Pats laikas susiplanuoti vasaros žygius – ir piligriminius. Kai nusprendžiame, kad tikrai mums to žygio reikia, kai žinome, dėl ko žygiuosime, kyla daugybė praktinių klausimų. Kai kurie banalūs – apie mūsų kūno sveikatą.
Pirmiausia, savo sveikatą reikia objektyviai įsivertinti: gal skauda sąnarius, gal kojos tinsta, gal greitai uždūstame dėl lėtinės plaučių ar širdies ligos. Daug vaikščioti reikės bet kokiu atveju, net jei piligrimaujame lėktuvais ar autobusais. Pažįstu piligrimų, kurie keletą mėnesių prieš rimtą žygį treniruodavosi, nueidami vakarais po keletą kilometrų. Šitaip, beje, išbandydavo ir pranešiodavo batus, kad netrintų. Negalima išeiti į žygį naujais batais.
Nutrintos, pūslėtos kojos – pagrindinė nepatyrusių piligrimų bėda. Kai karštą dieną tenka nueiti 30–40 kilometrų, tikimybė, kad batai „nugrauš“ – didžiulė. Ilgai einant karštyje kojos patinsta, išbrinksta. Todėl batai turėtų būti kiek didesni. Juos suvarstyti reikia taip, kad nesmukčiotų, bet ir nespaustų. Geriau, kai kojos sausos, todėl gali praversti priemonės nuo kojų prakaitavimo. Kojinės turi būti tinkamo dydžio – kulnas savo vietoje, gerai pasiūtos, kad siūlės nespaustų ties pirštais. Kai kas pataria vengiant nutrynimo autis dvejas kojines: pirma plonas (moteriškas pėdutes), o ant jų storesnes – vilnones. Jeigu jau batai pradėjo trinti, atsirado jautrios, perštinčios, paraudusios odos plotelių (dažniausiai ant kulno, pirštų, pado), pasitaisykime batą, kad nesmukčiotų, gal bate yra išsikišimų – lygiai išklijuokime bato vidų pleistru. Pasitikrinkime kojines, kad nebūtų raukšlių. Kol dar nėra pūslės, trinamą vietą plačiai ir lygiai užklijuokime paprastu pleistru. Vakare pleistrą nuimkime, ryte vėl apsiklijuokime.
Jei šitų patarimų neklausėte ir didvyriškai žygiavote toliau, trinamoje vietoje atsiras pūslė. Galite nieko su ta pūsle nedaryti, apsiauti šlepetes ir žygį baigti specialiu nebepajėgiantiems paruoštu automobiliu. Gėda? Tuomet kreipkitės į lydinčius medikus. Kol pūslė netapo labai didelė ir neperplyšo, galima tinkamai dezinfekavus ją pradurti, išspausti skystį, prispaudus palaikyti atšokusią odelę. Prieš audamiesi kojines ir batus šitaip „išoperuotą“ pūslę užklijuokite paminkštintu pleistru, kad atklijuojamas tos odelės neatplėštų. Jei pūslėje vėl kaupiasi skystis, reikės pakartotinai jį išleisti. Užtai žygio tikslą, tikriausiai šventovę, išdidūs pasieksite savomis žaizdotomis kojomis.
Teko matyti jaunuolius, žygio metu praradusius sąmonę dėl skysčių trūkumo ir šilumos smūgio. Per dieną reikia išgerti ne mažiau kaip du su puse litro vandens, jei nesergate inkstų ar širdies ligomis. Troškulys – tikras požymis, kad jau pradeda trūkti skysčių. Kai kurie piligrimai vengia gerti, nes jiems nepatogu stovėti eilėse prie tualetų. Niekai, daug nepatogiau atsibusti ligoninėje su lašelinėmis.
Tad žygyje reikės kepurės nuo saulės, kuprinėlėje litro vandens, pakelio sausainių (su kuo nors dalytis) ir vienkartinio lietpalčio. Neužmirškite savo nuolat vartojamų vaistų, vaistų nuo skausmo, pleistrų ir dezinfekuojamųjų servetėlių. Jei prireiktų ko daugiau, kreipkitės į medikus.
Šeimoms su nedideliais vaikais ir netvirtos sveikatos piligrimams turėtų tikti vienos dienos žygiai: iš Šiaulių į Kryžių kalną paskutinį liepos sekmadienį; Padėkos už laisvę eisenos rugpjūčio pabaigoje į Šiluvą, vienu metu iš Tytuvėnų ir nuo Dubysos. Rimčiau pasirengę galime žygiuoti iš Aušros Vartų į Trakus, iš Kryžių kalno į Šiluvą, iš Paryžiaus į Šartrą per Sekmines ar Šv. Jokūbo keliu… Beveik kasmet mūsų tautiečiai leidžiasi į kokius nors labai ilgus piligriminius žygius: Gvadalupę Meksikoje, Šventąją Žemę, pernai keliavo per visą Lietuvą ir Lenkiją į Pasaulio jaunimo dienas Krokuvoje.
Jei piligriminė kelionė užsienyje, būtina turėti sveikatos ir medicininių išlaidų draudimą patvirtinančius dokumentus. Be tėvų vykstantys nepilnamečiai grupės vadovui turėtų perduoti tėvų pasirašytus įgaliojimus priimti sprendimus gydymo įstaigose (sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo).
Ne tiek svarbu, ar piligriminė kelionė tolima, ekstremali, egzotiniuose kraštuose, ar trumpa – pusdienio, čia pat, pavyzdžiui, kauniečiams nuo namų į Žolinės atlaidus Pažaislyje. Svarbiau intencijos, kurias į tą žygį nešamės. Kad būtų ne tik ėjimas. Gi kai kas juokais sako, kad tikėjimas – tai tik ėjimas. Dauguma piligrimų meldžia sveikatos. Linkiu prasmingų, gerai suplanuotų, pavykusių piligriminių žygių. Beje, merginos, ar žinote, kad būtent piligriminiuose žygiuose galima susitikti patikimų nevedusių vyrukų?
