Eilinę lietingą dieną svečiuojuosi pas Simoną ir Vladą, kurie susituokę 26 metus, turi septynis vaikus. Kalbamės apie santuokinio gyvenimo dvasingumą. Pokalbis toks sraunus, kad tik kur ne kur įterpiu vieną kitą klausimą. Ir štai prieš jus – Dievo teberašoma vienos santuokos istorija.
– Koks buvo jūsų tikėjimas, kai tuokėtės?
Vladas: Mano tėvų šeima buvo religinga – per Kalėdas ir Velykas nueidavome į bažnyčią, buvau sutvirtintas.
Simona: Iki 17 metų žodžio „Dievas“ negirdėjau, bet paauglystėje gimė nuojauta, kad Dievas yra. Kai buvau 18-os, atsivertė visa Lietuva, ir mes su broliu dvyniu priėmėme Pirmąją Komuniją.
– Kodėl tuokėtės bažnyčioje?
Vladas: Tuokėmės bažnyčioje, nes visi taip darė.
Simona: Bet širdyje buvo nuojauta, kad Dievas kažkaip tame dalyvauja.
– Kaip keitėsi jūsų tikėjimas santuokoje?
Simona: Susituokėme, kai man buvo 20, o Vladui 24 metai. Kai sulaukiau 23-ejų, jau augo dvi dukros (2 m. ir 9 mėn.). Vieną įsimintiną dieną apsilankiusi pas savo gydytoją išgirdau: „Jūs laukiatės.“ Man tai buvo pasaulio pabaiga. Tikėjausi gyvenime turėti vieną du vaikus, ne daugiau. Tiesa, gydytoja pridūrė: „Jei norėsite aborto, turite apsispręsti per dvi dienas, po to bus per vėlu.“ Ta diena buvo pati sunkiausia ir stipriausia mano gyvenime. Su Vladu tiesiog nuoširdžiai gyvenome šeimyninį gyvenimą ir tiek. Jokio sąmoningo apsisprendimo apie vaikų skaičių neturėjome, jokių įsitikinimų, jokio vertybinio pamato. Ir štai – trečias. Tą dieną aš save laidojau. Neturėjau jokio atsakymo. Pažįstami sutarė dėl aborto rytojaus rytui. O aš be perstojo verkiau, sukosi įvairiausios mintys – jei nedarome aborto, kaip pragyventi; visą gyvenimą iš namų neišeisiu, kaip mano darbas, o mano moteriškumas, mano figūra, ką žmonės pasakys ir t. t. Mūsų kolegos ligoninėje (tuo metu abu ten dirbome) traukė mus per dantį: „Ką, nežinote medicininių priemonių?“ Nenustojau verkti, sąžinė šaukė viena, mintys ką kita. Ir tikrai pirmą kartą gyvenime meldžiausi, nesustodama kartojau vieną ir tą patį sakinį: „Dieve, padaryk mane laimingą.“ Tą dieną pabėgau į sodybą, tarytum į tamsą, bet su nurimusia sąžine. Čia ir įvyko gyvenimo posūkis. Po kelių savaičių atsitiktinai paėmiau į rankas Naująjį Testamentą ir jį tiesiog „suvalgiau“. Tą vasarą visa širdimi pamilau Dievą – įtikėjau. Viskas pasikeitė.
Vladas: Man tai buvo kelio pradžia į gilesnį tikėjimą. Pradėjau eiti į bažnyčią ir stengiausi suprasti, kas joje vyksta. Dabar Dievas jau yra mano draugas.
Simona: Aš ieškojau savo būdo tikėti. Pamenu, atsitiktinai nuėjau į arkivyskupijos Jaunimo centro renginį studentams. Buvo jaunimo iš įvairių bendruomenių, taip pat dalyvavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Nesupratau, ką jie kalba, buvau „iš kitos orbitos“. Atsimenu, pabaigoje sako: „Dabar bus agapė.“ Kas per agapė, kas per žodis, – nieko nesupratau. Nieko nepažinojau, tad paltą ant pečių ir pro duris. Einu Gedimino prospektu ir verkiu... Tą vakarą prisiliečiau prie tikinčių žmonių pasaulio, o grįžau į namus be tikėjimo. Buvo labai skaudu.
Tuo metu kažkas įkvėpė melstis. Vieną vakarą sakau vaikams: „Vaikai, melsimės.“ Vaikai sako: „Gerai“, nors dar nežino, kas tai yra, ir aš taip pat... Atbėgo pas mane į lovą, nepamenu, gal tada persižegnojome, gal „Tėve mūsų“ sukalbėjome. O kitą vakarą visi trys ateina ir klausia: „Mamyte, o šįvakar melsimės?“ Sakau: „O jūs norite?“ – „Taip“ – „O kodėl?“ – „Nes tavo lovytėje labai šilta.“ Taip ir pradėjome melstis šiltoje lovytėje.
Vladas: Bendras maldos ritmas atsirado ne per mėnesius ir ne per metus. Simona labai karštai įtikėjo, o aš tyliai protestavau. Nespėjame į Mišias, galime ir nenueiti: kas čia tokio... Mano augimas vyko po truputį.
Simona: Man tas laikas buvo skausmingas. Vladas išeidavo į darbą, o aš verkdavau. Nuoširdžiai tikėjau, bet tarp mūsų atsivėrė gili takoskyra. Kaip būti kartu? Man Dievas buvo mano laimės pamatas, ir aš nemačiau kito būdo gyventi, o Vladas Jo dar nebuvo radęs. Kaip tuomet mums būti? Suvokiau, kad mano iniciatyvos nepadės, o taip norėjosi. Visokių gudrybių prigalvodavau. Viena iš jų buvo kelionė į Prancūziją, į Pasaulines jaunimo dienas. Tada Vladui akcentavau – varom į užsienį, ne į Jaunimo dienas.
Vladas: Man tai buvo didžiulis įvykis – išvysti vienoje vietoje tiek laimingų žmonių, kurie skuba pamatyti popiežių. Ten labiau atradau Dievą. O po penkerių santuokos metų sekmadienio Mišios mums jau buvo natūralus dalykas. Daug davė įvairios paskaitos, susitikimai, ypač atrasta bendruomenė, kurioje ir augome.
Simona: Tuo metu susipratome, kad kitu žvilgsniu turime pažvelgti ir į mūsų intymų gyvenimą. Kontracepcija buvo svetima, abortai net nesvarstytini, tai kaip tuomet gyventi, jei neplanuojame turėti kasmet po vieną? Tuo metu į rankas pateko Billingso metodo knygelė. Pavarčiau ir galvoju: „Kas čia per briedas?“ Numečiau. Bet kuomet gimė ketvirta dukra, jau priimta ir laukta mūsų abiejų be jokio abejonės šešėlio, mes labai rimtai išmokome naudotis natūraliu šeimos planavimo (NŠP) metodu. Vladui viskas buvo aišku, jis yra studijavęs mediciną, tad man labai aiškiai paaiškino. Atsimenu, man patiko, kad jis apie mano kūną suprato daug daugiau, nei aš pati. Nuo pradžių mano vyrui NŠP nebuvo svetimas.
Vladas: Mes pradėjome gyventi pagal NŠP, nes kontracepcija buvo iš esmės nepriimtina mūsų santuokoje, o reikėjo išmintingai planuoti. Bet taip gyvendami jau 18 metų matome, kad šis būdas mums davė daug daugiau – jis iš esmės pakeitė mūsų žvilgsnį į vienas kitą.
Simona: Jei santuoka yra „tapimas vienu kūnu“, tai mums NŠP yra to „vieno kūno“ ritmas. Jis skaistina mūsų žvilgsnį į kitą. Dievas palaimino mus sakydamas: „Valdykite žemę“ (plg. Pr 1, 28). O kas ta arčiausiai esanti žemė? Tai mano kūnas. Man NŠP yra tas „žemės apvaldymas“. Šv. Paulius sako: „Susijuoskite strėnas tiesa“ (plg. Ef 6, 14). O kodėl sako susijuosti ne galvą, širdį, o strėnas? Suprantu, kad tiesa intymiame santuokiniame gyvenime steigia gilią tvarką. NŠP pradėjome, kad per dešimt metų nesusilauktume dešimt vaikų, o dabar tai yra mūsų savastis, būdas gyventi santuokinį gyvenimą.
Vladas: Atsigręžę matome, kad NŠP iš mūsų nieko, pvz., malonumo dalies, neatėmė, atvirkščiai – suteikė; ne atskyrė, o sujungė; padeda pažinti ir mylėti dar giliau. Bet ne visada būna lengva.
Pagrindinis argumentas pasirenkant NŠP mums buvo tas, kad jį naudojant gali tapti vienu kūnu be jokios baimės, be jokio šešėlio, su giliu ne tik kūnišku, bet ir dvasiniu džiaugsmu. Čia kaip su kiekvienu geru dalyku – reikia valios ir aiškaus tikslo. O tikslas – giliausia mudviejų bendrystė.
– Kaip Dievas pakeitė jūsų kasdienybę?
Simona: Mūsų dienos labai paprastos. Pirmoji dienos valanda skirta Dievui. Suskamba žadintuvas, namai dar miega, – tai mano ir Dievo laikas. Po to skamba Vlado žadintuvas, jis prisijungia ir meldžiamės kartu. Tuomet mudu geriame kavą, pasikalbame apie dieną arba patylime. O tuomet jau pirmyn į dienos trasą.
Vladas: Paskutiniais metais, kai būna sunku, dienos eigoje tyliai kartoju maldą. Ji mane priartina prie Dievo. Neabejoju, kad bendrystė su Dievu maldoje veikia mūsų elgesį, kasdienius pasirinkimus. Kiek kartų su žmona pradėdavome pokalbį su malda Dievo akivaizdoje, tiek jį ir pabaigdavome nesusipykę. Kitaip gali baigtis liūdnai.
Simona: Mes vis dar pykstamės, bet per laiką tie pykčiai tapo racionalesni, aš reaguoju truputį ramiau. Anksčiau, kai susipykdavome, tylėdavome. Dabar jau mokame susipykę ir pasikalbėti. Bet vis dar mokomės kalbėtis; pvz., abu lankome dailės terapiją – atrandame gražių dalykų vienas kitame. Intensyvus šeimyninis gyvenimas užtušavo daug dalykų, kurie liko neapmąstyti, neįvertinti.
– Kas jums yra šventumas?
Simona: Man šventumas – mano nuolatinio artumo su Dievu pasekmė. Gal tai?
Vladas: Tai labai stiprus žodis. Man šventumas – kelias. Dievas tarytum duoda laiptelį po laiptelio. Vaikas – laiptelis, barnis – laiptelis, didelis įvykis – laiptelis. Taip einu 26 metus ir tikiuosi, kad nueisiu su Jo pagalba.
– Kokią svarbiausią žinią įrašėte vienas kito širdyje per tuos 26 santuokos metus?
Simona: Per Vladą Dievas man perduoda žinią apie Jo ištikimybę, švelnumą, kantrybę; aš esu svarbi ir mylima iki galo.
Vladas: Koks vis dėlto Dievas įžvalgus, kad aš susituokiau būtent su Simona. Mano meilė suteikia sparnus, nežiūrint begalinių skirtumų, esu laimingas. Simonos dėka vis labiau suvokiu, ką reiškia „ir du taps viena“.
