Kai kurie katalikai mano, kad tikėjimas yra vaistas nuo visų dvasios negalių, o veiksmingiausias receptas joms gydyti – malda. Ši nuostata susvyruoja, kai susiduriama su kunigo savižudybe. Kodėl katalikiškai Lietuvai negalioja mokslinių tyrimų išvados apie tai, kad katalikiškuose pasaulio regionuose savižudybių yra mažiau? Kas atsakingas už tai, jog į ligonines atvežami nebenorėję gyventi vaikai? Koks yra ir gali būti Bažnyčios Lietuvoje vaidmuo padedant šeimoms, kuriose įvyko tokių nelaimių? Į klausimus atsako VU Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėja habil. dr. prof. Danutė GAILIENĖ.
Kokios savižudybių priežastys? Galbūt žmonėms tiesiog sutrinka psichika, t. y. jie suserga ir dėl to nusižudo?
Danutė Gailienė
Žudosi labai įvairūs žmonės, ne tik sergantys. Tuo ir sudėtingas šis reiškinys, kad jo negalima susieti su kokia nors viena diagnoze. Kartais visai jokios klinikos nebūna – tiesiog gyvenime susikrauna per daug juodų dalykų. Šviesiõs, net vidutiniškos nuotaikos būdami žmonės nesižudo, iki tokios ypatingos būsenos yra ilgas kelias: po truputį kraunasi kraunasi, matymas vis siaurėja, vienatvė auga, neviltis didėja ir tada atsiranda būsena, kai žmogus gali sau ką nors pasidaryti. Todėl ir primename, kad žmones galima išgelbėti, jeigu pastebime riziką, tą kraštutinę būseną, kuri tęsiasi trumpai. Kiekvienas žmogus turi savas ribas. Kai iš išorės žiūrime į žmogų, nežinome, kas jo viduje. Jis iš tiesų gali atrodyti sėkmingas, linksminti kitus, tačiau viduje giliai kentėti. Neseniai darėme tyrimą, mėgindami suprasti žudytis mėginusių žmonių psichologiją. Jie kalbėjo, kad ne sykį artimiesiems ir draugams guodėsi, pasakojo apie nenorą gyventi, aiškino, kaip viskas juoda, tačiau niekas nereaguodavo. Reakcijos sulaukdavo tik tada, kai sau ką nors pasidarydavo. Ką tai rodo? Galbūt per mažai atidumo vieni kitiems, per mažai supratimo? Gal nenukreipėme laiku ieškoti pagalbos. Tik ir vėl, kai siūlau ieškoti pagalbos, negaliu žinoti, ar ji bus suteikta ir kiek bus veiksminga. Mane dėl to sąžinė graužia. Kupiškyje mėginame sukurti pagalbos sistemą, tačiau ten esantys specialistai nemano, kad jie turėtų rūpintis tokia pagalba. Tai ką galime siūlyti artimiesiems, jeigu specialistai nėra tinkamai pasirengę žmonėms padėti...
Tačiau yra ir paradoksas – kai kviečiame kalbėtis šeimas, kuriose yra nusižudžiusių artimųjų, jos neatsiliepia, galvoja, kad pačios susitvarkys su šia „gėda“, linkusios vienos išgyventi skausmą ir kaltės jausmus. Tada keistai jaučiamės: kodėl turime siūlyti pagalbą, jeigu jos niekam nereikia? Niekas iš jų nereikalauja savižudybių prevencijos programos, nesidomi pagalba, nesigilina į priežastis nei prieš, nei po savižudybių. Jeigu nežino, tai ir nereikalauja… Mūsų mąstymas šioje srityje nepasikeitė, vis dar galvojama, kad savižudybė yra gėda, stigma, gal net nuodėmė. Todėl reikia slėpti, nesikalbėti, net savotišką heroizmą rodyti – patys susitvarkysime.
O gal tikrai gėda? Gal mes visi kalti, kad Lietuvoje tiek daug žmonių žudosi, nepakeldami gyvenimo sunkumų, nevilties prislėgti?
Vokiečių psichiatras ir filosofas Karlas Jaspersas su jumis sutiktų – jis kalba apie egzistencinę kaltę. Jeigu esame jautrūs tokiems dalykams, turėtų būti gėda. Man gėda, kai dalyvauju tarptautiniuose renginiuose ir turiu prisipažinti, kad iki šiol savo šalyje nieko negaliu padaryti. Galvoju, kad tiems, kurie renka netinkamus politikus, irgi turėtų būti gėda, kad iki šiol nepadaryta tai, kas seniai turėjo būti atlikta ir tam nereikia didelių pinigų. Gėda, nes estai sugebėjo pasitelkti jaunus, ryžtingus, vakarietiškai mąstančius politikus ir įgyvendinti reformas sveikatos sistemoje. Mes tik deklaravome Nepriklausomybės pradžioje, kad rūpinsimės, bet greitai įklimpome į interesus, kažkokius neaiškius dalykus. Taip, plačiąja prasme mums turėtų būti gėda.
O kai kalbame apie savo ir kitų kaltes, kartais reikia ir nuolankumo: nežinau, kodėl taip įvyko, bet turiu gyventi toliau ir daryti viską, kad mano aplinkoje nebūtų taip juoda nei man, nei kitam žmogui. Žinoma, gaila, jaučiame kaltę, bet visada yra ribos. Net ir žiauriausiais atvejais reikia išlaikyti nuostatą, kad vis dėlto tai yra kitas žmogus, atsakomybė už savo gyvenimą galiausiai tenka jam, bet ne man. Tokia realybė. Prisiimti kaltę už drastiškus kito žmogaus sprendimus mes negalime. Juk pagaliau taip gali atsitikti ir dėl sunkios ligos. Gėda, kaltė ir kitų kaltinimai – ydingiausias kelias. Kaip turėtų būti? Reikia galvoti, kam dabar labiausiai skauda, kam blogiausia. Atsakymą į klausimą kodėl tas žmogus nusinešė į kapus. Dabar svarbu rūpintis tuo, kam yra didžiausia rizika po atsitikusios savižudybės. O tokia rizika visada padidėja.
Suaugęs žmogus atsako už savo gyvenimą ir sprendimus, tačiau kai žudosi vaikai, tuomet jau norisi ir turbūt yra pagrindo klausti: kas kaltas?
Taip, čia jau yra visuomenės atsakomybė. Vaikų psichikos sveikata nežmoniškai apleista. Jeigu šeima nepakankama, ko nors trūksta, nėra diferencijuotos sistemos, kaip vaikui padėti.
Vienoje Lietuvos apskrityje tyrėme, kas būna su vaikais, kurie mėgino žudytis. Štai du skirtingi atvejai. Viena mergaitė po savižudybės grįžo į tą pačią destruktyvią šeimos aplinką. Tačiau įsikišo jos krikšto mama ir pradėjo rūpintis ja kartu su mokykla. Po metų ją turime visiškai grįžusią į normalų gyvenimą. Kitas atvejis – kai mergaitei nepadėjo niekas, ji tik turėdavo nuvykti į centrą kartą per mėnesį išsirašyti vaistų. Per metus ji žudytis mėgino kelis kartus. Taigi, nėra sistemos, kaip turėtų būti organizuojama pagalba. Galiu tik pasidžiaugti poslinkiais Švietimo ir mokslo ministerijoje. Kartu pavyko įdiegti sistemą, kuri būtų pasitelkiama po trauminio įvykio mokyklose, visi mokyklų direktoriai buvo apmokyti, ką ir kaip tokiais atvejais reikėtų daryti.
Argi niekas neatsako už tai, kad sistema neveikia, kad žudosi net vaikai?
Manau, kad mes nepakankamai išsilavinę, mūsų visuomeninės reakcijos – sukelti skandalą, parodyti per TV ir tauta eina gelbėti. Per 25 laisvės metus neįgavome racionalumo. Kas darosi, kai kas nors nusižudo? Žurnalistai kamantinėja nevyriausybinių organizacijų atstovus, nes jie dirba, jie žino problemą. Kodėl neinama pas ministrus, kurie iš tiesų atsakingi? Nulinksta rankos, nes ministrai sako, kad „reikia daryti“. Tik kodėl dar nepadaryta? Ar visuomenei atsiskaitoma? Ne, nes mes nemokame pareikalauti, kad atsiskaitytų. Nėra ir sutarta, kas atsako. Sveikatos apsaugos ministerija mano, kad tai visuomenės problema, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija mano, kad turi atsakyti Sveikatos ministerija. Džiaugiuosi teigiamais poslinkiais Policijos departamente. Jie įsitraukė į mokymus, savižudybių prevenciją, nes pas juos buvo pareigūnų savižudybių. Čia nėra „kabinančių makaronus“, kas už ką atsako: aiškus ir konkretus bendradarbiavimas, noras keisti padėtį.
Koks gali būti Bažnyčios vaidmuo savižudybių prevencijoje, gelbstint šeimoms, kurių artimieji nusižudė?
Ir tikintis žmogus visų pirma yra žmogus. Jeigu tikėjimas nėra vien etiketė, užsiklijuota ant kaktos, tai jis būna ir svyruojantis. Yra psichologinės šviesos ir tamsos, taip pat jų yra ir tikėjime. Ir nėra žmonių kastos, kuri būtų ypač apsaugota nuo savižudybės. O žmonės, kurie renkasi dvasinį gyvenimą, galbūt kaip tik yra jautresni. XIX a. pabaigoje atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad mažiausias savižudybių skaičius yra katalikų ir judėjų religijose, antri buvo protestantai. Šie duomenys pasitvirtina ir mūsų dienomis. Katalikiškuose pasaulio regionuose mažiau savižudybių, bet tai negalioja Lietuvoje. Kodėl? Ką jie su mumis padarė: atėmė tikėjimą, suvarė į lagerius. Galbūt todėl tikėjimas nebėra apsauga?
Esu iš kunigų girdėjusi liudijimų: žmonės jiems prisipažino, kad jei nebūtų buvę tikintys, būtų nusižudę. Galėtume kalbėti apie Bažnyčios drąsą, ypač jeigu suvokiame, kad Bažnyčia – tai mes visi. Galėtume drąsiau apie tai kalbėti, pripažinti, kad tų problemų būna. Galbūt mūsų kunigai jaučiasi labai vieniši, galbūt mes, kalbėdami apie taisykles, iš dienotvarkės išleidome rūpinimąsi vieni kitais, atidumą ir dėmesį. Jeigu mūsų kunigas sunkiai susirgo ar net nusižudė – kalbėkime apie tai, klauskime, mėginkime suprasti. Būtų kvaila, jeigu, norėdami išlaikyti kažkokį savo šventumą, užsimerktume ir nematytume gyvenimo realybės. Iš praktikos žinau, kad Bažnyčia žmonėms svarbi. Todėl svarbu skleisti gailestingumo nuostatą, kuri įrašyta Bažnyčios dokumentuose. Šeimos papasakoja daug nuoskaudų, kai dėl artimųjų savižudybės iš dvasininkų vis dar išgirsta smerkiančią, gėdinančią ir net kaltinančią nuostatą. Į kunigus žmonės kreipiasi sunkiais atvejais ir gauna gėrio, paraginimų neslėpti, kas šeimoje įvyko. Labai daug priklauso ir nuo kapelionų mokyklose, policijoje. Vilniaus arkivyskupijoje kunigų susirinkimo metu buvome labai gerai priimti, kai norėjome prašyti pagalbos, tikėdamiesi pasiekti šeimas, kuriose įvyko savižudybė. Graži atnaujinta iniciatyva melstis už kunigus: už savo dvasininkus meldžiasi ne tik vienuolės, bet ir pasauliečiai. Taip kuriamas bendruomeniškumas, suprantama, kad ir kunigas gali būti vienišas, liūdnas, kaip ir kiekvienas žmogus. Bažnyčios vaidmuo savižudybių prevencijoje ir pagalboje itin svarbus, nes ji yra labai arti žmonių.
Kalbino Jūratė KUODYTĖ
Jei galvoji apie savižudybę:
- pokalbiai su šeimos nariais ir draugais gali būti didelė pagalba. Jie gali padėti nusiraminti ir šiek tiek atsikvėpti, kol nuspręsi, ką daryti toliau. Svarbu turėti tikroviškus lūkesčius pagalbai, kurią jie gali suteikti;
- gali paskambinti arba parašyti laišką į emocinės paramos liniją: 116123 (vilties.linija@gmail.com) „Vilties linija“; emocinę paramą visą parą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai; 8 800 28888 (www.jaunimolinija.lt/laiskai) „Jaunimo linija“; emocinę paramą visą parą teikia savanoriai. Atsiliepęs žmogus suteiks tau laiko ir erdvės išsikalbėti nevertindamas tavęs. Jis nepasakys tau, ką turėtum daryti, tačiau padės pačiam apgalvoti, ko galėtum imtis;
- psichologai taiko pokalbio terapijas. Trumpalaikis konsultavimas yra skirtas konkrečiai situacijai spręsti ir problemų sprendimo įgūdžiams vystyti;
- gali būti reikalinga psichiatro konsultacija arba gydymas ligoninėje. Psichiatrai nustato psichikos sutrikimus ir skiria gydymą vaistais.
Jeigu pažįstamas žmogus užsimena apie savižudybę,
nebijok atvirai su juo apie tai pasikalbėti:
- kalbėdamas nevenk žodžio „savižudybė“;
- leisk žmogui išsikalbėti, pasidalinti savo sunkumais;
- nepatarinėk, o išklausyk ir pabandyk suprasti;
- nesumenkink problemų („viskas bus gerai“);
- pabandyk atrasti, kas šį žmogų sulaiko nuo savižudybės;
- jei žmogus kalba apie savižudybę, tai visuomet rimta, net jeigu atrodo, kad jis tik nori pagąsdinti;
- neprisiimk atsakomybės už kito žmogaus sprendimus – kartais žmonės nusižudo, net jei jiems yra suteikiama reikalinga pagalba;
- nelaikyk visko paslaptyje, pasitelk į pagalbą kitus žmones, kuriais pasitiki;
- paskatink žmogų kreiptis psichologinės pagalbos, padėk ją surasti.
Tiesūs klausimai ir atviras pokalbis apie savižudybę mažina savižudybės riziką bei tampa pirmu ir labai svarbiu žingsniu pagalbos link.
Parengta pagal sumazinktyla.lt
