Popiežiaus Pranciškaus biografija, veikla, pažiūros, nuostatos, nuomonės nagrinėjamos tokioje daugybėje leidinių, kad sunku pasakyti ką nors naujo. Ko gero, nei apie Josephą Ratzingerį – Benediktą XVI ir net apie Karolį Wojtyłą – šv. Joną Paulių II nėra parašyta daugiau. Kodėl?
Atsakymas paprastas: Jorge Mario Bergoglio yra kitoks. Jis skiriasi nuo mokslininko Ratzingerio ir charizmatiškojo Wojtyłos. Tai visų pirma vargšų ir nelaimėlių popiežius, nors jam rūpi visa Bažnyčia. Ir visiškai nepanašus į savo pirmtakus! Netipinis. Žinome apie jo pomėgį važinėti autobusu, metro, gyventi itin kukliai, vengimą naudotis sekretorių paslaugomis. Buenos Airėse net valgį sau pats gamindavo. Kai Bergoglio tapo kardinolu, persisiuvo mirusio pirmtako drabužius, nes: „Kam mėtyti pinigus?“ O vykdamas į Romą gauti insignijų atsisakė palydos. Jai skirtus pinigus išdalijo vargšams ir nuskrido sau pats vienas.
Jis pats neša į lėktuvą rankinį bagažą (iki šiol neregėtas dalykas!), eina Ispanijos aikšte į optiką atsiimti akinių. Įsivaizduokite minias turistų, pamačiusių gatve sau ramiai žingsniuojantį popiežių! Čia ir apalpti gali!
Atrodo esąs toks visai paprastas žmogus, kai kuriems net ir primityvokas (girdėjau taip kalbant). Iš tikrųjų tas „paprastas žmogus“ apdovanotas itin aštriu protu, milžiniška erudicija, išskirtine inteligencija. Dievas jam gausiai atseikėjo tvirtybės, gailestingumo, gerumo ir jėgų įnešti naujų vėjų į Bažnyčią. Beje, po Jono Pauliaus II mirties vykusioje konklavoje Ratzingeris gavo nežymiai daugiau balsų už Bergoglio.
Nuo ko viskas prasidėjo?
Argentinoje italų emigrantų berniukas 13-os metų per atostogas ir po pamokų buvo išsiųstas dirbti valytoju. Ne todėl, kad šeimai stigo pinigų ar tėvai buvo jiems godūs. Ne. Tai buvo gyvenimo mokykla. Vėliau, besimokydamas chemijos, irgi visada dirbo. Tad gyvenimą pamatė „iš apačios“, nuo dugno. Tikrovės ir gyvenimo mokyklą išmoko kur kas anksčiau iki tų dienų, kai būdamas arkivyskupu, kardinolu vaikščiojo po Buenos Airių lūšnynus. Puikiai pažindamas vargstančiųjų buitį ir sunkumus, jis labai skeptiškai vertino pašalpų politiką. Pagal Pranciškų, nedirbantis žmogus praranda orumą, ir tai yra tiesa, kurią visi matome, bet vengiame apie ją kalbėti.
Visi daugiau ar mažiau jį pažįstantys vienbalsiai teigia, kad šis popiežius tiesiog spinduliuoja gerumu ir džiaugsmu. Jis kalba paprastai, suprantamai, labai jautrius ir sudėtingus dalykus perteikiamas taip, kad jie būtų suprantami intelektualui ir eiliniam, kuklaus išsilavinimo asmeniui ar lūšnynų pavargėliui. Šis popiežius kalbasi beveik su visais, atsakinėja į laiškus (rašomąja mašinėle, nes nepakenčia kompiuterio). Jo komunikabilumas tiesiog stebėtinas. Tam padeda italų, ispanų, anglų, vokiečių, prancūzų, portugalų ir lotynų kalbų mokėjimas.
Jam rūpi viskas: nuo žmogaus gyvybės ir orumo apsaugos iki ekologijos. Jis labai kategoriškas abortų klausimu. „Besilaukianti moteris pilve juk ne dantų šepetuką ir ne auglį nešioja. Mokslas sako, kad nuo pradėjimo akimirkos nauja gyvybė turi visą genetinį kodą.“ Dar labiau smerkia gydytojus-žudikus, abortuojančius pradėtą gyvybę. Jis deda daug pastangų, kad būtų nutraukti kariniai konfliktai. Rūpinasi karo pabėgėliais. Čia įbruksiu intarpėlį. Šiais metais vienas Krokuvos kunigas (profesorius, be kita ko) aršiai pasisakė prieš pagalbą karo pabėgėliams, teigdamas, jog tai – Europos (ypač Lenkijos, aišku) islamizacija, o Pranciškus turi atsistatydinti. Be to, girdi, neprošal būtų, kad jis ir numirtų... Oi, nepavydžiu aš tam kunigui profesoriui. Vyskupai nubaudė taip, kad mažai nepasirodė.
Taigi, nors didžioji pasaulio dalis apie popiežių sako: „Jis – vienas iš mūsų“, priešų jam irgi netrūksta.
Kartojau ir kartosiu, kad tikėjimo išvestinė yra kultūra. Išsilavinusiam žmogui daugelis dalykų yra aiškesni. Žinoma, savaime ateinantis tikėjimas yra dovana, bet ją gauna ne kiekvienas. Dažnam tenka ieškoti. Jeigu ieškančio kultūrinis rūbas tankesnis, tada lengviau. Šventasis Tėvas Pranciškus tikėjimą gavo. Bet tai nesukliudė jam tapti ir eruditu. Žmogų puikiai charakterizuoja tai, ką jis mėgsta. O Jorge Mario Bergoglio mėgsta Bacho, Bethoveno, Wagnerio, Mozarto muziką, Marco Chagallo paveikslus, Michelangelo kūrybą. O knygos? Visi Fiodoro Dostojevskio kūriniai, Dante Alighieri, Alessandro Manzoni Sužadėtiniai, distopinė 1907 m. Roberto Hugh Bensono apysaka Pasaulio valdovas, visos jo bičiulio Jorge Luiso Borgeso knygos ir (kas mane labai nustebino) J. R. R. Tolkieno trilogija Žiedų valdovas. Mėgstamiausias filmas – Federico Fellini šedevras „Kelias“ (La strada, 1954). Televizoriaus prisiekė nežiūrėti ir nežiūri.
Žavisi tango (jaunystėje neblogai šoko), futbolu. Mėgsta raudoną vyną. Italų degustatoriai jam suteikė Garbės someljė vardą. Geria labai nedaug, nes „kaip atrodytų girtas popiežius?“ Patinka argentinietiška virtuvė, bet labai noriai valgo ir itališką picą. Labai myli šunis. Įdomu tai, kad turi gerą balsą, bet gieda labai retai.
Stengiasi būti visu kuo ir visame kame arčiau vargšų. Vaikšto pėsčias, atsisakė popiežiaus pektoralo, raudonų batų. Jei važiuoja, tai nenauju skolintu „Volkswagen“. Atsisakė ir auksinio žvejo žiedo, pasitenkino paauksuotu.
„Viešpaties angelo“ maldą užbaigia palinkėdamas skanių pietų.
Jorge Mario Bergoglio turi tris pasus ir pilietybes: Argentinos, Italijos ir Vatikano, bet keliauja kaip argentinietis.
Kadangi ne vienus metus dirbo pedagogu, tai jo mėgstamas anekdotas yra toks. Vienas žydas nesusitvarko su išdykusiu sūneliu. Rabinas pataria: „Atiduok jį į katalikų mokyklą.“ Tėvas taip ir padarė. Vaikas per savaitę tapo angeliuku. Nustebęs tėvas eina pas kunigą ir klausia: „Ką jūs su juo padarėte?“ Šis atsako: „Aš paėmiau jį už ausies ir, pastatęs prieš kryžių, pasakiau: ‘Matai, jis žydas ir tu žydas. Jeigu nepradėsi gražiai elgtis, tau bus kaip jam!’“
Priešiškai nusiteikusieji vadina popiežių Pranciškų antikapitalistu, kai kurie netgi apšaukia komunistu. Tikrovėje nieko panašaus nėra. Jis skelbia tradicinį katalikišką mokymą, pagal kurį turtas ir pinigai yra morališkai neutralūs. Jie išvirsta į blogį, jeigu tampa dievybėmis, prioritetais ir kaupiami kitų žmonių sąskaita. Šventasis Tėvas siekia teisingo gėrybių paskirstymo, žmogaus išnaudojimo ir socialinės atskirties sunaikinimo. O tai nėra joks komunizmas. Pagal jį, kiekvienas turi dirbti už adekvačią algą, turi gerai veikti socialinio aprūpinimo institucijos (kol kas dirba tik vyriausybinės), nebūti socialinės atskirties. Kas jau kas, o „lūšnynų vyskupas“ ekonominius ir socialinius reikalus puikiai išmano.
Besišypsantis, linksmas popiežius Pranciškus neša mums džiugios vilties žinią. Linksmas? Ar daug kas gebėtų ir pajėgtų prisiimti ant savo pečių viso pasaulio nelaimių ir negandų naštą? Dievas pasirinko Jorge Mario Bergoglio, nes šis pajėgia ir skleidžia meilę šypsodamasis.
Buenos Airių arkivyskupo geriausias draugas buvo ir liko sostinės vyriausias rabinas Abrahamas Skorka. Sykį, pakviesti į Nepriklausomybės dienos minėjimą katedroje, jie tarpusavyje ėmė kalbėtis apie futbolą ir susiginčijo, mat abu buvo skirtingų komandų sirgaliai. Arkivyskupas rėžė rabinui, o šis atkirto: „Ką čia šūdą malat!“ Greta buvęs nuncijus sušnypštė: „Šitokie žodžiai bažnyčioje!“ Bergoglio atšovė: „Mes kalbame apie futbolą.“ Į tai nuncijus: „Ak, tada tęskite.“ Tokia jau toji Argentina ir jos mums visiems išaugintas Šventasis Tėvas...
