Kunigas Tomáš Halik
Sergio Souza / unsplash.com nuotrauka
Artumos skaitytojų dėmesiui pristatome antrąjį garsaus čekų kunigo, buvusio disidento, dabar Prahos universiteto kapeliono pranešimą, skaitytą Romoje šį pavasarį vykusiame tarptautiniame susitikime „Parapijų kunigai dėl Sinodo“.
Šiandien pakalbėkime apie mūsų atsakomybę už Bažnyčios misiją. Misija yra ne tik viena iš Bažnyčios veiklų, bet ir jos esmė: Bažnyčia yra misija. Misijos tikslas – ir Bažnyčios egzistavimo paskirtis – yra pasaulio perkeitimas, sukrikščioninimas.
Misijos nereikia painioti su prozelitizmu, paprasčiausiomis pastangomis padidinti Bažnyčios narių skaičių. Deja, kai kurios vietinės Bažnyčios užmokėjo ar užmokės už paviršutiniškas misijas – jos turi daug pakrikštytųjų, bet mažai tikrų krikščionių. Prisiminkime įspėjančius Jėzaus žodžius apie sėklą, kuri greitai sudygo, bet taip pat greitai nudžiūvo, nes nesuleido šaknų.
Evangelizacija yra Įsikūnijimo proceso tąsa. Evangelizacija – tai nuolatinis Evangelijos, Dievo žodžio įkūnijimas gyvoje kultūroje – žmonių gyvenimo ir mąstymo būde. Evangelizacija neatsiejama nuo įkultūrinimo, nes be įkultūrinimo ji yra tik paviršutinis indoktrinavimas.
Kai kurios vietinės Bažnyčios tradiciškai „katalikiškose“ šalyse tapo savaiminio pernelyg didelio priklausymo nuo tradicijos aukomis. Jos nepakankamai įvertino katechezę ir nuolatinį tikinčiųjų ugdymą. Tikintieji, neturintys solidaus religinio išsilavinimo, yra nepajėgūs pasipriešinti fundamentalistinių sektų prozelitizmui.
Siekianti to, kas vienija, bet ne to, kas skiria
Kai Bažnyčia apleidžia nuoširdų dialogą su šiuolaikine kultūra, tai veda prie tikėjimo nukultūrinimo, taigi ir prie visuomenės sekuliarizacijos. Tie, kurie žvelgia tik į praeitį, negali būti raugas ir druska; priešingai, jie tampa druskos stulpais kaip Loto žmona.
Tradicija atgyja per meną kūrybiškai perduoti mums patikėtą žinią. Ją perduoti turime naujais vertimais į suprantamą ir gyvą kalbą. Būti ištikimiems tradicijai nereiškia priešintis pokyčiams. Tradicijos esmė – nuolatinis rekontekstualizavimas: jei besikeičiant kultūriniam kontekstui norime likti ištikimi turiniui, privalome išdrįsti keisti jo formas ir išraiškos būdus. Sveikas, autentiškas, atsakingas pertvarkymas, formos pakeitimas visada turi tarnauti geresnei, gilesnei turinio esmės išraiškai.
Suprantama, kad kai kurie krikščionys baiminasi pokyčių, kuriuos atneš sinodinis atsinaujinimas, nes bijoma, kad šiame procese krikščionybė gali prarasti tapatybę. Priešingai, atsinaujinimo procesas yra iššūkis iš naujo ir giliau atrasti krikščioniškąją tapatybę. Krikščionybės esmė yra gyvasis prisikėlęs Kristus, o Bažnyčios gyvenimas yra Įsikūnijimo ir Velykinio mirties bei prisikėlimo slėpinio ir Sekminių įvykio tąsa. Kristaus, kuris yra Bažnyčioje ir kurio buvimas turi augti pasaulio istorijoje, neįmanoma apriboti keliais apibrėžimais.
Vatikano II Susirinkimo raktinis žodis buvo dialogas. Susirinkimas drąsiai pakeitė Bažnyčios pastoracinę strategiją: mes nebeakcentuosime tik to, kas mus skiria nuo kitų, bet pirmiausia sieksime to, kas mus vienija. Tai taip pat reiškė misijos supratimo pokytį: misija liovėsi būti vienos krypties eismas – jis įgavo dialogo formą, apimančią klausymąsi kitų, pagarbą jiems ir siekį juos suprasti.
Misionieriai turi atsikratyti kolonijinio pranašumo požiūrio į tuos, pas kuriuos siunčiami, ir į jųjų kultūrą. Tai taikytina ne tik Vakarų misionieriams buvusiose kolonijose, bet ir krikščionių santykiui su šiuolaikine modernia ir postmodernia Vakarų kultūra.
Evangelizacija ir „naujoji evangelizacija“ (reevangelizacija) neturi būti suprantamos kaip Reconquista (istorinis krikščioniškų valstybių siekis susigrąžinti prarastas teritorijas – vert. past.); jos turi būti laisvos nuo nostalgijos ir troškimo susigrąžinti prarastas galios pozicijas. Jei „naujasis Europos evangelizavimas“ turi būti tikrai naujas, jam dera atsikratyti senų svajonių apie viduramžių Christianitas (Karolio Didžiojo laikų siekiamybė padaryti pasaulį krikščionišką – vert. past.), kaip ją įsivaizdavo XIX a. romantizmas.
Viduramžiais Bažnyčia atliko daugybę socialinių užduočių, kurias palaipsniui perėmė kitos institucijos. Tai atlaisvino erdvę ir laiką Bažnyčiai vykdyti savo tikrąją ir nepakeičiamą misiją. Mūsų tikslas – ne didesnė ir galingesnė Bažnyčia, bet gilesnis Kristaus buvimas žmonių giminėje ir nauja Bažnyčios, kaip nuolankesnės ir todėl veiksmingesnės šio buvimo tarpininkės, būklė.
Keliaujanti kartu su kitais
Sinodiškumas žymi dar vieną žingsnį šia kryptimi: turime leistis į bendrą kelionę (syn-hodos) su kitais, siekdami visuotinės brolystės, kaip skaitome enciklikoje Fratelli tutti. Tačiau pakeliui į šį galutinį tikslą mums reikia nuolankumo ir blaivumo nepaversti to pavojinga politine ideologija ar juokinga socialine utopija. Visuotinė visų žmonių brolystė, taip pat tobula Bažnyčios vienybė ir jos katalikiškumo, jos visuotinumo pilnatvė yra eschatologinistikslas. Painioti Bažnyčią istorijoje, pasaulyje su eschatologine šventųjų Bažnyčia danguje (ecclesia triumphans) būtų triumfalizmoerezija. Nesame pasiekę tikslo, nesame tobula visuomenė (societas perfecta), esame kelionėje, esame piligrimų bendrystė (communio viatorum).
Suvokimas, jog esame toli nuo tikslo, kuris bus tik nežinia kada, istorijos pabaigoje, turi mus vesti ne į rezignaciją, bet į kantrybę ir ištvermę. Šioje kelionėje Taboro kalno šviesą keičia Getsemanės tamsa. Jokia Bažnyčios ar žmonių visuomenės, mokslinio, filosofinio ir teologinio pažinimo būklė negali būti laikoma galutine ir tobula; jokioje kelionės vietoje negalime „pasistatyti trijų palapinių“ ir apsistoti. Tačiau Sinodinė Bažnyčia, keliaujanti Bažnyčia, taip pat nori pasiūlyti poilsio oazių ir šventės akimirkų; ji nori būti priimanti, išklausanti Bažnyčia, svetingumo vieta.
cathopic.com nuotrauka
Mokanti išminties ir tikėjimo
Be to, ji taip pat turėtų būti mokykla, išminties ir tikėjimo mokykla. Krikščionių bendruomenės turėtų būti panašios į pirmuosius viduramžių universitetus: mokymosi ir maldos bendruomenes, kur tiesos ieškota laisvose diskusijose ir kur galiojo principas contemplata aliis tradere: tu gali perduoti kitiems tai, kas subrendo tau kontempliuojant. Šiandieniame pasaulyje Bažnyčia negali išsilaikyti, jei nesiūlys maldos mokyklų, asmeniško santykio su Dievu mokyklų ir kontempliacijos vietų.
Vertinga ir būtina, kai parapijos ar kitos krikščionių bendruomenės bei institucijos plėtoja įvairią socialinę veiklą ir taip dalyvauja pilietinės visuomenės gyvenime. Tinkama, kai krikščionys ne tik dalyvauja bažnytinių institucijų struktūrose, bet, nekurdami „paralelios visuomenės“ ar „krikščioniškų getų“, aktyviai dalyvauja pilietinės visuomenės gyvenime. Tačiau visa krikščionių socialinė veikla, nesvarbu, ar ji vyksta Bažnyčios institucijose, ar už jos ribų, gali būti iš tiesų naudinga visuomenei tik tuomet, jeigu ji kyla iš pagrindo, jei ją įkvepia ir nuolat gaivina tai, kas nepakeičiama, – krikščioniškosios meilės dvasia.
Krikščioniškoji meilė yra santykio su Dievu ir santykio su artimu vienybė. Solidarumas su mūsų laikų žmonėmis, su jų džiaugsmais ir viltimis, kančia ir skausmu, kurį Bažnyčia taip nuostabiai pažadėjo Vatikano II Susirinkime, yra reikli užduotis, ir krikščionys gali gyventi pagal šį įsipareigojimą tik tuomet, jei stiprybės semsis iš adoracijos, iš gilios bendrystės su Dievu. Bažnyčia negali nusigręžti nuo triukšmingo nuolatinių permainų pasaulio, bet lygiai taip pat negali jame išsilaikyti be tylos ir dvasinės atgaivos vietų.
Vietinių parapijų tinklą turėtų papildyti dvasinio gyvenimo centrai, kuriuose žmonės mokytųsi kontempliatyvios maldos ir asmeniško dvasinio gyvenimo. Šiuose centruose taip pat turėtų būti sudarytos sąlygos keistis patirtimi ir bendrai ieškoti atsakymų į neatidėliotinus klausimus. Šiandien tikintieji, taip pat ir dvasingumo ieškotojai už mūsų tikėjimo ribų, labiausiai reikalauja dvasinio palydėjimo.
Į šią tarnystę galime įtraukti daug pasauliečių, vyrų ir moterų, jei jie turi teologijos ir konsultavimo pagrindus ir svarbiausia – reikiamų charizmų bei patirties. Ateityje pastoracinėje tarnystėje mums reikės vyrų ir moterų, kurie pagal Rytų krikščionybės tradiciją yra vadinami starec („senoliai“). Šis žodis panašus į terminą presbiteros, kuriuo graikai Naujajame Testamente įvardijo kunigiškosios tarnystės nešėjus. Presbiteris (arba presbytera – ant kai kurių ankstyvosios krikščionybės mozaikų randame šį terminą moteriškosios giminės linksniu; tai graikų ortodoksų pagarbos titulas vyresniajai arba kunigo žmonai – vert. past.) turi būti ne senas, o brandus. Mums reikia krikščioniškosios brandos mokyklų! Brandą įrodo ne tik gebėjimas pasirūpinti savimi ir savo interesais, bet ir atsakomybės už kitus prisiėmimas.
Kurianti artumo kultūrą
„Aš turiu kitų avių“, – sako Jėzus.
Kas yra šie žmonės už matomų bažnyčių ribų? Didesnėje pasaulio dalyje daugėja žmonių, kurie, paklausti, kokiai religijai priklauso, atsako, kad jokiai (sociologijoje jie vadinami „jokiais“). Tačiau būtų neteisinga juos laikyti bedieviais, netikinčiaisiais ar ateistais. Daugelio jų krikščioniškoji žinia nepasiekė pakankamai suprantama ir patikima forma, kad jie galėtų iš tiesų ją priimti, arba jie nusivylė, ar patyrė traumą dėl savo patirties Bažnyčioje.
Kai per Velykas skaitome angelų žinią prie tuščio kapo: „Eikite į Galilėją, tenai jį pamatysite“, galvoju, kur yra šiandienos Galilėja („joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos“, Jn 7, 53 – vert. past.), kur galime sutikti gyvąjį Kristų – net tokiu būdu, kokio nesitikime. Galbūt tai tas vis dar mažai ištirtas, augantis tų „jokių“ žemynas.
Jėzus sakė, kad gerasis ganytojas kartais turi palikti 99-ias savo bandos avis ir ieškoti vienos paklydusios. Popiežius Pranciškus pridūrė, kad šiandien daugelis ganytojų turi palikti vieną išlikusią avį ir ieškoti 99-ių pasiklydusių.
Būdami parapijų kunigais, turime gebėti mąstyti ir už parapijų, ypač dabartinio pavidalo, akiračio. Daugelyje šalių parapijų tinklas dėl kunigų stygiaus yra išardytas. Netgi šalyse, kurios neseniai siuntė kunigus į visą pasaulį, – ir ten seminarijos pradeda tuštėti. Kai kuriose tradicionalistų seminarijose gali būti daug uolių kandidatų į kunigystę, tačiau abejotina, kiek iš jų bus naudingi šiandienos parapijų gyvenime. Mums nereikia kunigų kaip muziejų prižiūrėtojų ar muziejinių eksponatų.
Pastaroji koronaviruso pandemija buvo didžiulė dvasinė ir pastoracinė patirtis. Tuščios, uždarytos bažnyčios buvo pranašišku įspėjančiu ženklu. Didesnėje pasaulio dalyje yra daug tuščių ir uždarytų bažnyčių, seminarijų ir vienuolynų, ir jų skaičius gali toliau augti, jei Bažnyčia nepradės eiti atsinaujinimo keliu.
Žmonėms, kurie savo religinį gyvenimą apribojo dalyvavimu sekmadienio Mišiose, durys buvo uždarytos. Argi tai nebuvo Dievo kvietimas kūrybiškai ieškoti kitų būdų bendrauti su Dievu besikeičiančiomis aplinkybėmis? Kai kuriose katalikų šeimose pandeminio uždarumo metu žmonės pirmą kartą po ilgo laiko – arba išvis pirmą kartą – pradėjo drauge skaityti Bibliją ir nuoširdžiai kalbėtis apie savo tikėjimą.
Kai kurie mano kartos kunigai išmoko naudotis socialine žiniasklaida evangelizavimui. Tačiau reikia gebėti įžvelgti, kas evangelizacijoje ir liturgijoje yra neperduodama. Daugelis suprato, kad tikrasis Kristaus buvimas Eucharistijoje apima tikrąjį tikinčiųjų buvimą aplink Kristaus stalą. „Technologijos įveikė visus atstumus, bet nesukūrė jokio artumo,“ – rašė Martinas Heideggeris. Turime išmokti naudotis technologijomis pastoracijoje, bet drauge ugdyti tikrojo artumo kultūrą.
Per suaugusiųjų įvesdinimo į katechumenatą apeigas laiminame jų kūnus – akis, ausis, burnas, širdis ir pečius. Tegu Dievas atveria ir mūsų akis, ausis ir širdis, kad suprastume Jo kvietimą. Privalome laikyti savąsias ausis, atviras Dievo žodžiui, ir akis, atviras mūsų pasaulio tikrovei.
Senõsios maldos dvasia šiomis dienomis prašykime drąsos keisti tai, ką galime ir turėtume keisti, kantrybės ištverti tai, ko negalime pakeisti, ir išminties skirti viena nuo kito.
