgsime.
Visų pirma, ne kiekvienam lengva priimti grėsmingai skambantį žodį įsakymai, nes visuomenėje pernelyg pabrėžiamos asmens laisvės ir teisės formuoja kritišką požiūrį į pareigas ir įsakymų laikymąsi. Netgi katalikiškoje erdvėje šie įsakymai pavadinami Bažnyčios priesakais (katalikai.lt), nors oficialiame Katalikų Bažnyčios katekizmo tekste tiek Dievo, tiek Bažnyčios įsakymai vadinami tuo pačiu lotynišku žodžiu – praecepta (liet. įsakymai).
Pristatydama savo įsakymus, Bažnyčia supranta visas bet kokiems įsakymams priešingas nuostatas, todėl Liturginiame maldyne pateikia šias nuostatas nuginkluojančią įžangą: „Štai ką įsako Bažnyčia, kurią kaip Motiną turiu mylėti.“ Bažnyčios motiniškumo išaukštinimas leidžia tikintiesiems pasijusti vienos šeimos nariais, o jos žodžius priimti kaip motinos žodžius. Iš motinos lūpų vaikams dažnai sakomi ne tik padrąsinimo ar paskatinimo žodžiai. Iš tos pačios savo vaikus mylinčios širdies kyla įspėjimai, įsakymai ir net draudimai. Motinos žodžiai visuomet randa atgarsį vaikų širdyse.
Silvijos Knezekytės nuotrauka
Švęsk sekmadienį!
I. Dalyvauk Mišiose sekmadieniais bei per kitas privalomąsias šventes ir susilaikyk nuo darbų ar veiklos, galinčių trukdyti šias dienas pašventinti.
Bažnyčia, kaip tikra Motina, nori matyti savo vaikus bent kartą per savaitę, todėl savo norą pozityviai išsako kvietimu dalyvauti Mišiose ne tik sekmadieniais, bet ir privalomų švenčių dienomis. Šiuo reikalavimu Bažnyčia ne apiplėšia savo vaikus laiko prasme, bet praturtina juos, suteikdama dvasinio maisto per Bažnyčioje skambantį Dievo žodį, per maldos bendrystę, kuri savo pilnatvę pasiekia šv. Komunijoje.
Sekmadienis dažnai suprantamas kaip savaitgalio dalis, tačiau krikščioniškoje kultūroje mūsiškai vadinamas sekmadienis yra pirmoji savaitės diena, kai Kristus prisikėlė iš numirusiųjų, kai Šventoji Dvasia pašventino pasaulį. Ankstyvoji Bažnyčia šią dieną pavadino Viešpaties diena, nes joje vykdomi įstabūs Viešpaties darbai. Nenustebkite sužinoję, kad mes, krikščionys, savaitę pradedame ne pasinerdami į darbo rūpesčius, bet garbindami Dievą, todėl sekmadienį priimti į savo gyvenimą kaip savaitės pradžią būtų vienas iš brandaus krikščionio bruožų.
Drauge su sekmadieniais, Bažnyčia primena ir kitas privalomas švęsti šventes. Tai Kalėdos, Naujieji metai, Trys Karaliai, Velykos, Šeštinės, Sekminės, Devintinės, Žolinė, Visi Šventieji. Daugelyje bažnyčių sek-
madienių bei privalomų švenčių dienomis yra aukojamos išvakarių Mišios, skirtos ypač tiems, kurie dėl kokių nors priežasčių negalėtų dalyvauti šventės dienos liturgijoje.
Daugiausia diskusijų ir klausimų gali sukelti Bažnyčios paraginimas susilaikyti nuo darbų ar veiklos, galinčių trukdyti šias dienas pašventinti. Šiuo atveju būtina suprasti, kad krikščioniškos šventės centras yra dalyvavimas šv. Mišiose, o kita dienos dalis gali būti skirta poilsiui, aktyviam laisvalaikiui (pvz., sportui) ar kitokiai rekreacinei veiklai. Darbus galima būtų dirbti tik tuos, kuriuos būtina atlikti, arba tuos, kurie dėl savo pobūdžio nepažeidžia dirbančiojo ar kitų asmenų teisės į krikščionišką šventimą. Pvz., vejos pjovimas žoliapjove sėdimąjį darbą dirbančio žmogaus gali būti suprantamas kaip aktyvus ir įdomus laisvalaikis, tačiau žoliapjovės skleidžiamas triukšmas pažeistų kitų asmenų teisę į poilsį ir sukurtų darbadienio atmosferą. Be to, tikintieji turėtų pamąstyti ir apie tai, ar sekmadienis tinkama diena apsipirkti, nes prekybos centrų darbuotojai taip pat norėtų švęsti sekmadienį, bet privalo dirbti. Jei tik krikščionys būtų vieningi ir sekmadieniais aplenktų prekybos centrus, jų savininkai suprastų, kad ekonomiškai nenaudinga dirbti šventadieniais. Tuomet kažkas pasikeistų, bet viskas priklauso nuo mūsų sąmoningumo. Patirtis rodo, kad šventadienių besilaikantys krikščionys savo gyvenimo kokybe niekuo nenusileidžia sekmadienių „darbininkams“, o dažnai juos net ir pralenkia.
Silvijos Knezekytės nuotrauka
Atlik išpažintį bent kartą per metus!
II. Bent kartą per metus išpažink savo nuodėmes.
Atgailos ir Sutaikinimo sakramento praktikavimas istorijoje nuėjo gan intensyvų kelią. Jame susipina gailestingumas ir teisingumas, griežtumas bei maloningumas. Vos tik Bažnyčia imdavo atlaidžiau žvelgti į nusidėjėlius, tuoj pat pasitaikydavo piktnaudžiavimų. Štai Laterano IV Susirinkimas (1215 m.) priėmė kanoną, kuriuo įsakė bent kartą metuose atlikti sakramentinę išpažintį. Ši Bažnyčios nuostata šiandien mūsų nestebina, tačiau ji išduoda, jog XIII amžiuje Atgailos sakramentas išgyveno tam tikrą krizinį laikotarpį. Būtent todėl reikėjo Visuotinio Bažnyčios susirinkimo autoritetu nustatyti minimalų atgailos dažnumą.
Šio įsakymo ankstesnės redakcijos ragino tikinčiuosius apie Velykas atlikti išpažintį, todėl nenuostabu, kad Didžiąją savaitę prie klausyklų nusidriekia ilgos eilės. Dabar Bažnyčia nepabrėžia išpažinties atlikimo tik per Velykas, nors tai dvasiniu požiūriu tikrai būtų labai naudinga – prisikelti atnaujintam gyvenimui kartu su Kristumi.
Kodėl Bažnyčia „pamiršo“ velykinę išpažintį? Ieškodami atsakymo į tai, žvelkime ne tiek į Bažnyčią, kiek į tikinčiojo dvasinį gyvenimą. Jeigu pasitaikė padaryti sunkią nuodėmę, tikrai nereikia laukti Velykų, bet kuo skubiau ją išpažinti ir taip susitaikyti su Dievu. Jokiu būdu negalima ilgą laiką nešioti sunkios nuodėmės, nes nuodėmė žaloja mūsų santykį su Viešpačiu, naikina mūsų širdyje meilę, o „versdama rinktis gėrį, mažesnį už Dievą, nukreipia žmogų nuo Dievo, kuris yra jo galutinis tikslas ir jo palaima. Lengvoji nuodėmė, nors ir nenutraukia meilės, ją užgauna ir sužeidžia“ (KBK, 1855). Todėl lengvąsias nuodėmes taip pat reikia išpažinti ir per Atgailos sakramentą atnaujinti savo santykį su Viešpačiu. Šie dalykai negali būti bendru įsakymu susieti tik su Velykomis, nes dvasinė kova – laimėjimai ir pralaimėjimai – yra tikinčiojo žmogaus kasdienybė. Išpažinties dažnumas yra toje kovoje patirtų žaizdų gydymas. Išpažintis bent kartą per metus mažai tegali padėti augti malonėje, nes orientuojasi tik į minimalistinį požiūrį. Čia kažkas panašaus, kai darbuotojas gauna minimalų atlyginimą: atrodo, kad gauni atlygį, tačiau mėnesio pabaigoje supranti, kad nieko nelieka... O taip norėtųsi daugiau! Šis dėsnis veikia ir dvasiniame gyvenime.
Marijos Stanulytės nuotrauka
Komunija
III. Bent apie Velykas priimk Eucharistijos sakramentą.
Šis Bažnyčios įsakymas kilo taip pat iš antrojo tūkstantmečio pradžios dvasinės krizės ir buvo paskelbtas Laterano IV Susirinkime. Todėl jis paženklintas minimalistine nuostata ir niekaip neatspindi krikščioniško gyvenimo pilnatvės. Bažnyčia kviečia kaskart dalyvaujant Mišiose priimti ir šv. Komuniją, jei tik tam nėra kokių nors objektyvių kliūčių. Jei ta kliūtis – nuodėmė, tuomet reikia eiti išpažinties ir pašalinti tą kliūtį. Tačiau pasitaiko tokių kliūčių, kurios bent kurį laiką negali būti pašalintos, pvz., asmuo gyvena be Santuokos sakramento, nes nėra galimybės jį priimti dėl buvusios ankstesnės santuokos. Tokiu atveju praktikuotina vadinamoji dvasinė Komunija, kai nuoširdžiai atsiprašoma Dievo už nuodėmes ir sužadinamas Komunijos noras.
Eucharistija yra „viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė“ (Dogminė konstitucija Lumen gentium, 11), nes šiame sakramente regimu būdu duonos ir vyno pavidalais ateina pats Viešpats. Pernelyg jautrios sielos žmonėms be rimtos priežasties kartais iš širdies išsiveržia šauksmas – „Aš nevertas priimti Viešpatį!“ Tuomet reikėtų savo žvilgsnį nukreipti į Jėzų ir mąstyti apie tai, jog Jėzus yra labai vertas, kad Jį priimčiau. Jis – didžiausia vertybė, kurią tik galiu priimti.
Per Eucharistiją Jėzus dalijasi savo gyvenimo apstybe ir maitina savimi. „Kas medžiaginis maistas yra mūsų kūno gyvenimui, tas Komunija įstabiu būdu yra mūsų dvasiniam gyvenimui“ (KBK, 1392). Nesuprasčiau tokios motinos, kuri kasdien savo vaikams nesiūlytų geriausio maisto.
Olly Bennet nuotrauka
Pasninkas ir susilaikymas
IV. Susilaikyk nuo mėsos ir pasninkauk Bažnyčios nustatytomis dienomis.
Dažniausiai šį įsakymą suprantame kaip tam tikros rūšies maisto dietą, kai lašinius pakeičiame lašiša, nes žodžiai skamba panašiai, kalorijos taip pat panašios, o žuvis net ir skanesnė... Pasninkas ar susilaikymas, nors prasideda nuo materialių dalykų, krikščionybėje visuomet turi dvasinę prasmę, nes padeda valdyti kūno instinktus ir pasiekti širdies laisvę.
Susilaikoma nuo mėsiškų valgių visais metų penktadieniais, išskyrus tuos penktadienius, kai švenčiamos iškilmės. Pagal tradiciją Lietuvoje susilaikoma nuo mėsiškų valgių ir Kūčių dieną.
Pasninkas yra daugiau negu susilaikymas, nes pasninko metu sočiai pavalgoma tik kartą per dieną. Praktikuotinas senas krikščioniškas paprotys pasninko dienomis gyvybines organizmo funkcijas palaikyti duona ir vandeniu. Pasninko dienos Visuotinėje Bažnyčioje yra tik dvi – Pelenų trečiadienis ir Didysis penktadienis.
Tradicijas sergintys katalikai, žvelgdami į naujai pristatytus Bažnyčios įsakymus, pasiges seniau girdėto priesako – „nesilinksmink draudžiamu laiku“, kuris buvo taikomas ypač gavėniai, taip pat ir adventui. Krikščionys savo egzistencinėje gelmėje visuomet yra pripildyti džiaugsmo dėl to, kad Dievas gelbėja. Jei pasilinksminimai yra nemoralūs – su jais krikščionims nepakeliui ne tik per gavėnią ar adventą. Tačiau kultūringi renginiai ar net koncertai niekaip negali sudrumsti advento ar gavėnios rimties. Adventas yra suprantamas kaip džiaugsmingas Kristaus laukimas, bet tas džiaugsmas nėra koks nors paviršutiniškas ar lėkštas, tai – santūrus džiaugsmas. Gavėniai Bažnyčia suteikia visų pirma Krikšto priminimo (arba pasirengimo jam) bei atgailos pobūdį, todėl krikščioniško džiaugsmo santūrumas gavėnioje ypač pageidautinas.
Kaip matome, susilaikymas ir pasninkas gali būti taikomas ne tik maistui, bet ir triukšmingiems pasilinksminimams, apsipirkimui, televizijos žiūrėjimui, naudojimuisi internetu ir kitiems dalykams, prie kurių taip prisirišusi mūsų širdis...
Silvijos Knezekytės nuotrauka
Auka Bažnyčiai
V. Pagal išgales prisidėk prie medžiaginio Bažnyčios išlaikymo.
Aukos bei rinkliavos Bažnyčiai dažnai tampa diskusijų priežastimi. Anksčiau šis įsakymas skambėjo labai įsakmiai („Padėk išlaikyti savo bažnyčią ir jos tarnus“), dabar tai įgavo taktiško ir mandagaus kvietimo formą prisidėti prie Bažnyčios medžiaginio išlaikymo.
Nors tikintieji kviečiami aukoti tik medžiaginiam Bažnyčios išlaikymui, tačiau tai nėra galutinis aukos tikslas. Savaime suprantama, kad kiekvienai parapijai reikia išlaikyti vargonininką, zakristijoną, valytoją, apmokėti už elektrą, vandenį, šildymą, už įvairius remonto darbus, įsigyti naujo inventoriaus, išlaikyti parapijos salę bei kitus pastatus... Visa tai yra labai žemiški aukojimo tikslai.
Truputį apmaudu, kad čia nepastebima aukojimo esmės: aukotojas remia ne žvakių pirkimą ar kokį nors paslaugų (elektros, šilumos ar remonto) Bažnyčiai teikėją, bet remia Evangelijos skelbimą bei Dievo karalystės plėtrą. Jei nebus aukų, parapija negalės turėti salės, negalės išlaikyti katecheto, nebus ir choro, negalės vykti sielovadinės programos, pastatai bus nešvarūs ir netvarkingi, bažnyčios stogas kiauras... Tokioje parapijoje nebus galimybių ir kunigui gyventi. Dėl to parapijiečiams bus sunkiau pasiekti toli gyvenantį kleboną, o klebonas nespės aplankyti visų ligonių, negalės laiku suteikti sakramentų... Pralaimės visų pirma ne medžiaginis Bažnyčios įvaizdis – triuškinantį smūgį patirs to krašto evangelizacija. Toks procesas vadinamas nukrikščionėjimu, kai krikščioniškos vertybės ir jų skelbėjai nesulaukia žmonių atsiliepimo ir paramos. Kiekvienas aukotojas teatsimena, kad aukodamas jis pirmiausia remia Evangelijos skelbimą, žmonių išgelbėjimą nuo pražūties bei Dievo karalystės plėtrą.
Sunkiai gyvena tos motinos, kurių vaikai jas pamiršo. Bažnyčia, kurią kaip Motiną turiu mylėti, vis mums primena ir budina sąžinę – „Nepamiršk, aplankyk mane... Nors kartą metuose...“
