Šių metų spalio Artuma perspausdino JAV jėzuitų savaitraščio America straipsnį „Pasitikint vienas kitu“; jame šeimos dalijosi, kad natūralus šeimos planavimas (NŠP), kurį kaip vienintelį moralų pastojimų reguliavimo būdą pripažįsta Katalikų Bažnyčia, praktikoje yra ribojantis, nepatikimas, keliantis santuokinių įtampų, o Bažnyčios sielovadininkai kalba tik apie privalumus naudojant NŠP, bet nutyli sutuoktinių išgyvenamus iššūkius. Straipsnyje išsakytos mintys sukėlė aštrių diskusijų tarp Lietuvos katalikų. Vieni pasijuto įžeisti keliamų ir jų pamatines vertybes besikėsinančių paklibinti klausimų, kiti lengviau atsiduso: „Pagaliau kažkas apie tai kalba.“
Esu dėkinga, kad Artuma šią diskusiją inicijavo. Tikiuosi, ji plėsis tiek žurnalo puslapiuose, tiek įvairiose Lietuvos bendruomenėse bei šeimose ir paskatins NŠP principus taikančius žmones patiems sau atsakyti, kodėl šį gyvenimo būdą renkasi.
Pati esu NŠP mokytoja, Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro natūralaus šeimos planavimo konsultantė. Esu tas žmogus, iš kurio apie NŠP (neretai ir pirmą kartą) išgirsta didelė dalis Vilniaus sužadėtinių, besirengiančių Santuokai, ir išmoksta sutuoktinių porų, pasiryžusių šiuo keliu eiti.
Bet visų pirma esu NŠP naudotoja, taikanti jį jau 10 metų ir liudijanti savo asmenine patirtimi, pati susidurianti su iššūkiais, eksperimentuojanti ir atrandanti naujų privalumų. Diskutuodama su žmonėmis apie NŠP privalumus ir trūkumus mokymų metu kaskart iš naujo turiu progą ir savęs paklausti: „O kas man svarbiausia?“ Pirmasis motyvas, dėl kurio nesvarstydama priėmiau sprendimą gyventi tik pagal NŠP principus, buvo, aišku, Bažnyčios mokymas. Žinią išgirdau laiku, tada, kai dar tik formavosi mano vertybės ir supratimas, todėl man neteko kovoti su patogiu pripratimu prie kontracepcijos. Dėkoju Aukščiausiajam, kad dovanojo man vyrą, gerbiantį mane ir mano pasirinkimus. Ir iki šiol šis motyvas mums yra stipriausias. Kiekvieną kartą atsakau sau: net jei nematyčiau nė vieno kito privalumo, vis tiek laikyčiausi NŠP. Laimė, privalumų ne tik matau – einant laikui ir išgyvenant skirtingus šeiminio gyvenimo laikotarpius bei sutinkant vis naujų žmonių, atsiduriančių įvairiausiose situacijose, įžvelgiu jų vis naujų. Bet tikrai džiaugiuosi straipsnio iškelta mintimi, kad pagaliau laikas pripažinti, jog šis kelias nėra vien tik svaigus, nepertraukiamas artėjimas vieno prie kito, ekstazė, kūno bei dvasios susiliejimas. Tai ir sunkus kasdienis darbas, atsisakymas ir askezė, aukojimasis ir aukojimas. Kaip, beje, ir pati santuoka. Ir tikėjimas. Siūlau kalbėti apie patiriamus sunkumus, apie tai, kaip jaučiamės, kaip su jais susidorojame ar nesusidorojame, ko išmokstame ir kur paaugame, o kur jaučiamės sugniuždyti, nesuprasti, neišgirsti, apriboti.
Siūlau rašyti ir liudyti. Kaip sekėsi taisykles taikyti pradžioje? Vėliau? Su kokiais sunkumais susiduriate įvairiais gyvenimo tarpsniais? Kokios pagalbos ir iš ko gaunate/negaunate/tikitės? Ir galiausiai: dėl kokių motyvų ar privalumų vis dėlto liekate ištikimi šiam, būkim tiesūs – netradiciniam – gyvenimo būdui? Savo liudijimus siųskite Artumai.
O mes pažadame šią diskusiją skatinti ir kurstyti, Artumos žurnalo puslapiuose aptarti tuos privalumus, kuriuos pastebime dirbdami su žmonėmis, ir kelti klausimus, į kuriuos nebūtinai turime atsakymus, dėl kurių savo ganytojų vadovaujamos turėtų diskutuoti bendruomenės.
Amerikietiškasis straipsnis baigiamas kreipimusi į savo kunigus bei vyskupus ir, dar tiksliau, į šeimai skirto Vyskupų sinodo tėvus. Viliamasi nuoširdžios diskusijos ir naujų pastoracinių sprendimų, kuriais būtų atsižvelgiama į žmones, patiriančius iš buvimo šeima kylančių iššūkių. Tik noriu paklausti, kokie sprendimai čia turimi omenyje? Į ką prašoma atsižvelgti popiežiaus Pranciškaus atstovaujamos gailestingosios Bažnyčios, Sinodo tėvų ir savų ganytojų? Pasigailėti mūsų silpnų/pavargusių/įsitempusių ir leisti naudoti kontracepciją ar išgirsti, pripažinti, paguosti, paremti, suprasti ir būti šalia? Visiškai pritariu, kad reikia kalbėti apie laukiančius sunkumus iš anksto ir tiesą bei stengtis kuo daugiau remti žmogaus vaisingumo tyrimus ir tyrėjus, mokytojus ir konsultantus, sudaryti sąlygas jiems mokytis ir nuolatos kelti bei atnaujinti savo kvalifikaciją, sudaryti sąlygas vykti mokymams, kad žmonės galėtų tikėtis kvalifikuotos pagalbos.
Taip pat svarbu ruošti sielovadininkus ir kunigus, nes nemažai su problemomis dėl lytiškumo (ir nebūtinai vien tik dėl NŠP) susiduriančių tikinčiųjų kaip autoritetingiausio patarėjo ieško būtent dvasininko, užduoda klausimų savo nuodėmklausiams, bet neretai susiduria su jų ribotumu, drąsos priimti sprendimus ar net atvirai kalbėti tokiomis temomis trūkumu ir aiškios pozicijos nebuvimu. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis po Sinodo patvirtino: „Mums svarbu suderinti Bažnyčios mokymą, nuo kurio mes nenukrypsime, su gailestinga sielovada. Viską darykime, kad būtų galima padėti šeimai, palydėti šeimą, nesvarbu, kokioje padėtyje ji būtų. Neatstumkime jos. Sielovadinis palydėjimas yra esminis dalykas, ir čia reikia mums visiems atsiversti, būti gailestingiems. Svarbus dalykas yra ir mūsų kunigų paruošimas. Čia reikia ir specialių žinių, ir patirties. Tai labai jautrus dalykas, reikia daug kunigo įžvalgos ir jautrumo, o ne laikytis tiktai išorinių taisyklių. <...> Kristus mums neuždėjo ant pečių naujos naštos, bet atskleidė, koks buvo Dievo planas nuo pat pradžių.“
Neabejokime, kad šie žodžiai skirti ir tiems, kurie patiria kančių dėl siekio laikytis Dievo plano, susijusio su atvirumu gyvybei.
