Ada Sieger
Dabar, jau praėjus kiek laiko, su šypsena (nors tuo metu nebuvo nė trupučio juokinga), pamenu momentą iš studentų bakalaurinių baigiamųjų darbų gynimo, kai studentė labai gerbiamai dėstytojai į jos klausimą gan stačiokiškai atšovė: „Čia ir savaime aišku.“ Tuomet trumpam sulaikiau kvapą ir nurijusi gurkšnį oro laukiau, kuo visa tai baigsis prelegentei. Tąkart baigėsi gerai, bet trumpam sustokime prie frazės „čia ir savaime aišku“.
Kiek daug dalykų atrodo tiesiog savaime suprantama, lyg tai buvo, yra ir bus – čia ir savaime aišku, kad (ne)darome vienaip ar kitaip ir pan. Tačiau šiandien, mieli Artumos skaitytojai, norėčiau jums pristatyti ypatingą moterį, kurios nuostatos, įsitikinimai, nuoseklus darbas, atkaklus charakteris ir svarbiausia – atradimai pakeitė mūsų visų vaikų (taip, net ir dabar!) ateitį.
Moterį, kuriai „čia ir savaime aišku“ buvo nė motais ir daugelis sprendimų atlikta nuolat besiiriant prieš srovę. Tai Maria Montessori. Gimusi 1870 m. rugpjūčio 31 d. Italijos miestelyje Kjaravalėje (Chiaravalle). Tais laikais ir tuo metu, kai mediciną galėjo studijuoti tik vyrai, Montessori sulaukė užtarimo ir palaikymo iš tuo meto popiežiaus Leono XIII, tad jai galiausiai pavyko perlaužti to meto vyravusias nuostatas ir įstoti į medicinos fakultetą. Maria tapo viena pirmųjų moterų Italijoje ir pirmąja moterimi, studijavusia mediciną Romos universitete.
Po studijų Maria Montessori pradėjo dirbti su specialiųjų poreikių vaikais ir pasiekė neįtikėtinų rezultatų. Savo „sunkius“ mokinius Montessori užregistruodavo valstybiniam egzaminui – nutikdavo taip, kad šie „nurašyti“ vaikai gaudavo aukštesnius balus nei vaikai be specialiųjų poreikių.
Čia derėtų paminėti vieną įdomų gyvenimo faktą, dėl kurio žymioji gydytoja pedagogė susilaukia pasipiktinimo ir kirčių iš teisiųjų. Maria Montessori, gimusi praktikuojančioje katalikų šeimoje, ir iš jos parašytų knygų apie vaikus bažnyčioje ir kaip vaikams paaiškinti Mišias galime numanyti, kad asmeninis santykis su religija buvo daugiau nei formalumas. Tęsdama darbą su specialiųjų poreikių vaikais ortofreninėje mokykloje, susipažino su ten pat dirbusiu gydytoju Giuseppe Montesano, su kuriuo ją netrukus pradėjo sieti romantiški santykiai. Jų meilės vaisius – nesantuokinis sūnus Mario. Tačiau čia Maria Montessori priversta rinktis: karjera ar sūnus. Ir jos pasirinkimas – karjera. Mario auga Romos priemiestyje globėjų šeimoje iki jam sukanka 14 metų. Pati Maria Montessori neaugina savo sūnaus iki pat jo paauglystės, tačiau reguliariai jį lanko, nors negali atskleisti esanti jo mama... Skamba kiek paradoksaliai – gydytoja ir pedagogė iki pat savo mirties kovojusi už vaikų teises, jos gyvenimas paskirtas vaikams, tačiau kartu lydimas tokio sunkaus pasirinkimo ir gyvenimo tarpsnio. Tikrai norisi ištarti, jog ne šventieji puodus lipdo.
Labai greitai Maria Montessori palieka darbą ortofreninėje mokykloje ir priima statybos bendrovės, kuri įgyvendina gyvenamųjų namų statybos projektą San Lorenco kvartale, pasiūlymą įrengti mokyklą ten gyvensiantiems vaikams. 1907 m. Montessori atidarė pirmuosius Casa dei Bambini – „namus vaikams“. Mokykla buvo Montessori „laboratorija“ – ji stebėjo vaikus, viską užrašinėjo ir paprasčiausiai padėjo jiems augti. Vienas iš jos atradimų – vaikai, patekę į aplinką, pritaikytą jų natūraliam vystymuisi, gali patys save ugdyti.
Netrukus penkerių ar net jaunesni vaikai jau skaitė ir rašė. 1909 m. ji surengė pirmuosius mokytojų rengimo kursus, o tais pačiais metais išleido knygą Montessori metodas, išverstą į daugelį kalbų ir padariusią didžiulę įtaką pasauliniam švietimui.
Būtent stebėjimas, atradimai, sukurtos priemonės ir metodo principai Casa dei Bambini mokykloje tapo lemiamu momentu, kuris pakeitė ir vis dar keičia viso pasaulio švietimo sistemą. Metodo sėkmė buvo žaibiška ir plito akimirksniu. Montessori daug rašė, keliavo, konsultavo, organizavo mokytojų ruošimo kursus, taip pat savo mokykloje sulaukdavo begalės smalsuolių, kurie perimdavo jos metodus ir taikė ugdymo programose.
Iki pat savo mirties 1952 m., Maria Montessori dirbo su vaikais visame pasaulyje, tikrindama, tobulindama ir plėtodama naująjį metodą. Toliau jos darbą tęsė sūnus Mario ir tarptautinės Montessori asociacijos. Šiandien, praėjus daugiau nei šimtmečiui, šie metodai yra tokie pat aktualūs, kaip ir pačios Marios Montessori laikais.
Projektą iš dalies finansuoja
