Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

Didelės ir mažos kryžkelės

Mūsų dukra – vienuolė?!

2015-07-28 | Vienuolių tėvus kalbino Valdonė MINCIŪTĖ
artuma1507-8-rs-p19-1
Silvijos Knezekytės nuotrauka

Vaikus užauginę tėvai laukia anūkų. Taip įprasta, ar ne? O ką daryti, jei tavo sūnus ar dukra nusprendžia pašvęsti gyvenimą Dievui? Kai panevėžiečiai Sigutė ir Remigijus LIUTKEVIČIAI sužinojo apie rimtus dukters ketinimus stoti į vienuolyną, juos ištiko šokas.

Kaip sužinojote apie tokį dukters sprendimą?

Sigutė: Mūsų dukra išvyko į Vilnių studijuoti italų kalbos, po dviejų kursų sužinojome, kad ji stoja į Nukryžiuotojo Kristaus seserų vienuolyną. Šio sprendimo link ji nėjo žingsnis po žingsnio, nuosekliai, tai galbūt todėl nesitikėjome tokios žinios. Galvojau sau: „Jeigu kažko nepadariau ir ji eina į vienuoles dėl to, kad kažko trūksta, tai padarysiu viską, persiversiu per galvą, kad tik neitų.“ Tai pirmoji mintis. Vėliau sūnus nuramino: „Mamyte, ten jos pašaukimas.“ Po truputėlį susitaikiau. Nuvažiavau į Vilnių, pas Motinėlę Aldoną, apžiūrėjau, kur ir kokiomis sąlygomis gyvens Aušra. Motinėlė guodė: „Jūs nebijokit, iki amžinųjų įžadų praeis pakankamai laiko, iki tol įsitikins, ar tai jos kelias.“ Motinėlė pasakojo, kad Aušrelę specialiai „padusina“ (čia aš taip panevėžietiškai pasakiau), kad ji matytų, jog šis kelias nėra rožėmis klotas, tai ne tik debesėliai – tai gyvenimas!

Remigijus: Tėvai vaikus moko – būk toks, būk anoks, o aš nemėgau prievartos, nes pasirinkimo laisvę juk visi turime, bet ši žinia užklupo netikėtai. Ypač mano brolis nustebo: „Viešpatie Tu mano, kas dabar bus?!“ Abu netinkamai įsivaizdavome vienuolyną – iš knygų ir filmų... Atrodė, baisu!

Sigutė: Mūsų reakcija pasikeitė. Dabar sakom, kad jau nebe vieną dukrą turim, o daug. Džiaugiamės galėdami aplankyti seses ir mielai laukiame jų savo namuose.

Remigijus: Jei Aušra jaustųsi blogai, sugrįžtų į pasaulietišką gyvenimą. Man gera, jeigu vaikams gera. Tik tiek, nereikia nieko daugiau.

Kaip keitėsi jūsų pačių gyvenimas?

Sigutė: Patys eidavom į bažnyčią, vaikai ruošėsi sakramentams, bet nebuvom super katalikai. Po tokio dukters sprendimo sugrįžome arčiau prie tikėjimo. Atskalūnu save vadinęs Remigijus priėmė Pirmąją Komuniją, ėmė studijuoti Šventąjį Raštą. Anksčiau į bažnyčią eidavom tik per didžiąsias šventes, o dabar sekmadieniais atsikeliam, nuvažiuojam į bažnyčią, pareinam, pavalgom, ir tai šventė! Jei kas nors nutinka ir negalim nueiti, tai kažko trūksta.

Kokių pasikeitimų matote savo dukters gyvenime?

Sigutė: Kai augo, tai buvo, oho, koks vaikas! Pamenu, pirmoj klasėj norėjo būti berniukas. Netradiciškai skamba. Mokykloje skatindavau bendrauti su klasės draugais, o ji gal kokią vieną ar dvi drauges turėjo, sakydavo: „Ko aš ten eisiu? Į sodą pagerti? Nenoriu ir man to nereikia!“, tačiau ji keliaudavo į piligrimines keliones, rasdavo kitokios veiklos. Drauge eidavome į koncertus, į motokrosą! O motokrosas tai būdavo jo! Jei tėvelis su sūnumi ir neidavo, mes nepraleisdavom galimybės. Pamenu dar vieną epizodą. Sykį tėvelis nubaudė abu vaikus ir pastatė į kampą. Sūnus pastovėjo, apsiraudojo, atsiprašė, o Aušrytė stovi. Stovi. Stovi. Ateina Remigijus pas mane ir tariamės, ką daryti. Neištvėrusi skatinau dukrą atsiprašyti, o ji stovėjo tol, kol pradėjo mėlti. Tėvelis išleido iš kampo, ranka numojo ir pasakė, kad daugiau nebaus.

Remigijus: Beviltiška situacija. Ji manė, kad aš neteisus. Aušra su charakteriu, neįsakysi – daryk tą ar aną. Pasirinkdavo taip, kaip norėdavo. Neprieštaraudavau labai.

Sigutė: Anksčiau dukrelė atrodė nežemiška, jai neegzistuodavo laikas, dabar ji kitokia ir mūsų bendravimas pasikeitė, palaikome šiltus santykius. Paskambina, rūpinasi mūsų sveikata.

Remigijus: Klausia, kuo užsiimu, ką skaitau, nes komandiruotėse, po darbo turiu daug laisvo laiko, žinoma, jei nežvejoju.

Tai kuo tėvai turi būti ypatingi, kad išaugintų dukterį vienuolę?

Sigutė: Mes patys paprasčiausi tėvai! Kartais paklausiu žmonių: „Aš ką, nepanaši į vienuolės mamą?“ Nė vienas žmogus nėra pasakęs, jog panaši, o aš pasididžiuodama liudiju: „Taip, mūsų dukra – vienuolė!“ Mažai tokių, todėl meldžiuosi, kad kuo daugiau jaunų žmonių pašvęstų gyvenimą. Kai su Aušryte einu Panevėžio gatve, jaunuoliai nutyla, nors trumpam tampa geresni. Ji visada su abitu, gal tik kokius langus plauna pasivilkusi kitą sijoną.

Remigijus: Vyriausias sūnus – Bažnyčiai. Taip sako, ar ne? O mūsų Aušrytė pati apsisprendė. Mes nepastūmėjom, net nešnekėjom apie tai. Pasirinko pati, tai ir džiugu!

Kaip paaiškinote dukters apsisprendimą draugams, bendradarbiams?

Remigijus: Atrodė tokie nustebę! „Matai, iki ko privedė dukterį... kad net į vienuolyną įstojo!“ – komentavo vienas pažįstamas. Ką gi turėčiau atsakyti? Jie nedaug tepažįsta mane ir turbūt galvoja, kad dukrą uju, mušu, visaip ten... Nelabai man rūpi, ką kiti galvoja, o dėl dukters, tai... Šiek tiek didžiuojuosi, sakyčiau. Labai sureikšminti nenorėčiau, bet malonu, kad pasirinko tokį gyvenimo būdą. Vieni gali tapti mokslininkais, kiti kokios nors srities specialistais, bet ne kiekvienas sugeba pasišvęsti Dievui.

Sigutė: Sykį, kai Aušrytė viešėjo Trinapolyje, mes su Remigijaus broliu ir jo žmona nuvykome jos aplankyti. Iki šiol jam sunku suvokti, kaip jauna mergina gali ten gyventi. Po tos viešnagės kartojo: „Kai išlošiu milijoną, būtinai išpirksiu Aušrytę iš vienuolyno!“ Ji neištvėrusi sykį tarė: „Tai, dėde Virgi, kiek jūs už mane sumokėtumėt?“ Ir mano mama sakydavo: „Bepigu ten joms už uždarų sienų būti šventoms, tegul jos gyvenime tokios tampa.“ Žmonės mano, kad vienuolė gyvena tik už uždarų sienų.

Remigijus: Pasenęs požiūris! Vienuolynai smarkiai savęs nereklamuoja, o žmonės taip ir nesužino tiesos apie juos. Aušrytės dėka mes sužinojom.

Ką patartumėte tėvams, kurie, kaip tąsyk jūs, nerimauja ar net šoko ištikti negali patikėti tokiu vaikų apsisprendimu?

Sigutė: Pati šeimoje esu devintas vaikas. Kai broliai susitikinėdavo su merginomis, kaime bobutės aiškindavo mano mamai: „Ką gi tu čia? Daryk tą, aną...“ O mama sakydavo: „Jei jam gerai, tai ir man gerai bus.“ Jei ji laiminga, tai mes laimingi dvigubai, ir kitiems tėvams patarčiau – reikia priimti savo vaiką tokį, koks jis yra. Juk jis suaugęs, ne koks kaprizingas šešiametis. Jei pasirinko ir jam gerai, tai ką dar kalbėti? Pirmučiausia galvokit ne apie save, bet apie vaiką.

Remigijus: Ne trukdyti, o padėti reikia!

Pokalbio pabaigoje užklausiau Sigutės, ką darytų, jei dukra būtų pasirinkusi ne apaštalinį, o kontempliatyvųjį vienuolyną? Atsakė paprastai: „Tąsyk būčiau neištvėrusi!“

Birutės ir Kęstučio ŠINKŪNŲ dukra jau beveik metus gyvena kontempliatyvioje, asketiškos regulos Betliejaus Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Bruno vienuolijoje.

artuma1507-8-rs-p19-2

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Dukrą matote retai, negalite susiskambinti telefonu ar kada panorėję atvažiuoti į svečius. Turbūt nelengva šitaip?

Kęstutis: Būtent dėl to šiek tiek prieštaravau. Klausiau dukters, kodėl ji šitaip pasirinko, bet man savo minčių nedėstė, tik kažkam prasitarė: „Einu ten, nes dvejoju, ar kitur nesuabejočiau.“ Man atrodo, kai dvejoji – nesirenki, bet teko susitaikyti.

Birutė: Toks pasirinkimas man ne siurprizas. Ten ji lankėsi ne kartą, tik anksčiau vis grįždavo. Pirmą kartą pagyvenusi Paparčiuose 40 dienų, namo grįžo švytinčiu veidu, nors tuomet manė, kad šis kelias ne jai. Vis tik Rasa pasiryžo stoti į vienuolyną, o kai paskutinį sykį aplankiau ir paklausiau, kaip gyvena, atsakė: „Gerai, kai užtenka laiko maldai.“ Pagalvojau tyliai: „Jei tau ten dar per mažai laiko maldai, tai kur tu daugiau jo berasi?“ Šį ženklą suprantu kaip patvirtinimą, jog jos kelias būtent kontempliatyviajam vienuolyne.

Kęstutis: Aš tiesiog norėjau išsiaiškinti, kodėl taip? Dievas žmogų skiria bendruomenei ir jei tas žmogus užsidaro, mane aplanko viena iš skausmingiausių minčių: „Ar tai dėl to, kad mes taip auklėjom? Gal kažko nepadarėm, kad visuomenėje jai neatsirado vietos?“ Galbūt tai egoistiškas mąstymas, nes juk visiems tėvams norisi anūkų, norisi matyti, kaip gyvena vaikai, džiaugtis, kai kyla karjeros laiptais. Na, tą karjerą palikime antrame plane, bet, mėgindamas įsivaizduoti laimingą žmogų, tai tikrai ne vienuolyne jį matau. O jei mano dukra ten laiminga? Tai gerai, net jei nesuprantu.

Esate gydytojai, turbūt norėjote ir savo dukterį matyti dirbančią šioje srityje?

Kęstutis: Visuomet sakiau, kad moteris ir medicina – nesuderinami dalykai. Arba būk moterimi, arba medike. Apie mamas šneku: t. y. arba tu mama, arba medikė.

Birutė: Pačios Rasos vaikystėje kažkas paklausė, kuo ji norėtų būti? O ji atsakė: „Norėčiau būti gydytoja, bet tada vaikučiai mamytės nemato.“ Visai mažutė ištarė tai. Gal todėl baigė sociologijos studijas, o vėliau įgijo socialinio darbo magistro laipsnį.

Kęstutis: Profesinis orientavimas visuomet vyko ne šiurkščiai peršant kokį kelią, bet ramiai. Nuo ketverių metukų kone kasdien vežiodavau į gimnastiką, sporto mokyklą, pramoginius šokius – ir jai puikiai sekėsi! Bet tarp mūsų parodytų kelių ji blaškėsi. Kartais pagalvoju – juk Dievas Kristų išbandė, gal taip ir ją išbando? Vedžioja po visur.

Ar Rasa svarstė apie pašaukimą šeimai?

Birutė: Ji sakė buvo gavusi rimtą pasiūlymą ir džiaugiasi, kad neištarė „taip“.

Tai ieškojimai baigėsi vienuolyne?

Birutė: Negaliu pasakyti, kad ieškojimai jau baigėsi. Ji atsakingai svarsto savo pasirinkimą, labai laukė melioto (postulanto vienuolinio drabužio), kaip to pirmojo žingsnelio į bendruomenę. Ji klauso širdies, todėl ieško tylos, ramybės, kad išgirstų. Daugiau negu kitur ramybės randa būtent šiame vienuolyne, o apie vidinius dalykus puikiai kalba išoriniai ženklai: Rasa ilgai šoko pramoginius šokius ir visuomet matydavau ją pasitempusią, bet gyvenimui ėmus mėtyti ji sulinko, o dabar vėl tiesiasi.

Kas sunkiausia tėvams? Jei taip paprastai tariant, neatrodo, kad praradote dukrą?

Kęstutis: Man sunkiausia tiesiog būti tėčiu, kuris pajunta, jog dukra išėjo gyventi atskirai. Galų gale supratau, kad tai nei žiauru, nei neteisinga, tai gyvenimo dialektika. Svajonę vesti dukrą prie altoriaus turėjau, bet ta svajonė blėso ir užgeso. Štai toks gyvenimas.

Birutė: Kai matydavau, kad jai kažkas ne taip ir negalėdavau padėti, tuomet būdavo sunkiausia. Dabar jau nebe taip, galiu atvažiuoti, aplankyti, net jei retai. Nors mėgsta keliauti, pasirinko tokį vienuolyną, iš kurio negalės išvykti, nes, be visų kitų, privalomas ir stabilumo įžadas. Galima išvykti tik į laidotuves, pas gydytoją ar pan.

Kaip Rasai sekasi įsitraukti į sesių gyvenimą?

Birutė: Rasa visuomet troško turėti namelį, ar iš molio, ar šiaip kokią kaimo bakūžėlę, kurioje galėtų gyventi. Dabar turi namelį, atskirą celę, pradėjo auginti gėles, paprašė, kad rožių atvežčiau. Ji skaito, rašo, vis parvežu paką laiškų ir išsiunčiu Rasos draugams. Jie ir aplankyti draugės nuvažiuoja.

Kęstutis: Sesutės susitinka tik per šv. Mišias ir kai kurias maldas, visos mokosi grigalinio giedojimo, tačiau tarpusavyje beveik nebendrauja. Labai seniai su choru važinėjome po Europą ir aplankėme vieną kontempliatyvųjį vienuolyną; po brolio pasakojimų negalėjau atsitokėti: įsivaizduojat, per parą galima tik valandą žiūrėti į kitą žmogų!

Birutė: Jos tik sekmadieniais kartu vaikšto, valgo, šnekasi. Taip pat pasiskirsto buities darbus, rašo (tapo) ikonas, pvz., gimtadienio proga gavau dovanų Rasos nutapytą Marijos ikoną. Be to, kai nuvažiuoju, ji paprašo atvežti receptų. Kuomet gyvenome kartu, mažai sukdavosi virtuvėje, o ten su džiaugsmu, meile gamina, turbūt nori pradžiuginti seses. Taip pat seserys priima pasauliečius pagyventi tyloje ir susikaupime.

Kęstutis: Šalia vienuolyno įrengti namukai ir ten gali atvažiuoti su šeima ar vienas.

Birutė: Vyresnioji mums rekomenduoja geriau rečiau atvažiuoti aplankyti dukters, bet ilgiau pabūti, tik per darbus ne visuomet taip išeina.

Kęstutis: Vienuolyne nėra ne tik interneto, mobiliųjų, bet ir jokio muzikos instrumento! Kažkada sakė: „Mes grojam tik per Kalėdas, viena puodu, kita šaukštu.“ To niekaip nesuprantu, be muzikos išeičiau iš proto gan greitai!

Birutė: Pamenu tą dieną, kai Rasa turėjo atiduoti telefoną, o kitą dieną sulaukiau iš jos žinutės: „Dar negaliu, negaliu atiduoti!“ Tuomet gana griežtai patariau pavesti telefoną Marijai. Tik klausiau savęs, ar teisingai pastūmėjau, bet dabar, matydama ją laimingą, džiaugiuosi.

Jūsų nuomonė dukters pašaukimo klausimais ne visada sutampa. Kaip sutariat?

Kęstutis: Kiekvienas mąstome kitaip, bet priešingybės čia nėra. Suaugusiam ir subrendusiam žmogui nieko negali aiškinti, gali nebent patarti, kaip tėtis ar mama. Įdomu, kaip tėvams pavyksta neišleisti dukterų į vienuolynus? Jie pririša prie lovos jas, ar ką? Na taip, turėjome kaimynus, kurių dukra baigusi vidurinę, bet į Laisvės alėją Kauno centre važiuodavo tik su mama.

Birutė: Nuo pat vaikystės nė vienos dukters neauklėjome griežtai.

Kęstutis: Kai maldoje pamąstau apie dukrą, vis tiek aišku, kad ji pasirinko ne taip jau blogai, nes neramiau jausdavausi tuomet, kai blaškydavosi ir rizikuodavo savo fizine bei protine veikla. Man geriau būtų kitaip, bet jei ji ten gerai jaučiasi, imu galvoti, kad Dievas to nori, o ir daugiau ten gerai besijaučiančių. Sesutės stato papildomas celes, laisvų tai nėra!

Ką patartumėte tėvams, kurių dukterys galbūt užims tas naujai įrengtas vietas?

Birutė: Vaikas nėra tėvų nuosavybė, o atiduoti jį Dievui į rankas – dovana. Abi dukras laiminu ir ryte, ir vakare. Jei ilgesnei maldai neturiu laiko, tai bent jau kryžiaus ženklu palaiminu. Ir anūkus. Padarau daug kryžiaus ženklų...

Kęstutis: Suprasti tokį pašaukimą sudėtinga kaip ir tikėjimą, – juk protu tikėti neįmanoma.

Birutė: „Kiekvieną vakarą palaiminusi jūsų dukrą matau vis platesnę šypseną“, – dalijosi namų vyresnioji.

Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ


NAUJAUSIAS NUMERIS
SPECIALUSIS 2020 m. balandis

Artuma - artuma202004 spec numeris vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22