Palaimintos naujosios technologijos, leidžiančios būti ten, kur būti negalima! Vis matau Pranciškų Romos Corso gatve žengiantį prie šv. Marcelijaus kryžiaus, XVI a. stebuklingai išgelbėjusio Romą nuo maro. Regiu popiežių, lietui prausiant Romą, kopiantį į Šv. Petro baziliką, girdžiu Evangelijos žodžius ir meditaciją; ir tylą per palaiminimą „Miestui ir pasauliui“. Koronavirusas, nematomas žmonijos priešas, savo galybę demonstruoja prieš kiekvieną, tikintį ir netikintį, krikščionį ir musulmoną.
Neįtikėtina kovos su juo forma – likti namuose. Negalime susirinkti į draugę. O tai krikščionims visąlaik buvo svarbiausia. „Kur du ar trys susirenka mano vardu, ten aš esu tarp jų“, – Kristus buvo pažadėjęs (plg. Mt 18, 20). Karantinas to neleidžia. Bet primena, kad yra ir Namų Bažnyčia, surinkta Kristaus vardu ir pašventinta Santuokos sakramentu. Kad yra Namų Bažnyčia, surinkta pašvęstojo gyvenimo įžadais. Kad yra Namų Bažnyčia, surenkama liturgijos transliacijomis internetu, per televiziją ar radiją – iš koplyčių ir katedrų, iš namų ir iš Šv. Petro bazilikos. Toks būdas dalyvauti liturgijoje buvo įprastas seneliams, ligoniams ir jų slaugytojams. O dabar kurį laiką bus įprastas visiems. Nepamirštami Pranciškaus žodžiai apie subliūškusį tikėjimą, jog įmanoma išlikti sveikiems, kai pasaulis serga…
Susiburti į maldą fiziškai ir dvasiškai – tai būti Bažnyčia. Kai neleidžiama rinktis fiziškai, lieka sambūris dvasia. Malda yra pirmas ir svarbiausias kiekvienos dienos uždavinys. Karantino laikas – tai galimybė atrasti ir naujų maldos formų.
Viena iš jų – Valandų liturgija, kuri neseniai pasirodė ne tik spausdinta, bet ir internete (vl.katalikai.lt). Galbūt atėjo metas jai tapti įprastine kasdiene katalikų maldos forma? Maldõs, kaip pokalbio su Dievu, kaip įsiklausymo, kaip kalbėjimosi. Kaip viso gyvenimo ir atskirų jo įvykių peržvalgos Dievo akimis; kaip mūsų santykių su žmonėmis naujo apsvarstymo.
Maldos tikslas – susitikimas su Gyvuoju Dievu, kuris veikia, keičia mano gyvenimą. Baisu pagalvoti, iki ko buvo nusiritę velykiniai sambūriai be šio asmeninio santykio atnaujinimo. Baisu pagalvoti, kad tokie jie gali būti ir sėdint prie stalo ir televizoriaus. Įmanoma nesusitikti Prisikėlusiojo džiūgaujančioje Bažnyčios minioje. Įmanoma susitikti Gyvąjį namų tyloje ir draugiškų akių žvilgsnyje.
Išgelbėjimo istorijoje pasirodė Vatikano dekretas apie šių metų Velykų šventes be sambūrių, kai vyskupai, kunigai ir diakonai privalės iškilmes švęsti už uždarų durų... Kaip čia neprisiminsi žydų Velykų – Paschos – Egipto tremtyje. Kaip neprisiminsi iš čia atėjusios žydiškosios tradicijos, jog svarbiausia Velykų šventės vieta – namai, su tais, su kuriais gyveni kasdien. Šiemet – be sakramentinės išpažinties ir Komunijos. Bet su dvasine išpažintimi ir Komunija. Panašiai, kaip žydai Kaune, Vilniuje ar Niujorke, valgydami Velykų vakarienę, dvasia buvoja Šventojoje Žemėje, o pakildami nuo stalo linki vienas kitam: „Kitais metais – Jeruzalėje.“ Kai ko panašaus linkėkime ir vieni kitiems.
