Popiežiaus Pranciškaus kvietimas Bažnyčiai apmąstyti ir išgyventi sinodiškumą tikintiesiems ir ne tik sukėlė įvairiausių reakcijų: nuo pasipiktinimo iki džiaugsmo. Artumos skaitytojus kviečiame iš arčiau pažinti, ką mūsų kunigai kalba apie popiežiaus pasiūlytą iššūkį Bažnyčiai ir šiandienos pasaulio situaciją. Nuoširdžiame dvasininkų pokalbyje dalyvauja diakonas Audrius Jesinskas,kunigai Andrius Alminas,Rolandas Bičkauskas, Vidas LabanauskasOCD, Vidmantas Balčaitis ir Žilvinas Zinkevičius; kalbina Artumos kapelionas kunigas Artūras Kazlauskas.
Artūras :Kunigiška draugystė ir bendrystė yra taip reta, kad prilygsta stebuklui. Ačiū, kad jį kuriate tiesiog būdami ir dalydamiesi. Išgirdome, kad bus Sinodas. Kokią man, kaip žmogui, kuris esu dar ir kunigas, reakciją sukėlė Sinodo pasiūlymas?
Rolandas :Išgirdus atrodė, kad vyskupai vėl kažką patys padarys ir tai mūsų nepasieks. Kai buvo pristatytas turinys ir noras išgirsti tiek kunigus ir ganytojus, tiek tikinčiuosius ir netikinčiuosius, mane nudžiugino. Tai, ką popiežius sugalvojo, yra labai sunkus uždavinys. Bet tai nėra žmogiški dalykai – Dvasia veikia, tad vilties yra, kad kažkas iš to įvyks.
Žilvinas : Panašiai pagalvojau, kad vyskupai susirinks, pakalbės... Sužinojęs, kad įtraukia parapijas ir tuos, kurie neateina į Bažnyčią, pagalvojau: čia tai bus klebonams! Reiks ieškoti, kaip žmones pakviesti, suburti ir prakalbinti. Ir tuos, kurie yra už bažnyčios tvoros. Kai vyko Kauno arkivyskupijos antrasis sinodas, kunigai dėl to išgyveno sakydami: „apkrovė visokiais reikalais“, „vyskupams reikia“. Bet žmonės atgaivino parapijas, patys kažką naujo norėjo atrasti. Tai manau, kad šis visuotinis Sinodas duos mums progos pamatyti, kur esame ir galime eiti.
Audrius :Man išties džiaugsmas ir gera naujiena. Nustebau – vis dėlto didžiajai Bažnyčiai įdomu, kuo gyvena paprastas žmogus, nes kartais atrodydavo, kad vieni kalbam apie vieną, kiti – apie kitą. Šis Sinodas veda, kad kalbėtume ta pačia kalba, susikalbėtume, išgirstume. Bijau dirbtinumo. Jau teko kalbėtis su žmonėmis, ir džiugina, kad jie kalba. Yra baimė, kad galbūt neišgirsiu, kad pagal savo ausį „išfiltruosiu“.
Vidmantas : Susipažinus su turiniu, man labai patiko mintis, kad kunigas irgi yra dalyvis – ne vadovas, ne tas, kuris viską tvarkys ir darys. Kaip kunigas, esu toks pat katalikų bendruomenės narys. Tad puiki galimybė visiems pasisakyti ir būti išgirstiem. Ir kad dėmesys yra tiems, kurie nepriklauso Bažnyčiai. Šiandien žmogui ypač reikia kito, kuris ne tik klausytųsi, bet ir girdėtų. Tai tikriausiai bus vienas iš sunkumų – girdėti, kas sakoma, ir tai, kas Bažnyčiai skauda.
Vidas :Visą Sinodo reikšmę pamatysime, kai bus rezultatai. Bažnyčios krizė Europoje didesnė nei visame pasaulyje. Europoje Sinodas labai padės išgirsti net ir tuos žmones, kurie priklauso Bažnyčiai, bet yra už jos durų. Gal reikia atidaryti daugiau durų, kad jie ateitų, pasakytų ir būtų išklausytos nuomonės. Gal mūsų Bažnyčiai ateina laikas, kad Europa vėl taptų krikščioniška, neatsisakytų savo krikščioniškų šaknų? Karmelitai Indijoje turi 800 klierikų – visa Indija kaip Europa, o Europoje tai nykstantis ordinas.
Andrius :Įdomu tai, kad pirma būtų išgirsti tie žmonės, kurie nėra Bažnyčioje ar yra išėję, įžeisti ir pan. Labiausiai norisi, kad būtų išgirsta, kaip ir ką žmonės nori matyti Bažnyčioje, kaip ji turi atrodyti.
Artūras :Klausiu brolių kunigų labai atvirai: kaip jums Pranciškus ir jo tarnystė?
Andrius :Negi Bažnyčią sudaro tik vargšai? O tas verslininkas, kuris lenkia nugarą ir turi atiduoti šitiek jėgų, kad darbuotojus galėtų samdyti? Tai kas jis tada? Jis nematomas. Mes Bažnyčioje jų ir neturime, nes jie atrodo kaip baisuokliai, turintys pinigų. O tarp vargšų – daug nedirbančių, nes nenori dirbti.
Audrius : Popiežiaus Pranciškaus tarnystėje labai daug „džiazo“, bet mažai girdžiu Kristaus skelbimo. Taip, meilė ir pan. yra Kristus, bet man joje Evangelijos žinios pritrūksta.
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Rolandas :Pranciškų matau kaip lyderį, kuris bando nuleisti tikintįjį ant žemės, mėgindamas sakyti: jei tiki į Kristų, tai mylėk šalia esantį. Jam skauda, kad vieni yra labai turtingi, kiti labai vargingi. Mes Bažnyčioje vienas kitą vadiname broliais ir seserimis. Tegul pas mus užeina paskui tas „brolis“ paprašyti penkių eurų, tai sakysi: „Matai duris?“ Brolystė pasibaigė, ir jis mato, kad mes turime teoriją, o praktika labai sudėtinga. Popiežius mato daug nelygybės. Jis nesako, kad tie žmonės nesąžiningai dirba, nesmerkia turtingųjų, bet mėgina prakalbinti sąžinę. Iki to atvirumo, kaip Pranciškaus, man toli, bet man patinka jo požiūris.
Audrius : Man atrodo, kad popiežius nelabai išgirstas. Kauno katedroje mums kalbėjo kaip dvasininkams. Ar tikrai kas nors po to pradėjo keistis Lietuvos Bažnyčioje? Sako, kunigai neturi žiūrėti darbo valandų. Vis tiek liko prie klebonijų valandos parašytos. Ar mes reaguojam?
Rolandas :Tai du skirtingi dalykai. Viena, kai užsikabiname informacines lenteles. Bet jis kalba apie tai, kad jei tu pasibelsi į duris, o tau atsakys: „Ar tu nematai tvarkaraščio? Aš nedirbu.“ Jei atidarei, atidaryk žmogui ir kitas „duris“.
Andrius : 24 valandas nedirbsi. Pas mus žmonės eina sekmadieniais, nes taip patogu. Išsirašyti pažymų ir kt. Tada sakau: „Yra raštinės darbo laikas, bet mes galime pasikalbėti.“ Tada pamokydamas sakau, kad sekmadienis yra nedarbo diena. Švęskime.“ Jei reikėtų į kokią valstybinę instituciją nueiti...
Vidas :Popiežius yra popiežius. Jis mums yra autoritetas. Aš turiu melstis už jį, mylėti, būti ištikimas. O apie kiekvieną popiežių, kai jis miršta, sprendžia istorija. Ar Vatikano II Susirinkimo popiežiai ir teologai buvo išklausomi? 50 metų po Susirinkimo ne viskas įvykdyta, o norim, kad tai, ką sako Pranciškus, būtų įgyvendinta dabar. Dabar toks konsumizmo amžius – mes norime kitą dieną rezultatų.
Rolandas : Kai sakome, kad niekas negirdi, tai vis kažkam metam tą akmenį. Klausimas, ar aš girdžiu popiežių ir ar tas atgarsis yra many. Aš asmeniškai dažnai mėgstu jį paskaityti ar paklausyti. Nežinau, ar tai kažką keičia many, bet man tai patinka ir, tikiuosi, kai kurie procesai vyksta.
Vidmantas :Man popiežius yra drąsus žmogus, turintis širdį. Popiežius Pranciškus yra iš tų kraštų, kurie gyvena vargingai, ir tai jam yra skaudi vieta. O kitas dalykas ir man į tą vargšą pažiūrėt: visi praeina pro šalį ir visiems vienodai. Vienas svetimtautis prieina ir klausia, ar reikia pagalbos. Tai aš ir save pagaunu, kad labai dažnai aš būnu tuo prašalaičiu. Ir skūra auga: „ne tavo žirniai, ne tavo pupos“, kas nors kitas padarys. Tada galiu lygiai pasijusti tokiu pat vargšu.
Žilvinas : Labai dažnai girdžiu ir skaitau popiežiaus homilijas. Jis gal kalba apie save, kalba kitiems žmonėms, bet kartu ir man asmeniškai. Parapijietis dalijosi, kad popiežius verčia jį susimąstyti, ar gerai gyvena ir ką reikia keisti. Lotynų Amerika yra daug vargingesnis kraštas negu Europa, o jis atvažiavęs iš ten rodo pavyzdį mums, europiečiams.
Artūras :Vienas iš kovos laukų popiežiui yra klerikalizmo naikinimas. Mano broliai, mes esame klerikalinės Bažnyčios atstovai, taip sakė anksčiau buvęs nuncijus Baltijos šalyse. Kaip jūs asmeniškai įvardytumėte klerikalizmą?
Audrius :Kalbu su savo bendruomene ir žmonėmis, kurie nėra aktyvūs Bažnyčios nariai. Klausiu, kodėl jie neateina į Bažnyčią, tai jie sako, kad „kunigai kalba iš aukšto. Jie stovi ant kalno, o mes esame apačioje“. Klerikalizmas – kalbėjimas nuo kalno, o ne buvimas kartu. Gal popiežius ir kviečia nusileist nuo kalno.
Rolandas :Klerikalizmas – kai žmogus yra labai oficialus – atėjau, padariau, išėjau. Neprikibsi, bet nėra Dvasios viduje ir santykio su žmonėmis. O jei to nėra, negirdi žmonių ir sunku kalbėti jiems suprantama kalba. Manau, kad esu per daug klerikalus; vadinu žmones broliais ir seserimis, bet kai pas mane žmogus ateina, tai daugiausia – aš jį nusivedu iki raštinės ir klausiu: ko atėjai? Ateina pijokėlis ir iškart norisi jam pasakyti, kad turi problemą. Žinoma, mes ne psichologai, bet jei esi dvasinis tėvas, ganytojas, tai visų pirma tą žmogų turi išklausyti. Savyje to pasigendu. Man atrodo, kad paprastumas turėtų būti, bet tai nereiškia nusileisti iki tam tikro lygio, kai su tavimi niekas nesiskaito. Formaliai daug ką deklaruojame, bet tuo negyvename.
Andrius :Faktas, kad nori bendrauti su žmonėmis, bet atsitinka kitas dalykas – familiarumas. Parapiją kuriame kartu su žmonėmis, – bendravom, tortus valgėm, bet išpažinčių beveik neina, nes tu vos ne kaip draugas visiems tampi. Turi būti „viduriukas“.
Audrius : Karinėje mokykloje trylika metų pradirbau instruktoriumi. Paskui išėjau, tapau diakonu. Praėjus trejiems metams mane kariuomenės vyskupas grąžino vykdyti karo kapeliono pareigų. Žmonės man užduoda klausimą: „Ar tu daugiau jautiesi kariu, ar dvasininku?“ Gal mano problema, kad aš vis dėlto jaučiuosi esantis labiau karys. Neturiu atstumo tarp žmonių ir todėl yra tam tikra kliūtis, nes tu nieko nepasakysi, esi vienas iš jų. Turi būti abipusė branda.
Andrius :Nuo senų laikų žmonės kunigą iškelia ant pjedestalo, o paskui patys bando jį nuversti. Galbūt nereikia leisti būti statomiems ant jo. Atsiminsiu rektoriaus monsinjoro Aurelijaus Žukausko žodžius, pasakytus man būnant klierikui: „Kodėl žmonės ateina dėl manęs, o ne dėl Dievo? Tai jūs taip mokykitės, kad ne dėl jūsų žmonės ateitų į Mišias, o dėl Dievo.“
Vidas :Žiūrint per Bažnyčios istorijos prizmę, kleras – patarnaujantis Dievui, Bažnyčiai. Kas buvo tie klerai, kurie egzistavo? Tai visi šventieji Bažnyčioje, kurie vėliau tapo gerbiami. Jie mirdavo dėl tikėjimo ir liaudis juos iškeldavo į aukštumas. Bet kai šventieji praranda savo šventumą, patys pasidaro sau aureoles. Ir tada gimsta klerikalizmas. Ir liaudis pamato. Mes turime būti klierikais, bet tikrai ne klerikalais, nes tai reiškia nebetarnauti Dievui. Turime tarnauti kaip kunigai visiems, tada to klerikalizmo neliks, ir popiežius tai nori padaryti. Kai tampame šventi, esame vieni, atsiskiriame, ir tada prasideda klerikalizmas.
Artūras : Prisimenu vienas rekolekcijas Šiluvoje, kai atvyko iš Slovakijos vienuoliai redemptoristai, lydimi pasauliečių grupės. Rekolekcijos kunigams ir veda pasauliečiai. Mano broliai buvo labai nepatenkinti. Dar blogiau, kad tie pasauliečiai teiks liudijimus ir mūsų laiką per rekolekcijas gaišins. Po dvejų metų su vienu dalyvavusiu rekolekcijose kalbamės, ir jis sako: „Niekada taip daug neišsinešiau iš tų rekolekcijų kaip tada, kai buvo pasauliečiai.“ O iš karto mes protestavome prieš tų pasauliečių buvimą.
Vidmantas :Teko būti tose rekolekcijose, ir tie žmonės kalbėjo ir liudijo tai, kuo patys gyvena ir tiki. Lygiai kaip mūsų homilijos ar darbai, jei aš darau ar kalbu tai, kuo pats netikiu, – niekas negirdės. Ir tada aš turėsiu pasilipti laipteliu aukščiau, kad kalbėčiau iš viršaus kaip turintis galią. Ir jeigu iš tikro stengiuosi kalbėti tai, kuo gyvenu ir netgi nebijodamas prisipažinti, kad skauda ir kad aš turiu problemų, kad esu priklausomas ir nuo to niekas nesikeičia, kad gyvenu su tuo, tai nereikės nė laiptais lipti.
Rolandas :Liaudies tokia kultūra buvo, kad kunigas laikytas ponu. Iki šios dienos. Tave „smilko“, ir tu pats tiki, kad esi šventasis. Bet yra kita medalio pusė, kai bijome nusileisti iki žmonių, nes turime daug kompleksų. Žmonės sako „Jūs šventi“. Patys suprantame, kad tokie nesame ir bijome apsinuoginti. Ir tada geriau nutolstame, nieko neprisileidžiame ir sakome, kad jie ir toliau galvotų, jog esame tokie šventi, geri ir protingi. Ir geriau neiki į kontaktą, kad neapsijuoktum.
Žilvinas : Seminarijoje ar tik įšventinti kunigai sakom, kad esame paprasti, bet žmonės mus tiek iškelia. Man patiko arkivyskupo Kęstučio pamokslas, kuriame jis kunigus ragino pirmiausia rodyti pagarbą kitam žmogui. Tam, kuris ateina pas tave. Ir jei kalbėsi per pamokslus viena, o gyvenime susitikęs su žmogumi žiūrėsi iš aukštai, tai tikrai nebus gerai. Manau, kunigas turi eiti prie paprastų žmonių, kuriuos gal ir rečiau susitinka.
Artūras : Sakoma, yra trys bergždi dalykai. Vienas – šunį blusinėti, antras – davatkas spaviedoti, trečias – kunigą mokyti. Ar įmanoma pamokyti kunigą? Ar jus pamoko?
Andrius : Parapijoje sakau žmonėms, kad yra grupelės, kuriose galima pagilinti tikėjimą, o jie: „Jau mūsų maldų čia niekas daugiau neišmokys.“ Tokių atsakymų n. Faktas, kad yra ir tokių kunigų, kuriems nieko nepasakysi, bet nuo asmenybės priklauso, ar jis atviras pamokymui, ar ne.
Vidmantas :Gal nepamokyti, bet pasiūlyti kunigui suabejoti: „O tu pagalvok, gal yra ir taip. Ir sprendimą priimk tu pats.“ Kai tiesiai sako, tai natūraliai kyla pasipriešinimas. Lygiai ir mes, kunigai, neturim sakyti, kad tu taip ir taip daryk.
Audrius :Kadangi nesu kunigas ir nesu mokęsis seminarijoje, tai pasakysiu, ką matau. Baigę kunigų seminariją klierikai išeina už vartų ir viską žino. Laikysena tokia. Nelabai sena istorija: viename dekanate vyko susirinkimas ir vienuolė kalbėjo apie ligonių sielovadą. Ir brolių kunigų reakcija – „mes žinome, ką tu mums papasakosi“.
Artūras :Ir po visos konferencijos buvo pasakyta – „bergždžias laikas“.
Audrius :Kalbėjau su vienuole, kuri veda rekolekcijas. Ji sakė: „Kas sunkiausiai priima, tai kunigai. Vedi rekolekcijas, o jie iškart – mes žinom.“ Ir visus patarimus žino: kaip su moterimi lovoj gulėti, kaip kotletus kepti. Šioje vietoje Bažnyčia turėtų tikrai susimąstyti. Nuo pat pirmų dienų atrodo, kad jiems kalama į galvas, jog jie ypatingi ir išėję viską jau žinos. Mums reikia išmokti nebijoti pasakyti: „Nežinau. Galime pasikalbėti, bet aš nežinau.“
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Žilvinas :Pirmiausia kunigas yra kaip ir visi – žmogus. Jei moku klausyti kito žmogaus, ką jis sako, ir priimti net tai, kas man nepriimtina; jei įsiklausau, paklausiu kito žmogaus, kaip elgtis, ir jei matau, kad ir kitas tą patį sako, tai tikrai nesakau, kad bus mano valia. Aš irgi visko nežinau, nemoku. Tad priimu tai, kad galiu suklysti, ir žmonėms pasakau, kad nesu visagalis. Kur Bažnyčia neklystanti, reikia to laikytis. Popiežius neklystamumą turi tik keliuose dalykuose. Manau, kad galima ir reikia kunigą pamokyti.
Rolandas : „Galima“ ir „negalima“ yra du kraštutinumai. Per kunigų dienas vyskupijos kurijoje vieni klauso, o kiti ne. Būna situacijų, kai vieni ciniškai atsiliepia ir net neįsigilina, o kiti būna atviri. Kunigas yra žmogus, ir todėl mūsų yra visokiausių.
Vidas :Pamokymas susijęs su paklusnumu. Sunku, kai kas nors moko, o tu viską žinai. Bet kai moko taip gražiai, kaip popiežius, – tarp dviejų gražių dalykų pasako kritiką, tai aš pasikeičiu. Mes norime būti patys sau ir viską nuspręsti. Kodėl turime dvi akis ir ausis, o vieną liežuvį? Kad daugiau žiūrėtume, klausytume ir mažiau plepėtume, o tada ir pasimokytume. Girdėjau, kad ir vaikučių nuomonę Sinode išklausys. Bažnyčios istorijoje to niekada nebuvę. Esame istoriniuose laikuose.
Rolandas :Man patiko protestantų knyga, kurioje amerikiečių pastorius baigęs studijas nuvažiavo į kitą valstiją kurti Bažnyčios. Ėmė vaikščioti su lapeliais-klausimynu ir pamatęs tą, kuris neina sekmadieniais į bažnyčią, įteikdavo. Taip visus metus rinko iš žmonių atsakymus. Vėliau išgirdo ir atsiliepė į žmonių lūkesčius bei poreikius. Iš to pradėjo savo pastoraciją su žmonėmis, kurie nėjo į bažnyčią. Mes dažniausiai to negirdime. Ko atėjai: Mišių, laidotuvių? Tuo ir baigiasi, nes būname atitrūkę.
Audrius : Pakviečiu karius ateiti į Pažink krikščionybę kursą – ateina dvylika. Nuvažiuoju, pagyvenu su jais apkasuose – ateina keturiasdešimt.
Andrius :Gerai kunigą mokyti, bet jis ir pats turėtų visų pirma mokytis. Vienas tavo suabejojimas viena ar kita tiesa, gali paskatinti ir kitą suabejoti. Turi kaip tas protestantų pastorius išnagrinėti, atliepti poreikius, bet jei tu nuolat sakysi „aš ne visagalis“ ir „nežinau“, tai gali truputį pakenkti ir tavo žodžiu netikės.
Artūras : Dabar mes turėsime didelę išklausymo tarnybą. Mums Sinode reikės daugiau klausytis negu kalbėti. Broliai, esam kalbėtojai: klausykloje, iš ambonos, kalbėti, kai susitinkam. Ar jūs asmeniškai, kaip kunigai, jaučiate, kad į jus įsiklausoma ir jūsų klausomasi? O jūs patys ar turite kam išsipasakoti?
Rolandas :Keletą metų esu Alfa kurse. Kai reikėdavo moderuoti grupeles, vis norėdavau pamokyti ir paaiškinti, kad jūs čia neteisingai kalbat. Iš tiesų nėra paprasta girdėti, klausyti.
Žinau, nesu geras pamokslininkas. Kai kurie sako, kad pataikiau, kiti nieko nepasako, kartais pats jaučiu, kad pasakiau, ką norėjau, bet ne visuomet pasiseka. Yra žmonių, su kuriais kalbama parapijos administracijos klausimais, yra ir komanda. Taip pat keletas žmonių, su kuriais galiu nuo širdies pakalbėti. Negali su visais ir visur skalbti savo marškinių. Žmonės nori tave matyti dvasiniu lyderiu, stiprų ir t. t. Bet, manau, jie nori pamatyti ir žmogišką, ne visai nutolusį.
Vidmantas :Labiausiai klausosi tada, kai kalbi tą, kuo pats tiki. Kai tik pradedi gudrauti ir vaidinti protingą, tai gali pastebėti iš žmonių reakcijų per homiliją. Jeigu matai kalbėdamas, kad 2–3 žmonės tavęs klausosi ir jei iš jų vienas jau nebegirdi, tai reikia sakyti amen . Vadinasi, jau perdaug užsimandravojai.
Turėti su kuo pasikalbėti yra būtina. Aš turiu, nes kunigas yra irgi žmogus ir jam irgi reikia šalia kito žmogaus.
Audrius : Man privilegija, kad dar turiu žmoną ir dukrą. Turiu malonę ir su jomis pasikalbėti, o kita malonė – kad turiu bičiulių kariškių. Bet, atvirai pasakius, hierarchinei Bažnyčiai aš visiškai nerūpiu. Niekam neįdomu, kaip aš gyvenu, nes niekas nepaklausia net tiek.
Vidas : Hierarchinėje Bažnyčioje mane kaip vienuolį provincijolas kiekvienais metais išsikviečia ir klausia, kaip gyvenu. Tai čia toks oficialus dalykas. Mes, broliai turime ir rekreaciją. Bendruomenė mane labai stiprina.
Jei kalbame apie Evangeliją ir pridedame savo patirtį, kas tikrai mūsų gyvenime buvo, tai žmonės klauso. Bet jei tik pradedi teologija spekuliuoti, ar pvz., aš gerai mokiausi užsieny, papasakosiu, ko niekas nežinos ar kokį anekdotą... Pasijuokia, bet jokios naudos. Svarbiausia Jėzų skelbti, o jei save skelbiu, tai taip ir yra.
Žilvinas :Ne kartą sulaukiu po Mišių, pasakymo, kad „gerai, klebone, pasakėt. Visą savaitę turėsiu, ką galvoti“. Turiu keletą draugų kunigų, su kuriais gali visada ir visomis temomis kalbėtis. Tik taip galima išbūti ne tik kunigu, bet ir žmogumi. Ne visi pasauliečiai gali suprasti kunigą.
Andrius :Pamokslą pirmiausia sakai sau. Jei jis tave veikia, veiks ir žmones. Su žmonėm pasikalbam, paklausiu, kas buvo praeitą kartą. Parapijoje turiu tokių žmonių, su kuriais, kai būna labai blogai, galiu pavartoti ir necenzūrinį žodį, jei reikia, labai atvirai išreikšti.
Artūras :Vienas iš svarbiausių Sinodo dalykų yra pasakyti, kad „jūs mums įdomūs“. Ir tai – svarbiausia, kad pajustų širdimi. Labai ačiū, broliai, už pokalbį. Linkiu sinodinės patirties, kuri ir jums patiems leistų pajusti, jog jūs rūpit ir esat įdomūs. Nebūtinai tiems, kuriems esate skirti, bet ir pasauliui, kuris, atrodo, vis nuo mūsų gręžiasi, bet iš tikrųjų visiškai nenusigręš.
