unsplash.com nuotrauka
Dr. Gintautas Vaitoška
Kaip kalbėjome pirmame šio ciklo straipsnyje, skaistus žmogus geba gimtinę (seksualinę) aistrą išreikšti per meilę. Deja, ši graži ir kilni gimties galia taip pat susijusi su noru pasinaudoti kitu žmogumi savo įgeidžiams patenkinti. Kaip katalikai žinome, kad ši dėmė meilės galioje kyla iš gimtosios nuodėmės, tačiau tai, kad seksualumas nėra tik tobula asmens savybė, nesunku suprasti ir kalbant sekuliariai. Suprasti skaistos vertę nesunku, tačiau augti skaistume nėra galima be Dievo pagalbos.
Aistros reikšmė asmeniui
Skaistumo dorybės esmė yra išsakyta jau pirmame šios temos Katalikų Bažnyčios katekizmo sakinyje (2337). Verta jį sakinį „išskleisti“: „Skaistumas reiškia darnų lytiškumo įjungimą į žmogaus asmenybę, tad ir vidinę kūninio ir dvasinio žmogaus vienybę.“ Kertiniai šio apibrėžimo žodžiai yra „skaistumas“, „lytiškumas“ ir „asmenybė“. Pradėkime nuo „asmenybės“ reikšmės. Lietuvių kalboje šis žodis dažnai vartojamas kaip žodžio „asmuo“ sinonimas, tačiau labai tiksliai verčiant iš oficialiosios Katekizmo lotyniškosios versijos (Castitas integrationem sexualitatis in personam significat...), regis, geriau būtų kalbėti apie „lytiškumo įjungimą į asmenį“. Lotynų kalboje vartojamas žodis ne personalitas – lietuviškai atitiktų „asmenybę“, tačiau persona; taip pat šis žodis skamba ir angliškoje, itališkoje, vokiškoje etc. Katekizmo versijoje (atitinkamai – person, o ne personality, persona, o ne personalita, Person, o ne Persönlichkeit). Tai svarbu, kadangi lotyniškai žodis persona jau III a. Tertulijono buvo panaudotas Švenčiausiosios Trejybės Asmenims įvardyti, o šventasis Tomas Akvinietis rašė, jog šis terminas apibūdina tai, kad žmoguje yra kilniausia, t. y. iškelia jį virš visos gyvūnijos. O būtent – tai intelektas ir valia siekti tikrojo gėrio, galia mylėti. Tad aistros įasmeninimas – įjungimas į asmenį – ir reiškia jos įkūnijimą meilėje ir tiesoje.
Lietuviškame vertime kalbama apie „darnų“ įjungimą į asmenį, o lotyniškame apie „pasiektą“ (obtentam) aistros sujungimą su meile (panašiai itališkame ir angliškame tekstuose). Tad ši integracija yra uždavinys; jo neįveikus, aistra reiškiasi be meilės. Aiškiai apie tai rašė Karolis Wojtyła knygoje Meilė ir atsakomybė: seksualinė aistra turi ir utilitarinę dimensiją – t. y. gali skatinti ne mylėti, tačiau pasinaudoti kitu žmogumi savo malonumui pasiekti. Tokia aistros raiška ypač akivaizdi seksualinio smurto ar moterų išnaudojimo prostitucijos ar pornografijos atvejais. Mes, krikščionys, galime aiškiai didžiuotis realistine, o ne hedonistine žmogaus samprata, kurią puoselėja mūsų oponentai – seksualinio švietimo atstovai. Deja, net Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) dokumentuose šia tema seksualumo suvokimas yra naivus: jis laikomas vien tik pozityvia galia, nematant, jog ką tik minėti ypatingai skaudūs reiškiniai taip pat yra susiję su šios aistros raiška. Jei seksualinės revoliucijos „autorius“ Sigmundas Freudas net ir be didelio entuziazmo vis tik matė, kad psichinei sveikatai užtikrinti reikalinga „realybės principo“ viršenybė prieš „malonumo principą“ gyvenime, PSO seksualinio švietimo gairėse pabrėžiama, jog svarbiausia seksualumo funkcija – teikti įvairiopą malonumą.1
Meilės dimensijos
Tad ką gi reiškia gimtinę (lytinę) aistrą reikšti ne naudojantis, tačiau mylint kitą žmogų? Iš pirmo žvilgsnio klausimas atrodo paprastas: Arūnas yra įsimylėjęs Šarūnę, ir į klausimą, ar jis ją myli, atsakys teigiamai. Vadinasi, jų, šešiolikmečių, pradėti seksualiniai santykiai yra skaistūs? Lietuvos katechetai ar tikėjimą praktikuojantys tėvai ir šiaip bent kiek mąstantys žmonės skirtumą tarp įsimylėjimo ir meilės neblogai žino. Arūno jausmą Šarūnei vadinti meile būtų galima, jei jis pasiruoštų ja rūpintis geromis ir blogomis gyvenimo dienomis ir ją vesti. Įžvalgesnis skaitytojas jau mato, kad čia kalbame apie dvi esmines meilės dimensijas: jausminę meilę ir draugystės meilę, kuri apima pažadą mylimojo nepalikti. Krikščioniškoje tradicijoje tai – eroso ir agapės meilės dimensijos. Eroso dimensija – tai romantiškoji, aistringa, jausminė meilės dalis – graži ir galinga, tačiau ne itin stabili. Ji yra receptyvi – t. y. žmogus ją patiria, yra tam tikra prasme pasyvus: lotyniškai aistra vadinama passio, o senovės graikų kalboje šis žodis pathein reiškė „kentėti“, „būti pasyviam“, „patirti“. Tai nusileidžia į žmogaus širdį kaip Dievo dovana, tačiau ją išlaikyti, kaip rašė Vladimiras Solovjovas Meilės prasmėje, reikalingas moralinis žygdarbis. O psichonalizės klasikas Erikas Eriksonas Aštuoniuose amžiaus tarpsniuose teigia, kad tik pasiekęs brandą ar bent jau paauglystės pabaigoje asmuo tampa pajėgus ne tik pradėti, tačiau ir išsaugoti artimus santykius su mylimu žmogumi. Mat tokie santykiai reikalauja „etinės galios išlaikyti savo pažadus, kurie neretai reikalauja rimtos aukos“. Paauglystės meilė pasižymi noru naudoti kitą žmogų savo emociniam komfortui bei ambicijų kova. Eriksonas sakytų, kad Arūnas Šarūnės, deja, nemylės ilgai. Tokią išvadą mūsų dienomis patvirtina ir neuromokslo duomenys: romantišką susižavėjimą atspindintys ir lemiantys smegenų veiklos pokyčiai trunka dvejus–trejus metus, po kurių žmonės arba išsiskiria, arba praturtina savo meilę ryšiu, kuris yra dar gilesnis nei romantiškasis susižavėjimas vienas kitu.
Labai realistiškai meilės dimensijas aprašo pats Tomas Akvinietis. Iš pradžių kitas žmogus patinka – tai yra amor complacentiae – meilė kaip patikimas, jausminė simpatija. Toliau ji vystosi dviem kryptimis: žmogus geidžia mylimo žmogaus sau – tai amor concupiscentiae, meilė kaip troškimas, ir taip pat gėrio kitam – amor benevolentiae, meilė kaip gero linkėjimas (Summa Theologiae, I-IIae, 26-4). Karolis Wojtyła remdamasis šia analize ir kalba apie tris meilės dimensijas: meilė kaip patikimas ar simpatija, meilė kaip troškimas ir meilė kaip gero linkėjimas. Pastarąją Akvinietis vadina draugystės meile – amor amicitiae. Ši meilės dalis – draugystės arba gero linkinti meilė – yra svarbiausioji meilės dalis, kylanti iš žmogaus širdies gelmėje girdimo Viešpaties kvietimo daryti gera ir vengti to, kas bloga, taigi rūpintis mylimuoju, o ne jį išnaudoti. Ji yra aktyvi – teikianti, o simpatija ir troškimas yra receptyvios, imančios, jausminės meilės dalys. Dėl mūsų egocentriškumo meilė kaip troškimas reikalauja vidinių pastangų tam, kad ji nevirstų tik kito asmens troškimu sau – taigi jo išnaudojimu, geismu (concupiscentia). Kalbėsime apie šią „alchemiją“ vėliau – ko reikia, kad Arūno širdyje Šarūnės troškimas virstų meilės, o ne tik geismo dalimi. Tačiau dabar sugrįžkime prie šios šešiolikmečių įsimylėjėlių poros reikalų.
Mylintis vs vartotojiškas ryšys
Kaip minėjome, Arūnas gali būti įsitikinęs, kad jis Šarūnę myli. O jei ji neatsako, gal jis dėl jos net „džiūsta“ – žymusis arabų gydytojas Avicena viename savo veikalų yra aprašęs ligonio, kenčiančio meilės jausmą, patiriamus simptomus. Tad argi čia nėra visiškai aišku, kad toks jausmas yra meilė? Šia prasme Arūnas meilę suvokia taip, kaip visa Vakarų visuomenė. Jei pasiremsime žymiu tarpukario Lietuvos kultūros istoriku Levu Karsavinu, jausmo reikšmės suabsoliutinimo tendencija Europos kultūroje pradėjo reikštis maždaug nuo XII a., kai buvo sudievinta Tristano ir Izoldos meilė, nepaisanti proto ir dorovės reikalavimų. Ir mūsų suvokiama meilė stovi ant vienos kojos – tai jausmas! Deja, emocija, kaip sako jau pati žodžio struktūra, kalbanti apie sujudinimą ir poveikį (lot. movere – „judėti“, emovere – „pajudinti“), stokoja pastovumo, ir tik ja (ar labiausiai ja) grindžiama meilė yra trapi. Perfrazuojant Aristotelio ištarmę Nikomacho etikoje galima sakyti, kad noras patirti meilę užgimsta greitai, tačiau meilė – lėtai.2 Jai reikalinga, kad simpatija palaipsniui taptu draugyste, pagrįsta pagalba vienas kitam, kito giliu pažinimu ir supratimu. Visa judėjiška ir krikščioniškoji kultūra, stovinti ant Jeruzalės, Atėnų ir Romos stulpų, svarbiausia meilės dalimi laiko meilę kaip draugavimą.
Draugus riša abipusė simpatija – tai meilė kaip patikimas; jie nori būti kartu – meilė kaip troškimas; jie padeda vienas kitam, įvyksta, kaip rašo Karolis Wojtyła, žmogaus „aš“ sudvigubėjimas“ ir mylimo draugo reikalai tampa tokie pat svarbūs, kaip ir mano paties – tai draugystės meilė.
Tačiau juk Arūnas visa tai ne tik jaučia, bet ir pasiryžęs patvirtinti: taip, Šarūnė jam svarbiau už viską, net už jo paties reikalus! Vadinasi, jis tikrai myli Šarūnę, ir jo negalima kritikuoti už tai, kad jis ja nori tik „pasinaudoti“? Tokioje situacijoje reikia Arūnui užduoti vieną trumpą klausimą (jis kyla iš Karolio Wojtyłos teiginio, jog „meilę vainikuoja įsipareigojimas“) ir yra toks: ar tu ruošiesi ją vesti? Koks bus Arūno atsakymas?..
Suprantama, retai kada teigiamas, jei Arūnas bus nuoširdus. Taip, galbūt jo senelis, o tiksliau – jo prosenelis, kuris meilės istoriją išgyveno prieškario laikais, sulaukęs dvidešimt vienerių vedė merginą, kurią pirmąkart išvedė šokti, kai jam buvo 16, o jai – 14. Tačiau šiais laikais? Santuokos populiarumas, kaip rodo sociologiniai tyrimai, sparčiai mažėja3. Tačiau prieškario laikais – ir išties nuo labai senų laikų – ištarmė „aš tave myliu“ savaime reiškė „tekėk už manęs!“ Taip pat klausimas, ar turėsime vaikų, kaip rašė žymus prancūzų filosofas Gabrielis Marcelis, nebuvo keliamas, nes turėti vaikų buvo taip pat natūralu, kaip ir stovėti ant abiejų kojų.4
Žinoma, visko būdavo: ne tik Tristanas ir Izolda, bet ir Jean-Jacques‘as Rousseau XVII amžiuje, ir Honoré de Balzaco bei Guy de Mopassant‘o romanų veikėjai XIX amžiuje mėgavosi meile prieš, po ir be santuokos – tačiau visuomenės nuomonė apie šiuos nuotykius buvo neigiama. Net toks libertinas kaip Simone de Beauvoir tėvas, kai Jean-Paul Sartre‘as niekaip neišdrįso vesti jo dukros, tačiau pradėjo su ja gyventi, į tai žiūrėjo su nepasitenkinimu.5 Juo labiau mūsų puikioje etnokultūroje, kaip ir bendrai plačiuose Europos visuomenės ratuose „aš tave myliu“ reiškė „tekėk už manęs“ – gražiai tai matoma Jane‘s Austin, Charlotte‘s Brontës ar kitų anglų rašytojų romanuose.
Taigi, Arūno nusivylimui, jei jis ir rimtai jaučiasi įsimylėjęs, o ne tik daug negalvodamas pasiduoda jausmui, tektų pripažinti, kad svariai pasakyti jai „aš tave myliu“ jis negali. Karolio Wojtyłos „testo“ jis neišlaiko: ar rengiesi ją vesti?
Tęsinys. Pradžia 2026 m. sausio Artumoje
1 Dialogo su seksualinio švietimo atstovais dėlei, verta pabrėžti, kad netgi tokiame „malonumo principo“ diktate yra pasakoma, jog vis dėlto svarbus ir jauno žmogaus elgesys: tai yra kontracepcijos naudojimas ir pirmųjų seksualinių santykių („seksualinio debiuto“) atidėjimas iki paauglystės pabaigos (plg. naujausią PSO seksualinio švietimo strategiją aptariantį straipsnį Zaneva, M, et al. (2022-02-11). “What is the added value of incorporating pleasure in sexual health interventions? A systematic review and meta-analysis”. PLOS ONE. 17 (2).
2 Aristotelis taip sakė apie draugystę: „Draugystės noras atsiranda greitai, tačiau draugystė – lėtai.“ (Nikomacho etika, VIII-3). Jei draugystės meilė yra centrinė meilės dalis, šie žodžiai tinka ir meilei.
3 2025 m. gruodį amerikiečiai skelbė tyrimą, kuris atskleidė, jog ateity ištekėti, vesti norėjo tik 61 proc. apklaustų dvyliktokių ir 74 proc. dvyliktokų.
4 Esė „Kūrybiška priesaika kaip tėvystės esmė“ spausdinta rinkinyje „Homo viator. Introduction to a Metaphysics of Hope“. Peter Smith, 1978 (vertimas iš originalo prancūzų kalba, išleisto 1944 m.)
5 Istorija aprašyta žymiosios feministės biografijoje: „Dierde Bair, Simone de Beauvoir“. Touchstone Books, 1990, 156–157 p.
Projektą iš dalies finansuoja
