XX amžių popiežius Leonas XIII pradėjo pavesdamas pasaulį ir Bažnyčią Šventajai Dvasiai. Dabar galima drąsiai teigti, kad šiame amžiuje, nepaisant jo nelaimių ir kataklizmų, Šventoji Dvasia atgaivino ir atnaujino krikščioniją. Apie Dievo įkvėptą charizminį atsinaujinimą Artuma kalbina katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ koordinatorę Rūtą ŠALAŠEVIČIENĘ.
– Kas yra charizminis atsinaujinimas?
– Lietuvoje bandėme šį judėjimą vadinti atsinaujinimu Šventojoje Dvasioje, nes taip labiau pabrėžiamas Šventosios Dvasios Asmuo ir veikimas. Dėka Šventosios Dvasios Asmens ir veikimo atgyja tikėjimas ir teisinga teologija tampa tikra patirtimi. Žmogus vis labiau išgyvena Tėvo meilę ir patiki, kad Dievas jį myli. Žmogus labiau įtiki Jėzų Kristų ir patiria Jo realumą. Ir tai padaro Šventoji Dvasia. Atvirumas Dvasios veikimui pasireiškia dovanomis, vadinamomis charizmomis, nuo to ir kilęs kitas judėjimo pavadinimas – charizminis atsinaujinimas. Tačiau akcentas turi būti ne dovanos, bet tai, jog krikščionybė yra santykis su Dievu – Tėvu, Jėzumi ir Šventąja Dvasia. Dievo Tėvo meilės patirtis yra būtina žmogui. Šventoji Dvasia yra meilės Dvasia. Ta pati bendrystės Dvasia tarp Tėvo ir Sūnaus, į kurią visi esame pakviesti ir įtraukti Jėzaus dėka.
– Juk su sakramentais – Krikštu, šv. Komunija, Sutvirtinimu – gauname visą „dieviškąjį malonių paketą“, sykiu ir Šventąją Dvasią. Kodėl dar reikia Šventosios Dvasios išsiliejimo mūsų gyvenime?
– Tiesa, kad per sakramentus jau gauname Šventąją Dvasią, dieviškojo gyvenimo pradmenis. Bet Jėzus niekuomet nekalbėjo tik apie pradmenis, bet visuomet kalbėjo apie apstybę: „Aš atėjau, kad jūs turėtumėte apsčiai gyvenimo“ (plg. Jn 10, 10). Jėzus trokšta, ne kad mes tenkintumės pradmenimis, bet kad turėtume gyvenimo pilnatvę. Ką duoda mums Šventoji Dvasia? Vis didesnį atvirumą Dievui ir Jo dovanoms bei ėjimą į Tiesos pilnatvę.
– Ką šis atsinaujinimas davė naujo Bažnyčios gyvenimui? Kokie jo vaisiai?
– Charizminis atsinaujinimas padeda žmogui stipriau išgyventi Švenčiausiąją Trejybę – Dievo Tėvo meilę, tikrą ir realų susitikimą su Jėzumi Kristumi – savo asmeniniu Gelbėtoju bei Viešpačiu; atpažįstamas Šventosios Dvasios veikimas, Jos vedimas per vidinius impulsus ir paraginimus, per charizmas – dovanas, skirtas ne žmogui pasididžiuoti, bet Dievo karalystei plėsti, žmonėms atsiversti, atsinaujinti, gyti. Tokie ženklai-stebuklai Dievo karalystės buvimą padaro labiau patiriamą tarp mūsų. Tai patraukia žmones.
Kitas dalykas – tai asmeninės ir bendruomeninės maldos stiprumas. Asmeninėje maldoje žmogus turi malonę skaityti Šventąjį Raštą ir melstis su juo, nes Dvasia tarsi atšildo „ledinę“ žodžio „raidę“, ir ji pradeda čiurlenti, kalbėti. Taip irgi užsimezga žmogaus dialogas su Dievu, Dievo žodis man tampa vis gyvesnis. O bendruomenišku būdu Dievas šlovinamas, garbinamas giesmėmis. Šlovinimas yra kaip dialogas dėkojant Dievui už Jo nuostabius darbus ir veikimą bei sykiu gėrėjimasis Viešpačiu. Šlovinimas atveria žmogaus širdį priimti iš Dievo einančią malonę, pakylėja jį Dievop.
Atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje sustiprino kerigminę mokymo dalį, kuri buvo tarsi priblėsusi. Kerigma – tai skelbimas Gerosios žinios apie mūsų išgelbėjimą per Jėzaus Kristaus Asmenį. Popiežiai Paulius VI ir šv. Jonas Paulius II ragino, kad mūsų laikams reikalinga naujoji evangelizacija. Nukrikščionėjusiam pasauliui reikia iš naujo skelbti Evangeliją, liudyti Jėzų Kristų, Jo asmenį, aiškinti, kas Jis yra ir kodėl svarbus. Bet naujosios evangelizacijos nėra be naujųjų Sekminių. Reikia naujos ugnies, naujų išraiškos formų, naujų žodžių, suprantamų šio laikmečio žmogui.
– Dabar naujosios evangelizacijos terminas yra „nuzulintas“, bet tuometinei Bažnyčiai turėjo naujai nuskambėti, kad turi įvykti tai, kas vyko prieš du tūkstantmečius. Kokia yra charizminio atsinaujinimo istorija?
– Paminėsiu vieną kitą akcentą, kurie man, regis, svarbūs. Pradžia buvo tokia. 1897 m. vienuolė Elena Guerra „prisikasė“ iki popiežiaus Leono XIII ir paragino ypatingu būdu švęsti Sekmines ir Šventajai Dvasiai pašvęsti Bažnyčią naujajame šimtmetyje. Popiežius paklausė, ir 1901 m. sausio 1-ąją Bažnyčia pradėjo melstis Šventosios Dvasios noveną ir prašyti Dvasios išliejimo.
Tačiau Dievas pučia, kur nori, ir išliejo Dvasią ne katalikams, o protestantams, ir ne Romoje, kur buvo melstasi, o Kanzase (JAV), kur šis atsinaujinimas ir prasidėjo. Ten, Topikos miestelyje, buvo Charleso Foxo Parhamo eilinė mažytė baltųjų protestantų Biblijos mokyklėlė, kurioje jie karštai gilinosi į Šventąjį Raštą. Pradėjus skaityti Apaštalų darbus, žmonėms parūpo, kodėl šiais laikais taip mažai Šventosios Dvasios pasireiškimų. Ir jie pradėjo melsti, kad Dievas atnaujintų savo darbus taip, kaip apaštalų laikais. Ten buvo juodaodis, vardu Williamas J. Seymouras. Dėl odos spalvos jo neįleido į mokyklą, tačiau leido jam sėdėti ant slenksčio ir klausytis. Seymouras vėliau Los Andžele su juodaodžių grupele skaitė Apaštalų darbus ir taip pat meldė Šventosios Dvasios išliejimo. Ir nužengė Šventoji Dvasia – prasidėjo vienas iš didžiausių prabudimų, vadinamasis Azusa gatvės prabudimas. Dvasios ugnis išplito kaip per sausą stepę. Žmonės ėjo – ir baltieji, ir juodaodžiai – kad už juos melstųsi. Galiausiai visi, kurie patyrė Šventosios Dvasios išliejimą, gavo sekmininkų pavadinimą. Ta ugnis palietė ir kitas atviresnes protestantų grupes, nes tai buvo akivaizdus Dievo darbas. Misionieriai, gavę tos ugnies ir Dievo jėgos, vyko į misijas visame pasaulyje.
– Kaip visa tai „įsimetė“ į Katalikų Bažnyčią?
– Užtruko 50 metų, kol šis judėjimas atėjo į Katalikų Bažnyčią. Vatikano II Susirinkimas, irgi Šventosios Dvasios darbas, nutiesė charizminiam judėjimui kelią, nes ten buvo teisingai sudėti akcentai. Beje, popiežius Jonas XXIII šaukdamas Vatikano II Susirinkimą taip meldėsi: „Viešpatie, atnaujink savo ženklus ir stebuklus mūsų dienomis kaip naujosiose Sekminėse.“ 1965 m. pasibaigė Susirinkimas, o po dvejų metų Katalikų Bažnyčioje prasidėjo charizminis atsinaujinimas.
1967 m. visai neprestižiniame Djukeino universitete jo kapelionai du jauni katalikų kunigai turėjo vesti rekolekcijas studentams. Jiems uždavė namų darbą – perskaityti knygą apie protestantų charizminį atsinaujinimą. Jaunimas atvažiavo į rekolekcijas su jau laukiančiu tikėjimu, o besimeldžiant koplyčioje nužengė toks tirštas Dievo buvimas, kad jie negalėjo atlaikyti Dvasios jėgos ir visi gulėjo. Jie patyrė Šventosios Dvasios charizmas, maldą kalbomis, gydymus ir kt. Taip ugnis plito tarp katalikų.
Kardinolas Léon-Joseph Suenensas buvo įpareigotas atvykti iš Europos ir visa ištirti. Kardinolas, dalyvavęs ir Vatikano II Susirinkime, daug prisidėjęs rengiant Bažnyčią atnaujinančius dokumentus, įvertino, kad tai tikrai autentiška. Po to kard. Suenensą paskyrė būti judėjimo globėju.
– O kaip šita ugnis perėjo į Lietuvą?
– Pogrindinės sekmininkų bendruomenės per Rusiją atėjo iki Lietuvos. Įdomu, jog kai kurie lietuviai katalikai, patyrę Šventosios Dvasios veikimą, pasitraukė iš Katalikų Bažnyčios. Jauni žmonės rinkosi protestantiškose charizminėse grupėse. Viena vilniečių grupelė gavo paraginimą apvažiuoti Lietuvos katalikų kunigus ir paskelbti jiems apie tokį Šventosios Dvasios veikimą. Tik jų skelbimas buvo keistas: „Jeigu nori Šventosios Dvasios, išeik iš Katalikų Bažnyčios, nes joje Šventosios Dvasios nėra ir nebus.“ Akcentas žmogiškas, bet Šventosios Dvasios veikimas buvo autentiškas. Kai 1986 m. jie pasiekė Kauną, Garliavoje parapijos jaunimo grupelė su kun. Valerijumi Rudzinsku nusiteikė kitaip: „Gerai, mes būsime pirmieji katalikai pasaulyje, kurie gaus Šventosios Dvasios krikštą.“ Ir jie jį patyrė. Po kelerių metų prasidėjo atšilimas. 1989 m. į Lietuvą atvyko lietuviai misionieriai – ses. Ignė Marijošiūtė MVS ir prel. Vytautas Balčiūnas – ir papasakojo, kad Katalikų Bažnyčioje charizminis atsinaujinimas, popiežiaus palaikomas, vyksta jau 20 metų. 1989 m. per Kalėdas kardinolas Vincentas Sladkevičius davė kun. Rudzinskui leidimą pilnai veikti, nes iki tol judėjimas buvo tiriamas.
– Dažnai žmonės jus identifikuoja: „Ai, čia šitie, kurie kalba kalbomis.“ Ar atsinaujinęs Šventojoje Dvasioje asmuo būtinai turi melstis kalbomis?
– Vatikano II Susirinkimas dokumentuose užrašė, kad charizmos priklauso ne šventųjų gyvenimo, bet Bažnyčios gyvenimo sričiai. Jos skirtos tarnystei, plėsti Dievo karalystei. Šv. Tomas Akvinietis sako, kad charizmos gali veikti ir per žmogų, nepasižymintį dideliu šventumu.
Malda kalbomis yra viena iš charizmų, beje, pati mažiausia, bet duodanti daug naudos. Dievas sumąstė keistą dovaną. Tai malda kažkokiais keistais garsais. Kažkaip negarbingai toks būdas atrodo iš šalies. Žmogui norėtųsi solidesnio. Bet dėka Šventosios Dvasios veikimo tie garsai, ta malda duoda žmogui Dievo artumą, nuramina jo vidinį triukšmą, panardina Dieve, teikia kryptį. Ši maldos dovana visų pirma skirta pačiam žmogui. Tai aplinka, kur reiškiasi ir kitos dovanos.
Apaštalas Paulius sako: „Aš norėčiau, kad jūs visi melstumėtės kalbomis, bet dar labiau norėčiau, kad jūs visi pranašautumėte.“ Atsakysiu jo žodžiais. Linkėčiau, kad visi žmonės to norėtų, nes tai duoda labai daug gėrio. Malda kalbomis ir pranašavimas skirti kiekvienam, tik ne kiekvienas to nori.
