Kunigas Domingo AVELLANEDA IVE
Iš siaubo nustėrę artimieji, vilkeliu besisukantys daiktai, palubėje kybanti vienmarškinė piktojo auka ir susikaupęs, lotynų kalba žodžius beriantis kunigas. Tai – įprasta siaubo filmų apie piktąsias dvasias scena, tačiau kiek joje tiesos?
Šiandien jau žinome, kad apsėdimas nėra vien siaubo mėgėjų pramanas. O būdas, kuriuo galima žmogų išgelbėti, – egzorcizmas. Apie tai vis dažniau sutinka prabilti Lietuvoje dirbantys kunigai egzorcistai. Iš ko galima atpažinti apsėdimą? Ką reiktų daryti pirmiausia, kur kreiptis? Į šiuos klausimus Artumai atsakė 15 metų Lietuvoje gyvenantis ir tarnaujantis argentinietis kunigas Domingo Avellaneda IVE, nuo šių metų paskirtas ir Panevėžio vyskupijos egzorcistu.
– Kaip manote, kodėl popiežius Pranciškus paraginimą apie šventumą šiandieniame pasaulyje Gaudete et exsultate užbaigia tokiu keistu skyriumi – apie kovą su šėtonu?
– Man atrodo, kad šventumas ir kova yra tiesiogiai susiję. Kodėl? Todėl, kad jeigu mes norime būti šventi, turime kovoti su šėtonu. O kaip kitaip? Jeigu tikrai norime būti šventi, kuo šventesni kasdienybėje, turime pasistengti. Mes stengiamės gyventi sąžiningai, eiti šventumo link. O ką daro priešas? Priešas juk kovoja, kad nepasiektume tos vidinės švaros! Todėl ir yra taip svarbu būti budriems.
– „Krikščioniškas gyvenimas yra nuolatinė kova“, – be to, sako Pranciškus. Prieš ką kovojame?
– Mes turime tris priešus. Pirma, viduje turime būti pasirengę įsitikinimų kovai su pasauliu. „Pasaulis“ – tai ne kūrinija, ne fizinis pasaulis, o visos normos, kurios yra ne nuo Dievo. Tai – visa, kas yra šalia ir kas pateikiama kaip norma, nors nieko gero neduoda. Pavyzdžiui, aplinkinis pasaulis mums sako, kad darytis tatuiruotes normalu. Bet ar to reikia? Pasaulis sako, kad nieko blogo neiti į Mišias. Juk daugybė žmonių gyvena ir be to. Tačiau žinome, kad mums geriau gyventi su tuo. Taigi, kalbama apie daugelį dalykų, su kuriais sugyvename, kurie atrodo normalūs, tačiau reikia žiūrėti, ar jie nekliudo mūsų dvasiniam tobulėjimui ir vidinei ramybei.
Antra, kovojame prieš piktąją dvasią. Čia viskas aišku. Ir trečia, kovojame prieš kūną. Tiesa ta, kad kiekvienas žmogus iš prigimties turi polinkį į nuodėmę. Kaltė atpirkta, bet polinkis vis dar lieka. Daugelis žmonių pilni kūno pagundų, kuriomis gali pakenkti sau ir kitiems. Kadangi Dievas mus atpirko, esame gavę Jo malonę. Tos malonės užtenka nugalėti bet kokias pagundas.
– Iš kokių požymių žmogus gali suprasti, kad jam kažkas negerai ir reiktų kreiptis į dvasininką, kad šis padėtų kovoti?
– Kai žmogus supranta, jog gyvena sunkioje nuodėmėje ir kenkia kitiems, bet sąmoningai nekreipia į tai dėmesio, tada gali nieko nejausti. Jis tarsi nekreipia dėmesio į tai, kad yra veikiamas piktosios dvasios.
Bet paprastai apsėstas žmogus jaučia kito įtaką. Tarkime, gyvena apniktas nerimo ir nuodėmių, jaučia, kad kažkas traukia prie dar didesnių skriaudų kitiems ir sau. Jaučia kito įtaką savo mintyse. Tai gali reikšti, kad yra kažkas rimčiau.
Kiekvienas angelas yra skirtingas, kiekvienas elgiasi kitaip. Todėl labai sunku yra nustatyti, kuris blogio angelas veikia konkretų žmogų. Kiekvienas daro įtaką skirtingais būdais, naudojasi žmogaus silpnybėmis. Žino, kas tą žmogų labiausiai paveiktų, ir tuo naudojasi.
Taigi, jeigu žmogus negali atsikratyti blogio minčių ir didžiulio nerimo net ir kovodamas su juo, jeigu viską daro, ko reikėtų, bet kankina mintys apie savižudybę, tada reikia susirūpinti. Savižudiškos mintys, kurios nuolat kartojasi, negali būti iš Dievo.
– Apie egzorcizmą dažnai kalbama kaip apie paskutinį kelią – jo imamasi tada, kai jau išbandytos kitos pagalbos rūšys. Taip pat teigiama, kad pagalba reikalinga tik žinant, kad žmogaus problemas sukelia ne psichinė liga, o kažkas kita, nepaaiškinama. Tačiau kaip atskiriate, ar žmogus tikrai apsėstas, o ne, pavyzdžiui, kamuojamas schizofrenijos?
– Asmuo kartais kreipiasi matydamas, kad jo gyvenime vyksta kažkas nenormalaus. Kai nebėra taip, kaip seniau, kai gyvena ne taip, kaip turėtų. Iškart klausiam – kodėl taip vyksta? Kokios priežastys? Gal liga, įvykiai, praradimai? Kalbamės apie tai, kas įvyko. Juk žmogų gali kankinti abu dalykai – ir liga, ir apsėdimas. Jeigu kankina nerimas, nemiga, kiti simptomai, pirmiausia klausiame, ar buvo pas gydytoją. Tada – ką sakė gydytojas, ką skyrė? Ar padeda vaistai, ar laikosi gydytojo nurodymų? Jeigu gydytojai priežasties nerado, bandome padėti. O jeigu priežastis rasta, pavyzdžiui, schizofrenija, žiūrime, kaip žmogus jaučiasi. Jeigu asmuo griežtai laikosi gydytojo nurodymų, daro viską, kas reikalinga, bet situacija negerėja, tai rodo, kad gali būti dar kažkas. Tuomet gydymo nereikia nutraukti! Galime su žmogumi pasimelsti kelis kartus. Po kelių kartų matyti, ar yra pagerėjimas, ar ne. Paprastai jau po kelių kartų paaiškėja, ar tai apsėdimas, ar ne.
– Pakilimas nuo grindų, kiti įspūdingi veiksmai... Ar tai išties vyksta egzorcizmo metu?
– Tai tikrai nėra vien kino kūrėjų sugalvoti dalykai. Aišku, juos matome ne kasdien. Bet žmogus, kuris yra rimtai, stipriai apsėstas, gali kalbėti įvairiomis kalbomis. Manifestacijų būna labai įvairių. Aišku, ne kiekvienas pakils į orą, nes skirtingi angelai ir reaguoja skirtingai. Bet būna visko.
– Ar būna, kad žmogus gyvena ir nesupranta esąs veikiamas blogio?
– Daug žmonių gyvena veikiami blogio ir nemano, kad tai yra apsėdimas. Jie laiko tai gyvenimo būdu. Priprato gyventi taip, kaip gyvena, galvoja, kad normalu. Galbūt draugai irgi taip elgiasi, gal laiko tai savo charakterio bruožais... Kai norime savo elgesio nekeisti ir gyventi toliau, ieškome racionalaus pateisinimo – neva, man tiesiog šiaip nesiseka, čia ne mano kaltė. Viskas važiuoja žemyn, bet, užuot patys keisdamiesi, tikiname save, kad šiaip nepasisekė. Neva kitą kartą bus lengviau.
Kai kuriuos žmones nuolat ištinka daug nelaimių, viduje jie nuolat jaučia nerimą, bet galvoja, kad tai yra normalu. O kai ieško pagalbos, irgi eina lengviausiu keliu. Pradeda tikėti tokiomis nesąmonėmis kaip būrėjos, horoskopai. Klausia tų būrėjų, kodėl gyvenime nutinka vieni ar kiti dalykai. O šios gali tik dar smarkiau pakenkti, užuot padėjusios.
– Ar padėti gali ir paprastas kunigas, dvasininkas, ar tik egzorcistas?
– Visada gerai pasitarti su savo kunigu. Išpažintis savo parapijos kunigui – taip pat egzorcizmas. Kiekvieną kartą gaudami išrišimą, gauname Dievo malonę. Jei neramu, pradėkite nuo pradžių. Eikite pas savo kunigą, atlikite išpažintį, pasistenkite gyventi gerą gyvenimą, elgtis sąžiningai. Dažniausiai to užtenka. Kartais žmogui tiesiog reikia gerų patarimų ar pakeisti gyvenimo būdą. Žmogui gali reikėti kito, kad jam padėtų susiorientuoti.
Visi kunigai paskirti ne tik aukoti Mišias, bet ir būti dvasios tėvais – padėti žmogui gyventi dvasinį gyvenimą. Strateguoti, kaip kovoti su ydomis. Kartais labai padeda patarimai iš šalies. Būna, kad žmogus ilgai kovoja su savimi, stengiasi, nežinodamas, kaip iš tiesų reikėtų keistis. Atakuoja blogybes netinkamais būdais. Tam gali padėti pokalbis su kunigu, kuris išties dažnai pats stengiasi pergalėti įvairias ydas. Galbūt kunigas patartų, kaip lengviau atsikratyti kurio nors varginančio dalyko.
– Kaip būti budriems, palaikyti kasdienę dvasios higieną?
– Reikalingi du dalykai – malda ir atgaila. Reikia rimtai melstis, saugotis nuo minėtų dalykų, burtininkių ir panašiai. Kasdien pasimelsti vien ryte ir vakare jau yra geriau, nei nieko nedaryti. O antrasis dalykas – nėra mūsų, gyvenančių be nuodėmės, tad labai svarbi yra atgaila. Ieškokime būdų, kaip paaukoti Dievui gyvenimą. Kalbu ne tik apie išpažintį, bet ir apie gerus darbus, pasiaukojimą.
– Pakalbėkime ir apie išpažintį. Kaip nusiteikti ir atlikti išpažintį, kad ji būtų vaisinga?
– Galima išskirti keletą labai svarbių punktų:
1
prisiminti savo nuodėmes. Peržvelgiame laikotarpį nuo paskutinės išpažinties. Svarbu paskirti laiko ir prieš einant išpažinties dar namie pagalvoti, kas įvyko: kokių darbų atlikau; kokiuose užsiėmimuose dalyvavau; su kokiais žmonėmis susidūriau? Prisimenant, ką veikei, lengviau prisiminti ir nesklandumus, nuodėmes; kartais padeda Dešimt Dievo įsakymų – juos perskaičius lengviau pasitikrinti, kur suklydai;
2
gailėtis. Gailėtis dėl nuodėmių reikia nuoširdžiai, nepaviršutiniškai. Labai svarbu suprasti, kodėl negerai elgiausi;
3
tvirtai pasiryžti nenusidėti. Jeigu nebus tikro ryžto keistis, neveiks ir dvasinė pagalba. Tau gali duoti išrišimą, bet kas iš to;
4
atlikti išpažintį. Joje svarbu ne tik pasakyti nuodėmes, bet ir įvardyti, kiek kartų jos buvo padarytos, kaip dažnai nusidėta – kartą per savaitę, kasdien, kartą gyvenime... Bent apytikriai. Tai reikalinga todėl, kad atskirai išrišama kiekviena nuodėmė. Kartais reikalinga pasakyti ir aplinkybes, nes kai kurių nuodėmių sunkumas priklauso nuo aplinkybių;
5
atlikti kunigo paskirtą atgailą. Ta atgaila turi būti sąmoninga ir atlikta nuoširdžiai.
– Popiežius paraginimo pabaigoje kviečia „mokytis Dievo kantrybės“. Kaip tą padaryti paprastam žmogui?
– Ką reiškia būti kantriam kaip Dievui? Tai reiškia nebūti teisėju. Dievas laukia mūsų atsivertimo, neteisia. Dievas labai kantrus. Kad ir kiek kartų mes Jį įžeidėme, tikėjome ar ne, Jis nieko neteisia. Tik kantriai laukia. O mes patys iš karto reaguojame. Į kiekvieną gyvenimišką situaciją! Jeigu tik man kas nepatinka, tai iš karto viskas blogai. Skubame smerkti, skųstis. Būkime kantresni vieni kitiems ir gyvenimui. Taip mokykimės kantrybės iš Dievo.
– Dėkojame už pokalbį.
