Silvijos Knezekytės iliustracijos
Dr. Marija Stankus-Saulaitė
Prieš kiek metų Lietuvoj lankydamasi buvau pakviesta pokalbiui katalikiškam laikraščiui ir, žinoma, sutikau, kaip beveik su visais pokalbiais Lietuvoj sutinku dėl mūsų, JAV dipukų, beribės meilės Lietuvai. Nežinojau temos, nes tarp galimybių, man artimų dalykų, būtų anglistika, islamas, išeivių literatūra ir istorija, organizacijos, nors dažniausiai po Antano pašalinimo iš Lietuvos likdavo prie jo savijautos, darbo, veiklos. Bet tą kartą man nepramatytai klausė apie vienuolyną. Aš, būdama tiesių žodžių, atsakiau, kad gal svarbesnė tema būtų mudviejų su Algiu 32 metų laimingas vedybinis gyvenimas, gan aktuali tema Lietuvos žmonėms, maniau, bet turbūt klydau, nes apie tai nei tada, nei po to niekad niekas neklausinėjo.
Aš pati vienuolyno metus buvau primiršusi mūsų studijų, darbo, įvykių, rūpesčių ir dabarties eigoje. Nepagalvodavau. Tai nebuvo tema. Su Algiu susitikau šešerius metus po vienuolyno, kai mane Frankfurto oro uoste pasitiko nuvežti į Vasario 16-tos gimnaziją, kur jis, kanadietis, jau dirbo. Vienas kito pavardę žinojom, kaip ir visos, visi išeiviai vieni kitų, bet pirmąkart – veidas veidan. Ir aš tuoj įsimylėjau – bet tai kita tema, apie kurią gal vis dėlto kažkas kažkada iš lietuvių norės išgirsti, o mano amerikietės draugės, draugai visa meilės istorija domėjosi ir ją žino.
Gal tai būtų buvę aktualu, jei atsiskyrimas iš to gyvenimo būdo būtų paveikęs mano tikėjimą, nes Algis giliai tikintis katalikas, o man dėl Dievo nuo pat mažumės nebuvo jokių abejonių: iš šeimos žinojau, kad rūpinasi, globoja, myli; neįtarinėjau Dievo, už nieką nekaltinau; žinojau, kad nebaudžia ir nesiunčia sunkumų, lyg mūsų nemylėtų. Man tada ir dabar Dievas įdomus, mielas; kaip sakydavome, vyksta nuolatinis dialogas su Juo. Per visus mūsų vedybų metus Algiui visai priimtinas buvo mano nagrinėjimas Katalikų Bažnyčios liturgijos, papročių, įpročių, hierarchijos, pažiūrų į moteris, arogancijos prieš kitas tradicijas. Ir Algis, ir mano brolis, ir aš žinojom, kad Dievas su mumis.
Nors apie savo devynerius vienuolyno metus atsidėjusi negalvodavau, daug ryšių palaikiau su pačiomis to laiko seserimis, bendrabutietėmis, stovyklautojomis, bendradarbiais. Ir taip iki šios dienos. Turėjom bendrų atsiminimų, pagrindusių mūsų draugystę. Nereikėjo daug aiškinti ar klausinėti. Viena kita paklausdavo, kas atsitiko (nes tais laikais pats vienuolynas išėjimą laikydavo paslaptim net nuo kitų seserų), bet reikėdavo tik penkių, šešių sakinių paaiškinti. Man atrodo, kad su laisvuose kraštuose augusiomis pokalbiai lengvesni, nes nėra viso to, kaip man atrodo, priespaudos įtarinėjimo ir gal net ignoravimo, Lietuvos katalikams tik neseniai pereinantiems į posusirinkimines katalikų tikroves. Mano amerikietės draugės, draugai manęs apie tai neklausinėjo ir gal net nežinojo, kad prieš daugiau negu pusšimtį metų buvau vienuolė, iki kol man reikėjo atsigauti po komos dėl sepsio; ir kai Antanas sesei Ignei paminėjo, kad mūsų valstijoj vietą reabilitacijai galima pasirinkti, tad su broliu parinkome, žinoma, Matulaičio namus, kur manim rūpinosi kaip karaliene, nes esu sesės Ignės draugė (nors neabejoju, kad ten rūpestingai rūpinamasi visomis ir visais). Ten mano amerikietėms draugėms, draugams lankantis, jos susitiko ir su kelioms vienuolėmis, tad kontekstas paaiškėjo, bet vis tiek manęs neklausinėjo, nors papasakoju, kaip einasi ses. Ignei, ses. Bernadetai, su kuriomis ten susipažino.
Kai prieš 55 m. pasitraukiau iš vienuolyno, mūsų lietuviams kilo klausimų, nes ta vienuolija, veiklios seserys, tarp kurių buvau, ir mūsų šeima, mano brolis lietuviams buvo žinomi. Vyrišką giminę palikau „lietuviams“, nes moterys kitaip reagavo. Vyrai paklausdavo nemalonių, nešvankių klausimų. Ėjo kalbos, kad susidėjau su tuo metu lietuvių jėzuitu, pasitraukusiu iš Draugijos: jį kaip ir visus jėzuitus pažinojau, ir su jo seserimi buvome kolegijoje draugės, bet tos apkalbos buvo piktos. Kol vyskupas Vincentas Brizgys, kurio sesuo, tos pačios vienuolijos narė, mane gerai pažinojo, viešame renginyje Čikagoje mane prieš visus pasveikino, apkabino, pasikalbėjo, nenutilo lietuvių liežuviai.
Tuo metu mano brolis išskrido misijai į jo pamilsimą Braziliją. Į jėzuitus įstojo praėjus pusmečiui po mano įstojimo į vienuolyną, jis – po universiteto, o aš – po pusantrų universiteto metų. Apie savo polinkį tokiam gyvenimui niekad nebuvom kalbėję, tai tikrai nesusitarėm ir vienas kito sprendimo nepaveikėm ir nediskutavom. Tik vėliau Antanuko pokalbiuose skaičiau, kad spręsdamas, bet ne ar, o kur stoti, surašęs sąrašą pasirinkimų požymių, pasirinko jėzuitus, – kiek suprantu, dėl jų globalinio judėjimo ir misijos visame pasaulyje. Gal klystu. Man teko būti namie dar gimnazijos laikais, kai dviejų vienuolijų pašaukimų direktoriai su mūsų tėvais, atskirai apsilankę, kalbėjosi ta tema. Iš tų pokalbių turiu keletą anekdotų, bet man viskas buvo savotiška, nes nežinojau apie pokalbius su norimų kandidatų tėvais, ir Amerikos jėzuitai, kurių universitete Antanukas studijavo, jie tarpusavy tiesiogiai kalbėjosi. Be abejo, ir lietuviai taip darė, tai nežinau, kodėl dar tėvams tai pristatė.
Aš pati dėl vienuolyno apsisprendžiau be pokalbių ir be sąrašo, nes, kitaip nei brolis, beveik viską tuoj ir greitai spręsdavau, be didelio vargo. Dar maža lagery po apsilankymo mamos anglų kalbos pamokoj vyresniems klasių vaikams supratau, kad man būtina ir ta kalba, nors lietuvių ir vokiečių kalbos buvo savos, kaip ir mokytojavimas. Po dešimt dienų kariniu laivu pasiekus JAV, traukiniu nuvažiavom į Waterbury, Konektikuto valstijoje (CT), kur mus geradariai pasitiko. Važiuojant pro miestą mačiau anglų kalba užrašus, bet nesupratau. Norėjau kuo greičiau tą visą kalbą perprasti, nes jau tada ji man buvo miela, mylėtina.
Šv. Juozapo parapijoj, kaip Antanas yra rašęs, mus, dipukus, patalpino į vieną klasę. Iš tų mėnesių irgi liko daug anekdotų ir mano pirmas anglų kalba eilėraštis, kažkur Antano cituotas. Mus visas ir visus po to laiko perkėlė į nuolatines klases. Ten geriau susipažinom su Šventosios Dvasios kongregacija, ar Dukterimis, kaip tada vadindavo. Tuoj pat nusprendžiau tapti vienuole, nes tikrai labai Dievą mylėjau ir mačiau, kaip jų bendruomenė veikia. Nors mūsų miesto dauguma dipukų vaikų lankė viešas (valstybines) gimnazijas, kurios buvo nemokamos, tėvams rūpėjo kiti dalykai, ir mudu su Antanu (tik jis porą metų anksčiau) įstojom į Šventosios Širdies gimnaziją, kur mokė Gailestingumo seserys (Sisters of Mercy, airių kilmės).
Kai man atėjo laikas rinktis universitetą, tuoj apsisprendžiau lankyti Šventosios Dvasios seserų vedamą Annhurst College (JAV kolegijos yra universitetai), bet ne vien dėl jų. Tą kolegiją lankančios lietuvaitės gyvendavo bendrabutyje, kurį išlaikė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys Putname, CT. Pusantrų metų gyvenau su studentėmis, kurias iki šios dienos su meile ir pagarba prisimenu. Buvo nepaprastai gabių. Viena jų, mums atrodė, tik pažiūri į knygą ir jau supranta, atsimena. Visos kartu gyvenom, valgėm, tautinius šokius šokom ir programose dalyvavom drauge su ten pat gyvenančiomis gimnazistėmis. Tas bendras gyvenimas man patiko ir, kaip Lietuvoj sakoma, tiko.
Būdama dvylikos metų pirmąkart dalyvavau Immaculata mergaičių stovykloje Putname. Buvau dvi savaites beveik nieko nevalgydama, nes iki tol nebuvau nuo namų tiek ilgai viena išvažiavusi, skautų stovyklose visada stovyklaudavo ir iš mūsų šeimos. Kai atsipeikėjau, supratau, kad ten man miela ir brangu, ir kitais metais likau visą mėnesį. Su sese Igne esam draugės nuo mano pirmos vaikystės laikų stovyklos Putname, nors ji jaunesnė!
Antrą vasarą stovykloj, būdama penkiolikos, nusprendžiau prie tos vienuolijos prisijungti. Namie nieko nei tada, nei vėliau nesakiau, bet po pusantrų metų paskambinau tėveliams, kad vasario 11-ąją įstoju į postulatą. Mūsų tėveliai, mano charakterį pažįstantys, nebuvo sužavėti. Antanas tuo metu buvo Fairfield universitete paskutinių metų semestrui. Su juo ta tema niekad nebuvom kalbėję. Yra nuotraukų iš tų laikų, jau vasarą, kai jis ir tėvai mane lankė, visi artimi mūsų kongregacijai. 1961 m. rugpjūčio 15 dieną mane priėmė į noviciatą, o kaip tik tą dieną Antanukas įstojo į Jėzaus Draugiją, pradėdamas noviciatą, ir tai turbūt buvo jo gyvenimo svarbiausia diena, nes visa, kas vyko toliau iki pat jo mirties, buvo dėl tos dienos pasiryžimo, pasirinkimo, palaiminimo, Jėzaus artumos ir brolių bendrijos. Aš nedalyvavau, nes pati pradėjau noviciatą, tai mudviejų tą dieną kartu nuotraukų nėra.
Man patiko vienuolės gyvenimas. Priešvatikaniniais metais buvo dabar atrodančių keistokų papročių, pvz., laiškus paduoti atdarus ir gauti atidarytus, gal perskaitytus, išskyrus iš kunigų ir vienuolių, tai tarp Antano ir manęs korespondencija vyko uždarais vokais. Svarbiausia tačiau buvo bendruomenė ir veikla. Po dviejų noviciato metų daviau įžadus. Dėvėdavom vedybines suknias, tai mano tėveliai pas panelę Šuopytę užsakė man ir mano novicijos bendrei panašias į abitą, kaip prašiau.
Po įžadų pradėjom dirbti ir studijuoti, tai grįžau į pasiilgtus mokslus. Darbų buvo begalės, bet smagiausiai gyvenau stovyklose Putname ir Dainavoj, ir bendrabuty, kuriam turėjau laimės vadovauti. Antanukas, jau studijuodamas tada Westone ir Bostone, su draugais mus lankydavo. Tai buvo Vatikano II Susirinkimo laikai. „Rijom“ dokumentus, svarstėm, kaip toliau. Amžinuosius įžadus davusi, berods, 1966 metais, išrinkta buvau į būsimą kongregacijos kapitulą. Įžaduose dalyvavo jėzuitas t. Walter Ciszek, dabar Dievo Tarnas, su kuriuo kalbėdavausi.
Antano šventimai į kunigystę vyko mūsų parapijos bažnyčioje (pirmąkart pasaulio istorijoje) lietuvių kalba, į kurią Antanas vis pažymėdavo, kad aš iš lotynų išverčiau, vyskupui Brizgiui vadovaujant drauge su jėzuitais, kurių vienas, Don Keegan, SJ, iki šios dienos prisimena lietuvišką frazę, jam tekusią sakyti. Bažnyčia buvo pilna. Tai vyko 1969 gegužės 17 dieną. Žinoma, buvau ir aš, pirmame suole su mudviejų mylimais tėveliais.
Kitų metų kovo 21 dieną iš Monrealio, kur tuo metu buvau paskirta gyventi, man su kongregacija išsiskiriant, mane „atsiėmė“ draugė su draugu ir parvežė namo pas tėvus, kur prasidėjo kitas etapas. Tuometinis Popiežius mane atleido nuo vienuoliškųjų įžadų. Laukė mokytojavimas, tolimesnės studijos, kelionės, Algis.
Antanukui ne taip seniai juokais sakiau, kad esu perėjusi visas katalikių stadijas: vienuolė, žmona, našlė. Kiekvieną savo gyvenimo tarpsnį buvau ir tebesu šventų žmonių apsupta, ir tai nuostabi patirtis.
