Dr. Lina RASKAZOVA-ŠULCIENĖ
Gegužės 24 d. minėjome Pasaulinę komunikavimo priemonių dieną. Šiemet popiežius ta proga paskelbė neįprastą žinią, skirtą savitai temai – pasakojimui.
Pasakojimai – mūsų rūbas
Pranciškus pradeda nuo to, kas yra žmogus. Jis sako: „Žmogus yra pasakojanti būtybė“; jis pasakoja istorijas, kuriomis „apsivelka“; jos tampa jo rūbu. Popiežius žaidžia lotyniškais terminais textile ir textus (abu reiškia „audeklą“, „audinį“). Mes apsivelkame ir audeklu (textile), ir tekstu. Audeklu apvelkame kūną, tekstu – savo dvasinę prigimtį, tekstas papasakoja mūsų tapatybę – kas mes esame. Būtina ir kūną apvilkti, ir dvasią.
Galima prieštarauti, kad ne visi žmonės yra pasakotojai. Kai kurie moka ir mėgsta pasakoti, kiti – labiau klauso, negu kalba. Bet popiežiaus mintis gilesnė. Žmogui svarbu žinoti, kas jis yra. Tuo jis skiriasi nuo kitų būtybių. O tai, kas jis yra, žmogus išaudžia, kai kalba pats (nebūtinai rišlias istorijas) arba kai klauso kitų istorijų. Jis kalba ir audžia, klauso ir audžia. Šis audinys yra jo tapatybė. „Pasakojimai formuoja mūsų įsitikinimus bei elgseną“, jie „gali padėti mums susivokti ir išsakyti, kas esame“.
Pasakojimų mums būtinai reikia: „mes alkstame istorijų, panašiai kaip alkstame valgio“. „Mes negimėme iki galo užbaigti, turime nuolat būti „mezgami“ ir „sudėliojami“. Gyvenimas mums dovanotas kaip kvietimas toliau austi tą „nuostabiai padarytą“ būtybę, kuri mes esame.“
Istorijos būna įvairios – pasakos, romanai, filmai, dainos, žinios, radijo ir televizijos laidos, straipsniai, anekdotai, sms žinutės, pranešimai socialiniuose tinkluose. Visos „jos daro įtaką mūsų gyvenimui. Pagal jas nusprendžiame, kas teisinga ar klaidinga“. Atsižvelgdami į jas suprantame, kas esame, keičiamės ir gyvename.
Dievą popiežius taip pat vadina Pasakotoju. Tokį Jį mums parodo Šventasis Raštas – istorijų Istorija. Jis „taria savo Žodį, ir dalykai įvyksta (plg. Pr 1). Savo pasakojimu Dievas pašaukia į gyvenimą daiktus, o galiausiai sukuria vyrą ir moterį kaip laisvus pašnekovus, drauge su Juo kuriančius istoriją“.
Dievo pasakojimas yra kūryba. Jam tarti žodį – tai suteikti būtį, padaryti. Tuo tarpu žmogus dažnai jaučia didžiulį atotrūkį tarp savo (ir ne tik savo) žodžių ir darbų, tarp pasakojimo apie tikrovę ir pačios tikrovės. Žodžiai dažnai sukasi sau, o darbai – sau. Tačiau žmogus kviečiamas būti pasakotoju, kuris kuria tikrovę. Tokį pasakojimą popiežius vadina performatyviu, ne tik informatyviu, t. y. ne tik perteikiančiu informaciją, bet ir keičiančiu tikrovę. Pasakojimas ne tik įgalina susivokti, kas esame; per jį mes galime tapti panašūs į Dievą.
Kokiu būdu įmanoma taip pasakoti? Į šį klausimą atsako popiežiaus žinia.
Gintaro Česonio nuotrauka
Kokių pasakojimų mums reikia?
Čia – visa veiklos programa: „Mums reikia gerų istorijų – ugdančių, o ne niokojančių, padedančių atrasti šaknis ir teikiančių jėgų drauge eiti pirmyn“, istorijų, kurios „iškeltų į šviesą mūsų būties tiesą“. Mums reikia kurti „ugdančius pasakojimus, sutvirtinančius visuomeninius ir kultūrinius ryšius“, pasakojimus, kurie „byloja apie mūsų dalyvavimą gyvame audinyje“, kurie parodo, „kaip susipina mus siejančios gijos“. „Mums reikia žmogiško pasakojimo, kuris kalbėtų apie mus ir mumyse gyvenantį grožį“, atskleistų „nepastebimą kasdienos heroizmą“, „pasakojimo, kuris geba žvelgti į pasaulį ir įvykius su švelnumu“. „Žmonija nusipelno tokių pasakojimų, kurie atitinka lygmenį, į kurį ją pakėlė Jėzus,“ – rašo Šventasis Tėvas. Tokios istorijos atliepia giliausią žmogaus kaip pasakotojo pašaukimą – dalyvauti Dievo kūrybos darbe.
Tačiau mūsų pasakojimams iškyla grėsmė: į juos įslenka blogis. Jo formos labai įvairios ir jų daug: apkalbos, paskalos, nepatikrinta informacija, „banalios ir apgaulingai manipuliuojančios kalbos, rėksmingi ir neapykantos kupini lozungai“, pasakojimai siekiant valdžios, pasakojimai, kurie bando įtikinti, kad, norėdami būti laimingi, turime nuolat turėti, savintis, vartoti; „destruktyvios ir provokuojančios istorijos“, kurios sutrauko ir naikina „bendrabūvio gijas“; didelio masto apgaulės sklaida ir vartojimas (kaip deepfake atveju). „Visa tai nekuria žmonijos istorijos, bet nuplėšia žmogaus orumą.“
Nekokybiškų pasakojimų amžius
Daugumos mūsų patirtis iki karantino labai panaši: intensyvus darbas, galybė informacijos, komunikavimo formų. Trūksta laiko. Jis vis greitėja. Skubrus laikas reikalauja greitos reakcijos į vis naujus informacinius dirgiklius. Įvykių gausa ir greitis neleidžia sustoti, nurimti, susitelkti, apmąstyti, kas įvyko, ką patyrei. Greitis ir jo keliama vidinė įtampa palaiko tik greitą galvojimą, greitą kalbėjimą, greitą rašymą.
Tačiau žmogų tranfomuojančiam pasakojimui reikia lėto laiko. O jei yra tik greitas ir labai greitas? Tuomet mąstoma, kalbama ir rašoma skubiai ir, deja, nekokybiškai. Matyt todėl gyvename nekokybiškų pasakojimų amžiuje. Į mus plūsta pigių žodžių srautas, kuris mažai arba nieko nepasako.
Žinoma, kai kurie pasakojimai patrauklūs. Kai klaidžiojame globaliajame tinkle, randame įvairių įdomių dalykų. Jie užburia, bet... praeina, išnyksta: atkreipia dėmesį ir tuoj užsimiršta. Kai mėgini ilgiau prie jų „pabūti“, jų „prasmė“ sutrupa į fragmentus, iš kurių sudėtinga sudurstyti kokį nors savo esmės pamatą. Tarsi tiestum ranką paliesti kažką tikro, o ten nieko nėra, tuščia... Kai tokia patirtis kartojasi ilgesnį laiką, informaciniame lauke nustoji ieškoti prasmės, imi manyti, kad visa, kas pasakojama, yra netikra, tik rūkas, tik migla...
Gintaro Česonio nuotrauka
Atsigręžti į istoriją Istoriją
Popiežius siūlo gręžtis į pamatinį pasakojimą, į istorijų Istoriją – Šventąjį Raštą. Sykiu jis primena seną kelią ir ragina ugdyti dorybes – išminties, drąsos, kantrybės ir įžvalgumo. Išminties dorybė svarbi, kad rinktume ir kurtume „gražius, teisingus ir gerus pasakojimus“. „Mums reikia drąsos atmesti melagingas ir piktavales istorijas“. Galiausiai – „reikia kantrybės ir įžvalgumo, kad iš naujo atrastume istorijas, padedančias mums nepamesti gijos fragmentiškoje šiandienos aplinkoje“.
Popiežius ragina pasakoti Dievui: „Galime Jam pasakoti savo išgyvenamas istorijas, atnešti į Jo akivaizdą žmones, pavesti Jam įvairias situacijas. Galime su Juo iš naujo suausti gyvenimo audinį, užsiūti įplyšimus ar skyles.“ „Pasakoti apie save Viešpačiui reiškia įžengti į Jo atjaučiančios meilės žvilgsnį, nukreiptą į mus ir į kitus.“
Be to, didžiulė pagalba, kurios mums tikrai reikia, yra Šventojo Rašto pasakojimas – juk jis performatyvus. Jis mus formuoja ir daro panašius į Jėzų. Tokį poveikį gali turėti ne tik Šventasis Raštas. Performatyviai mus veikia ir šventųjų istorijos bei tekstai, kuriuose „sugebėta perskaityti žmogaus sielą ir nušviesti jos grožį“. Kai juos skaito ir sutinka Tiesą, žmogus negali nenorėti keistis ir negali nesikeisti. Jis godžiai geria, kai gauna tai, kas teikia gyvybę – pasakojimą, kuris pasotina Tiesos ilgesį, maitina ir guodžia alkaną, išvargusią sielą, suteikia jai poilsį, paguodą ir džiaugsmą. Taip mumyse pasakoja Dievo meilė.
O įdomiausia, kad mūsų gyvenimas tampa Dievo pasakojimu. Kiekvieno žmogaus istorija gali įsijungti į Evangelijos pasakojimą, kaip Augustino Išpažinimai, Ignaco Lojolos Piligrimo pasakojimas, Kūdikėlio Jėzaus Teresės Vienos sielos istorija. Šventųjų gyvenimuose tai suprantama, bet čia kalbama ir apie kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Popiežius drąsina mus cituodamas apaštalą Paulių: „Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas“ (2 Kor 3, 3), nes „niekas pasaulio scenoje nėra statistas“, t. y. foninę, nereikšmingą funkciją atliekantis veikėjas. „Kiekvienai žmogiškai istorijai tenka nepaneigiamas orumas.“ „Šventosios Dvasios veikimu kiekviena istorija, taip pat ir labiausiai pamiršta, net parašyta ant labai kreivų linijų, gali tapti įkvepianti, atgimti kaip šedevras ir tapti Evangelijos papildymu.“
Popiežius baigia ragindamas prašyti pagalbos Dievo Motinos Marijos: „Kad galėtume visa tai įvykdyti, paveskime save moteriai, kuri savo įsčiose audė Dievo žmogystę, ir, kaip pasakoja Evangelija, suaudė į viena visa, kas jai įvyko (plg. Lk 2, 19).“
