Prieglaudos vaikai neįsivaizdavo pasaulyje didesnės laimės, kaip turėti tėvus. Atvirai, žinoma, ne visi būtų pripažinę savo beviltišką svajonę. Tačiau Rasmusas, kuris tebuvo devynerių, nemokėjo apsimesti esąs abejingas.
– Klausykit, – tarė jis susijaudinęs, – klausykit, o jeigu jie pasiims mane. Oi, kaip norėčiau, kad jie mane pasiimtų.
– Ėhė, nė nesitikėk, – pasakė Gunaras. – Jie visad išsirenka mergaites su garbanotais plaukais.
Rasmuso džiaugsmas dingo, ir jo veidą apniaukė skaudi neviltis...
– Ar tu vis dėlto manai, kad negali atsirasti tokių, kurie pasiimtų berniuką su lygiais plaukais?
(Astrid Lindgren, Rasmusas klajūnas, p. 14)
Lietuvoje daug žmonių nepasirengę tapti tėvais arba jais tapo apie tai nesusimąstę, neprisiėmę šios atsakomybės, o galbūt niekas jų nepamokė, kaip būti žmogumi. Tai iškalbingai byloja be tėvų globos augančių vaikų skaičiai Lietuvoje – šiuo metu tokių vaikų yra 9 116. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skelbia, jog į globos namus kasdien patenka po tris, keturis vaikus.
Jau apsipratome girdėti ir šiuos skaičius, ir tai, kad Europoje pagal juos ir kitas socialines problemas beveik pirmaujame. Dažnas ramina sąžinę: „Jie ten, globos namuose, pavalgydinti.“ Į tai vienas kunigas su širdgėla atsakytų: „Ir kalakutus gerai lesina.“ Žmogus gyvas ne vien duona. Blogai, kai duonos trūksta, bet geriau jau trūktų duonos, negu meilės. Tai liudija kunigo monsinjoro Vytauto Grigaravičiaus vaikystė, apie kurią jis papasakojo broliams kunigams, ragindamas juos kviesti savo parapijiečius globoti ar įsivaikinti. Jis irgi kažkada buvo berniukas „lygiais plaukais“. Tegul šio kunigo istorija mums būna kaip langas pamatyti tai, kas dedasi vaiko širdyje, kuomet šis auga „paliktas žmonių piktumui“, dažniausiai savo nelaimingų bendraamžių žiaurumui, ir kokia laimė užgriūva, kai jį suranda nauja šeima.
Iš Kauno Žaliakalnio vaikų namų sunkvežimiu lyg bulves būrelį vaikų pervežė į Marijampolėje (sovietmečiu Kapsuke), Alyvų gatvelėje, tarp mūrinių ir medinių vienaukščių namelių triaukščiame mūre įsikūrusius vaikų namus (pokariu nacionalizuotame Šventosios Šeimos seserijos pastate). Šiame atskirame pasaulyje su sava teise, normomis ir taisyklėmis „noko“ niekieno vaikų gyvenimai.
Vytautas su bendraamžiais buvo taikinys vyresniųjų, kurie be gailesčio čaižė mažuosius ūkinio muilo gabalais prausykloje, kas rytą tykodavo miesto sode einančio į mokyklą, o nustvėrę įstumdavo į sūpynes ir taip pasupdavo, kad mažyliui iš baimės negera pasidarydavo. Kasrytinis mokytojos pasisveikinimas „nevalyvo“, „tinginio“ mokinio netrikdė, jam nerūpėjo jokie lentoje rašomi žodžiai ar skaičiai, nes vaiko galva spengė iš baimės: kaip reikės sugrįžti pro sūpynes ir ar liks gyvas po eilinės egzekucijos? Ir taip kasdien: miesto sodo sūpynės, mokytojos atšiaurumas, vėl sūpynės, namuose – kaip ir kitiems jaunesniems – laibu kūneliu atlaikyti iš vyresnių berniukų skrendančio ūkinio muilo smūgius, negailestingą daužymą kumščiais. Jei auklėtoja pamatydavo kurio nors vaiko mėlynes, nusikaltusiojo vaidmenį prisiimdavo kitas to paties likimo bendraamžis: mat geriau auklėtojos bausmė, nei dar vienas vyresniųjų nevaldomo pykčio priepuolis.
Vytukas 1976 m.
Intensyvus ir kasdienis paauglių smurtas silpnesniųjų mažamečių širdelėse budino žvėrį: pasitaikius progai ir jie jau žinojo, kaip su pasitenkinimu engti kitus – silpnesnius. Beveik visi vaikų namuose gyvenę vaikai atsidūrė įkalinimo vietose, daugelio ir gyvų jau nebėra. „Gal ir mano kelias būtų ta kryptimi pasukęs, nes žiaurumas jau teikė malonumą... Gal, jei toje tamsoje nebūtų buvę ŽMONIŲ... Vieno, dviejų...“ – prisimena kunigas.
Atšiaurią vaikų namų kasdienybės rutiną praskaidrindavo auklytė, dirbusi vieną popietę per savaitę. Vaikai jos laukdavo, nes ji nebardavo, mylėjo, apdovanodavo saldainiais. Vaikai į ją įsikibdavę ir net į tualetą neišleisdavę, į sudiržusias nuo žiaurumo ir atšiaurumo širdeles gerdavę jos meilę – gyvybės ir žmoniškumo eliksyrą. Mažajam Vytautui dar labiau pasisekė: viena virėja per langą nepamiršdavo slapčia kyštelėti pro šalį bėgančiam vaikui sumuštinį. Ir taip kasdien. Kol atsirado šeima...
„Kai tokį vaiką tėvai pasisodina ant suolo į savo tarpą, jam gyvenimas ir laikas tarsi sustoja – jis nieko daugiau nebemato, tik šiuos du žmones. Jie vieninteliai tą pačią akimirką tampa jo pasauliu. Ir nebeieškai kitų, negalvoji, ar jie tinkami, gal yra geresnių, jaunesnių... Ne, tik šie vieninteliai. Man taip buvo... Ir tai šeimai. Jie tapo mano tėvais. Dovanojo save...“
Šiandien į vaikų globos namus, taip pat kaip ir Vytautas, patenka po 1 220 vaikų per metus. Be abejo, ir šiandien globos namuose galima sutikti gerų auklyčių ar virėjų. Tačiau popiežius Pranciškus primena, jog nė vienas vaikas nėra klaida, tad kiekvienas vertas tėvų meilės ir būtinai – namų jaukumo.
Apsisprendus tapti vaiko gyvenime tuo stebuklingu žmogumi – įtėviu ar globėju – lengva nebus. Dauguma mūsų šiuos sunkumus nujaučiame ir dėl to nesiryžtame rizikuoti. Kunigas Vytautas neslepia: „Žinau, įtėviams nebuvo lengva, nes ne vienus metus jiems teko sugerti mano pyktį visam pasauliui, vėliau tą pyktį keitė padaužiškumas, paauglystės išbandymai. Kai kurias tėvų pamokas pajėgiu tik dabar suprasti ir taikyti savo gyvenime. Vaikams reikia mylinčių tėvų ir laiko išmokti jų pamokas. Būkite kantrūs ir palaikykite vieni kitus, nepalikite vaikų likimo valiai.“
Neseniai pradėta Kauno arkivyskupijos Carito programa „Vaiko gerovės institutas“ kaip tik ir padeda įtėviams bei globėjams palaikyti vieniems kitus, būti vieni kitiems ta „saulės baterija“, įkraunančia džiaugsmo, kantrybės ir pasitikėjimo. Vytauto tėveliai vieni susidorojo su vaiko auklėjimu ir iš nuskriausto berniuko išaugo puikus žmogus ir kunigas, dėl šios savo patirties gebantis atjausti paklydusius žmones. Įsivaizduokime, ką galime nuveikti kartu!
Šventasis Raštas sako, kad mūsų tėvystė kyla iš Dievo tėvystės / motinystės. Įtėvių meilė tuo labiau. Nemanykime, kad esame Dievo vaikai. Ne, mes esame įvaikiai. Tai kodėl netapus įtėviais, kaip Dievas? Jei tėvystė yra kilnus, tai įtėvystė – superkilnus pašaukimas, nes tu gali pamilti ne savo vaiką, kurio negimdei ir kurio gimusio niekas nepriglaudė dėl kitų nuodėmės. O tu glaudi arba dar priglausi, kaip kad Dievas glaudžia tave.
