Taryn Elliott / pexels.com nuotrauka
Motinystė – viena iš didžiausių gyvenimo dovanų, galinti tapti viena sunkiausių gyvenimo patirčių. Kartais gyvenimo aplinkybės panardina į krizių vandenyną, kartais patys pasirenkame būti krizėje, siekdami tobulumo. Vilniaus arkivyskupijos Carito Motinos ir vaiko namų psichologė Milda Lukauskienė pasidalijo patarimais, kaip išgyventi sunkumų akivaizdoje, o šių namų gyventoja Ilveta paliudijo apie pagalbos galią.
Krizėje mylimas ir saugus
Motinos ir vaiko namų psichologė Milda Lukauskienė pasakoja, kad į šiuos namus atvyksta mamos, atsiduriančios liepto gale. Šie namai yra tarsi paskutinė galimybė, kad iš jų vaikas nebūtų atimtas. Todėl natūralu, kad čia atvykusios moterys patiria įvairių jausmų ir emocijų: neigimą, pyktį, neviltį, baimę, kaltę, nepasitenkinimą. Kartais mamos atkeliauja iš geresnių būstų ir turi prisitaikyti prie kuklesnio gyvenimo, telpančio į vieną kambariuką. Vis dėlto bet kuri sunkumų patirianti mama, kai ir negresia vaiko atėmimas, išgyvena tokias pat emocijas.
Ką daryti, kad vaikas, nepriklausomai nuo psichologinės mamos būklės, jaustųsi mylimas ir saugus? Milda sako, kad jis negali nepastebėti mamos jausmų: „Mūsų mamos dėl vaikų yra pasiruošusios kęsti nepatogumus, todėl jos čia ir atvyksta. Vaikai, žinoma, mato mamų būseną, net kūdikiai labai jaučia mamos emocijas. Kūdikių neramus elgesys gali būti mamos psichologinės būklės padarinys, atspindys.“
Panašiai yra su vyresnio amžiaus vaikais. Psichologė sako, kad nėra blogo vaiko elgesio, yra tik neatliepti poreikiai, kuriuos jis bando patenkinti, ieškodamas įvairių būdų. Taigi, jeigu vaiko elgesys netenkina, reikėtų ieškoti ne vaiko, bet tėvų problemos: „Šių namų žaidimų kambaryje yra citata, kad namai ten, kur mama. Jeigu susitvarkai savo savijautą, vaikas bus laimingas.“ Tėvai turėtų pradėti nuo savęs, kreiptis pagalbos pirmiausia sau. Psichologė sako, kad į Motinos ir vaiko namus atvykę vaikai tampa smagesni, kai mamos psichologinė būklė pagerėja, nepaisant to, kad anksčiau galbūt gyveno geresniame būste ir su abiem tėvais.
Be jokios abejonės, atliepti vaiko poreikius labai sunku. Psichologė ragina ieškoti pagalbos išorėje: „Lietuvoje niekas nesiūlo kūdikių priežiūros paslaugų. Bet labai svarbu ieškoti pagalbos ir nelikti vienai. Kas ieško, tas randa. Išeitis visada yra.“
Visos krizės įveikiamos
Prašyti pagalbos išdrįso Motinos ir vaiko namų gyventoja Ilveta. Šiandien ji šypsosi, nes ką tik gavo darbą! Tačiau iki šios dienos jauna moteris turėjo pereiti dykumas. Girtaujanti mama, globėjai, vaikų globos namai. Būdami 17-os ir pati tapusi mama, susidūrė su aplinkinių patyčiomis, smerkimu ir atstūmimu. Tačiau mergina tvirtai žinojo, kad gimdys ir stengsis savo vaikui duoti viską, ką gali geriausio.
Jaunai mamai padėjo Motinos ir vaiko globos namai. Vėliau moteris nusprendė tęsti gyvenimą užsienyje: „Išvykau į Angliją, ten turėjau draugą. Jis man padėjo penkis mėnesius, tačiau greitai tapau vieniša mama. Buvo labai sunku, reikėjo dirbti ir vienai rūpintis vaiku svetimoje šalyje. Turėjau depresijos epizodų.“
Nusprendusi, kad nori grįžti į Lietuvą, Ilveta suprato, jog nieko neturi, todėl kreipėsi pagalbos į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Ji svajojo patekti į Motinos ir vaiko namus, žinodama, kad čia gautų reikiamų įgūdžių tolesniam gyvenimui.
Ilveta sako, kad jos ir vaiko gyvenimas kardinaliai pasikeitė, kai apsigyveno šiuose namuose: vaikas gavo vietą darželyje, ji gavo darbą ir planuoja netolimoje ateityje išsinuomoti butą. Šių namų darbuotojų dėka moteris pradėjo kurti gyvenimą nuo nulio. Ilveta prisipažįsta, jog kartais jaučiasi bloga mama, tačiau psichologė ir kitos mamos padeda suprasti, kad nereikia siekti tobulumo.
Moteris užtikrina, kad nėra tokios situacijos, kurioje negalėtum rasti išeities: „Tikrai visada gali išsikapstyti, svarbu nepasiduoti neigiamoms mintims ir žiūrėti į priekį, ieškoti tikslo ir nebijoti prašyti pagalbos.“
Liza Summer / pexels.com nuotrauka
Nepakankama mama
Mamos susiduria su „nepakankamos mamos“ sindromu, kai nuolat jaučiasi nusivylusios savimi, blogos. Psichologė įvardija, kokia mama reikėtų būti: „Pakankamai gera mama. Tobulų mamų nebūna. Šiuose namuose dažnai mamos būna save nukryžiavusios. Suprantu kiekvienos mamos norą padaryti viską dėl savo vaiko kuo geriau. Reikia save padrąsinti, kad galiu kažką padaryti rytoj, ko šiandien galbūt nepadariau. Vaikui nereikia tobulos mamos, jam reikia pakankamai geros mamos. Svarbu, kad mama pati jaustųsi gerai.“
Milda Lukauskienė atskleidė tobulų tėvų siekiamybės žalą vaikams: „Jeigu vaikas mato tik tobulus supertėvelius, jam būna labai sunku, nes jis netobulas. Vaikui sveika matyti netobulus, nuodėmingus, klystančius tėvus. Matyti, kaip jie elgiasi, reaguoja tam tikrose situacijose. Kaip elgtis, kai negaunu, ko noriu, o kaip reaguoti, kai negaliu pailsėti, kai nepasisekė, kai pykstu ar bijau ir pan.“
Tobulybės siekis kartais paslepia tėvų emocijas, bet psichologė kritikuoja tokį tėvų elgesio modelį: „Negalima nuo vaikų slėpti emocijų. Tuomet vaikas išmoks slėpti savo emocijas. Tai negerai. Reikia galvoti, ne kaip daryti, kad vaikas nepamatytų blogų emocijų, bet kaip jas reikšti. Svarbu darbas su savimi ir emocijų raiška. Panaudoti savo emocijas vaiko augimui. Jokiu būdu neslėpkite emocijų. Jos turi būti legalizuotos.“ Milda priduria, kad vaiką auginame, mokydami savo pavyzdžiu. Todėl ne tik nereikia slėpti nuo vaiko emocijų, bet ir galbūt paaiškinti, kas vyksta.
Kartais motinystė virsta drama. Specialistė pasakoja, kad tapimas motina sukelia didžiulį perversmą tiek moters kūne, tiek ir psichologijoje: „Jeigu tai pirmas vaikelis, nereikia ir depresijos. Mama patenka į siurrealistinę situaciją. Tai normali emocija. Mamos kartais mėnesiais jaukinasi naują savastį, kad ji nebe mergina, o mama. Mama devynis mėnesius ruošiasi, kūnas keičiasi, bet vis tiek, kol vaikas negimsta, mamai sunku suvokti naują savastį. Kūdikis tarsi mažas „ateiviukas“, mažiukas, susiraukšlėjęs, nežinai, ką daryti. Mamos iš euforijos greitai pamiršta gimdymo sunkumus, tačiau kyla daug kitų iššūkių. Nereikia norėti būti iškart tobula mama. Tai užtrunka, kol susipažįsti su vaiku. Juk reikia laiko susipažinti, pažinti vaiką.“
Tėvams reikia laiko susivokti, ką reiškia būti atsakingam už kitą žmogų. Psichologė įvardija didžiausią motinystės riziką: „Vaikas labai daug reikalauja. Kūdikis būna pripratęs įsčiose būti nešiojamas kiaurą parą, todėl ir gimęs norėtų būti nuolat nešiojamas, tačiau tai neįmanoma. Tas žmogus, kuris prižiūri kūdikį, bus nuolat pavargęs. Trūksta miego, esi nuolatinėje parengtyje, kad tavęs bet kada gali prireikti, o vaiko verksmas kelia emocinį nerimą, nes kažkoks kūdikio poreikis nepatenkintas. Tada labai sunku psichologiškai, žmogus tampa pažeidžiamesnis. Jeigu moteris nebenori gyventi, privalo kreiptis pagalbos. Jeigu artimieji įtaria, kad mamai pogimdyminė depresija, nedelsiant reikia ieškoti specialistų pagalbos, nepalikti mamos vienos.“
Galiausiai mamos privalo atrasti laiko sau. Nevirsti kankinėmis dėl vaiko, nes vaikams reikia sveikos ir laimingos mamos. Milda atskleidė, ką kalba mamoms, kurios dėl laiko skyrimo vaikui ignoruoja būtiną savo apsilankymą pas gydytojus: „Klausiu, kiek jos dar nori gyventi. Dažniausiai mamos sako, kad iki kol vaikui sueis 18 metų. Bet vėliau supranta, kad jos nori pamatyti ir tolesnį vaiko gyvenimą, būti šalia. Tuomet ir sakau, kad jos turi savimi pasirūpinti, jeigu nori būti sveikos. Vaikams reikia mamų, todėl jos pirmiausia turi pasirūpinti savimi, sveikata, psichine gerove, kad ir vaikas jaustųsi gerai.“
Kindel Media / pexels.com nuotrauka
Vaiko ir mamos ryšys ypatingas, todėl net nukirpus virkštelę vaikas dar ilgai gyvena mamos emocijomis ir būsenomis. Taigi, sunkumų patiriančios mamos turi ieškoti palaikymo, kreiptis pagalbos į specialistus, ieškoti mamų palaikymo bendruomenių, nelikti vienos su savo problemomis ar sunkumais.
