Antanas SAULAITIS SJ
„Broliai ir seserys, labas vakaras. Jūs žinote, kad konklavos pareiga buvo duoti vyskupą Romai. Ir atrodo, kad mano broliai kardinolai jį surado kone pasaulio pakrašty“, – taip šmaikščiai ir šiltai Šv. Petro aikštėje su tikinčiaisiais pasisveikino ką tik išrinktas popiežius Pranciškus, kilęs iš Argentinos – mums gal kiek mažiau pažįstamo vadinamojo Naujojo Pasaulio. Kuo gyvena Lotynų Amerika – regionas, formavęs mūsų popiežių?
***
Keletą savaičių talkinu nedidelio Brazilijos Šiaurės Rytų miestelio klebonui jėzuitui, mokausi iš jo ir parapijiečių. Naktį saldžiai miegu savo hamake, kol iš gatvės pabarškina ir įneša susižeidusį berniuką. Sunkvežimis atvežė juos iš kito kaimo, kad šeštą ryto autobusu galėtų toliau keliauti į ligoninę didmiestyje. Klebonas prašo palydėti keturiolikmetį pusketvirtos valandos autobuso kelionėje negrįstais keliais. Lūžusi ranka įdėta į stogo čerpės lovelį, kad kuo mažiau judėtų, o čerpė ant mano kelių – atsverti vieškelio duobėms, grioveliams, posūkiams.
Berniukas – antras šeimoje, yra dar jaunesnis. Tėvas jau miręs nuo džiovos, ja serga ir vyresnysis sūnus bei mama. Jie dirba anakardžių ūkyje, gyvena darbininkams statytame namelyje „šiaudiniu“ – palmės lapų – stogu. Viduje nuolat drėgna ir karšta. Klebono ir parapijiečių padedami, jie prašo dvarininko uždengti namelį čerpėmis, kad būtų sausiau, tačiau šis atsisako, nes už čerpėmis dengtą namelį nekilnojamojo turto mokestis didesnis, negu už namelį šiaudiniu stogu...
***
„Vargstantiesiems – pirmenybė“, – nusprendė Lotynų Amerikos ir Karibų šalių Vyskupų Konferencija (CELAM) 1968 m. Medeljine (Kolumbija). Dalyvaudami Visuotinės Bažnyčios Vatikano II Susirinkime (1962–1965), šie vyskupai kelis kartus būrėsi atskirai tartis savo reikalais, išrinko naują valdybą, pareigūnus. Patys apsprendę ir pasirašę suvažiavimo dokumentus jais įtikėjo ir ėmėsi savo šalyse bei dvidešimt dviejose Vyskupų Konferencijose nuosprendžius įgyvendinti. Jie patys savo ryžtą taip apibūdina: Bažnyčia atsisakė pastangų lygintis su galingaisiais ir tenkintis nusistovėjusia visuomenės padėtimi. Užuot kas sekmadienį skridęs į plantaciją dvarininko šeimynai aukoti Mišių, kunigas tarp miesto varguomenės ugdo mažas krikščioniškas bendruomenes.
„Jėzus Kristus išlaisvina iš nuodėmės vergijos“ – ir nesveikomis sąlygomis gyvenančią našlę su trimis sūnumis, ir vaismedžių ar cukranendrių plantacijų savininkus, praradusius pagarbą kiekvienam žmogui, įskaitant ir save. Išlaisvinimo teologija atkreipia dėmesį ne tiek į asmenines nuodėmes (tarsi jos būtų atsietos nuo kitų), o į vadinamąsias „struktūrines“ – neteisingą visuomenės ar kurios kitos gyvenimo srities sąrangą, tvarką, veikimo būdą. Teisingumas yra neatskiriama tikėjimo dalis, solidarumas su žmogaus, šeimos, tautų teisėmis. Kasmet šiame žemyne žūsta kunigų, vienuolių, pasauliečių, stojančių už mažažemius, čiabuvius, už gyventojų ugdymą, švietimą, bendradarbiavimą. Popiežius Pranciškus patyrė, kas yra karinė diktatūra Argentinoje, kaip ir Urugvajuje ar Brazilijoje aštuntąjį dešimtmetį.
Todėl šiandien pabrėžiama, kaip svarbu susitaikyti (popiežiaus Pranciškaus žodžiais tariant, „tiesti tiltus, nestatyti sienų“), atkurti buvusius ar kurti naujus santykius tarp žmonių, luomų, grupių ir kt.
***
Lotynų Amerikos ir Karibų salų vyskupai rinkosi Puebloje (Meksika) 1979 m., Santo Dominge (Dominikos Respublika) 1992 m., Aparesidoje (Brazilija) 2007 m., kaskart rūpestingai įgyvendindami Vatikano II Susirinkimo sprendimus ir ieškodami vizijos Bažnyčiai labai pakitusiame ir sparčiai tebesikeičiančiame pasaulyje. (Popiežius Pranciškus – iš tuo metu brendusios ir Vatikano II Susirinkime nedalyvavusios kartos. Jo pirmtakai Jonas Paulius II ir Benediktas XVI patys buvo svarbūs Susirinkimo dalyviai, kuriems CELAM kryptis kartais atrodė pavojinga ar bent netobula.)
CELAM Vyskupų Konferencijos branda matyti iš pasikeitimų, įvykusių nuo Santo Domingo (1992) iki Aparesidos (2007) susitikimų. Pirmajame susitikime vyskupų nutarimams buvo pateikta Romos kurijoje parengta medžiaga. Kilo sąmyšis – atvykusieji tikėjosi patys savo būdu svarstyti ir spręsti, tad kai kurie buvo linkę pasitraukti ir grįžti namo. Pavyko rasti taikią išeitį, suderinti išankstines nuostatas ir svarstymų išvadas.
Aparesidos šventovė. Luiz Ferreira nuotrauka
„Aparesidos dokumentas“, kaip popiežius Pranciškus aiškina, jau buvo rengiamas pagal Lotynų Amerikoje priimtą tvarką – pradėti nuo „apačios“, nuo eilinių bažnytinių bendruomenių gyvenimo, patirties, veiklos, iššūkių, sunkumų. Buvo renkami duomenys, kaip bendruomenės dalijasi Jėzaus meile savo aplinkoje. Susidaro vaizdas, kaip tikintieji gyvena ir kaip tai veikia visuomenę. Kristus, atidavęs savo gyvybę visų išganymui, tikinčiųjų patiriamas ir sutinkamas Žodyje, sakramentuose, vargstančiuosiuose ir bendruomenėje, nešamas ten, kur daugiausia mirties ženklų – korupcijos, neteisingų struktūrų, smurto ir kt. Pabrėžtina, kad misija galioja ne tik kai kuriems, o visiems pakrikštytiesiems. Todėl ir būdai, kaip šį uždavinį įgyvendinti, yra įvairiausi – nuo kunigiškųjų bei vienuolinių tarnysčių, diakonų, ekstraordinarinių Eucharistijos nešėjų, katechetų, mokytojų, bendruomenių vadovų, sąjūdžių veikėjų, būrelių, šeimų ir kaimynų – visi pašaukimai ir visos įmanomos pareigos. Į Aparesidos šventovę atvyksta piligrimų, tad Konferencijos vyskupai bendravo su žmonėmis, įvairiose grupėse šventė Mišias. Kol pagrindiniame aukšte tūkstančiai giedojo ir meldėsi, vyskupai žemesniajame aukšte posėdžiavo, girdėdami giedant daugybę giesmių Dievo Motinos garbei ir dar labiau negu savo vyskupijose patirdami liaudies pamaldumą ir papročius.
Surinkti duomenys svarstomi rateliuose, kol pagaliau „iškošta“ medžiaga pasiekia Vyskupų Konferencijos dalyvius. Iš to kyla siūlymai, sprendimai ir ateities uždaviniai. (Jaunimo, suaugusiųjų ir jėzuitų konferencijų dalyvis bei Vyskupų sinodo Romoje vertėjas gerai žino, kaip pasitarimai vyksta – nuo nurodytų išankstinių sprendimų iki atsakingų svarstymų ir sutartinių ateities gairių.) Tai ne santrauka, bet suderintas gyvų žmonių įnašas į daugialypę visuomenę. Taip gimė „Aparesidos dokumentas“ apie naująją evangelizaciją Lotynų Amerikoje, o jį rengiant didelę įtaką padarė kardinolas Jorge Mario Bergoglio. Tai ne užbaigtas dokumentas, bet misijinės kelionės žemėlapis – ne tik Lotynų Amerikos bei Karibų vyskupijose, bet ir visai Bažnyčiai šiandien.
Svarbiausias popiežiaus mokymo klausimas tada ir dabar – misijinis uždavinys. Turime neužsidaryti savyje ir eiti ten, kur nuodėmė, skausmas, neteisingumas, nežinojimas, vargas, skurdas. Nuolat girdime ar skaitome popiežiaus kalbose, matome asmeninio jo gyvenimo pavyzdyje to žemėlapio kelio ženklus. Tai:
- asmeninis santykis su Kristumi (krikščionybė nėra tik religija ar idėja, o susitikimas su Kristumi);
- kuklus, paprastas ir nuolankus gyvenimas;
- pirmenybė vargstantiesiems, pakraščiuose esantiesiems (tai ne tik karitatyvinis, socialinis, bet ir teologinis uždavinys; Jėzus atėjo pas vargstančiuosius, atstumtuosius, nuošaliai esančiuosius);
- žmogaus orumas (Dievo karalystė yra pagarba kiekvienam žmogui);
- aplinkosauga;
- malda, ypač kultūrinis („liaudies“) pamaldumas;
- Mergelės Marijos globa (visos Lotynų šalys turi labiausiai mėgstamą tautinę šventovę).
Popiežius Pranciškus du iš Aparesidos dalyvių išrinko į kardinolų grupę, padedančią jam peržiūrėti, pataisyti, patobulinti Romos kuriją – Bažnyčios centrinę vadovybę, kad Visuotinė Bažnyčia geriau liudytų Gerąją Naujieną, Kristaus šviesą. Lotynų Amerikos savimonė – „solidarumu ir teisingumu mūsų šalyse būti meilės sakramentu“ – pasitarnauja jam kaip pavyzdys. Svarbiausiuose savo raštuose popiežius liudija, kad Evangelijos džiaugsmas, meilės džiaugsmas sugeba įveikti į liūdesį vedančią nužmoginančios kultūros kančią. Visa tai vykdoma ne tik gausiomis programomis bei projektais, bet visų pirma – sutinkant Kristų ir liudijant Jį: asmeniui liudijant jį kitam asmeniui, bendruomenei – kitai bendruomenei, Bažnyčiai – iki pasaulio pakraščių.
Kas kiek nors pažįsta Lotynų Ameriką, sako, kad žmonės čia turi laiko vieni kitiems, gyvenimas daug kur lėtesnis. Nusprendusi stoti už vargstančiuosius Bažnyčia tampa vis turtingesnė nuolatinio ir savanoriško pasauliečių įnašo į visų gerovę. Pavyzdžiui, minėtoje Brazilijos miestelio parapijoje yra 120 kaimų ir vienkiemių, kiekvienas turi liturgijos vadovą ar vadovę nuo 17 iki 77 m. amžiaus.
CELAM konferencija turi ir Observatoriją (Vokietijos pavyzdžiu) – tai komisija, nuolat sekanti, kas vyksta šalyse, ir kas ketverius metus paruošianti išsamią medžiagą apie to meto iššūkius, siūlanti įveikimo būdus. Kiekviena šalis randa dar ir savo žingsnių, pvz., gausiausia gyventojų Brazilija jau nuo 1964 m. kasmet visai šaliai rengia gavėnios Broliškumo sąjūdį (Campanha da Fraternidade) ir pasiūlo tų metų temos programą šeimoms, mokykloms, jaunimui, Šventojo Rašto būreliams, parapijoms. Pvz., 2018 m. tema – „Broliškumas ir smurtas. Kristuje visi esame broliai ir seserys“.
