Gegužę– Marijos mėnesį– skaitytojus kviečiame į Gegužinę, Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapiją, esančią Kaišiadorių vyskupijoje. Šios bendruomenės istorija prasideda dar XV amžiuje. O šiemet sukanka lygiai 500 metų nuo seniausio išlikusio raštiško parapijos paminėjimo Vilniaus vyskupijos vizitacijos aktuose. Per tokį laiką įvyko daugybė istorinių pokyčių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, daug kas pasikeitė, kažkas visai išnyko, tačiau ši parapija gyvuoja lig šiol. Kaip įrodymas – ne tik penktoji, įspūdingoji Gegužinės bažnyčia, bet ir susirinkusieji– parapijos gyvenimu besidalijantys:Alfonsė, Jonas ir Alė,Snieguolė ir Andrius beiRolandas. Juos kalbina Darius Chmieliauskas.
Savo jubiliejinius metus parapija pradėjo švęsti kovo 25-ąją. Viešpaties Apreiškimo Mergelei Marijai iškilmės dieną kaip tikra tikėjimo tradicijos relikvija buvo nuimtas XVII a. centrinis bažnyčios paveikslas, atidengti jo aptaisai. Parapijiečiai iškilmingose šv. Mišiose laimino save liesdamiesi prie šio tikėjimo pirmtakų liudijimo, prašydami savojo tikėjimo atnaujinimo malonės neramiais dabartiniais laikais. Dėl netikėto sutapimo tą dieną susirinkusi bendruomenė ne tik išklausė menotyrininkės Astos Giniūnienės paskaitą apie vertingąjį paveikslą, bet ir drauge su popiežiumi Pranciškumi per tiesioginę transliaciją meldėsi Ukrainos ir Rusijos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai maldą.
Darius: Bet juk parapijos gyvenimas– tai ne vien iškilmės, bet ir „eiliniai“ sekmadieniai? Ar žmonės susirenka melstis?
Andrius: Šį sekmadienį buvo apie 60 žmonių. O per Verbas tai bus labai daug.
Alfonsė: Nemažai yra ir atvažiuojančių: iš Jonavos, iš už Neries ir kt. Kitapus Neries dar irgi mūsų parapija – anksčiau žmonės čia tiesiai keldavosi per Nerį.
Jonas: Čia didelė parapija, bet ankstesniais laikais, „prie ruso“, žmonės beveik neidavo į bažnyčią. Uošvienę, pamenu, dar motociklu atveždavau, tai bažnyčioje tebūdavo penki, dešimt žmonių. Mes jauni irgi neidavom. Bet per atlaidus – Antano, Lauryno – tai praeit būdavo neįmanoma. Atvažiuodavo su arkliais – mašinų juk nebuvo. Visur miškeliuose, pagrioviais susėdę, baliavoja – būdavo tiesiog šventė.
Snieguolė: Žmonės anuomet bijodavo, vengdavo eiti į bažnyčią. O ir dabar anapus Neries žmonėms arčiau kita bažnyčia.
Darius: Tačiau girdėjau, kad dabar žmonių bažnyčioje netgi daugėja? O juk galėtum galvoti, kad kaimams tuštėjant numirs ir pati parapija?
Andrius: Kai šviesios atminties Ladislovas Baliūnas SJ klebonavo – prie jo buvo dar daugiau žmonių nei dabar.
Alfonsė: Atsimenu, klebonas Ladislovas atvažiavęs rado senąją kleboniją užimtą. Tai jis šventoriuje pasistatė palapinę ir gyveno ten, kol šiaip ne taip pavyko kleboniją atgauti.
Snieguolė: Jis labai įtraukdavo jaunimą. Aš prie jo ateitininkė buvau. Važinėjom po visą Lietuvą, po bažnyčias. Eidavom pas jį arbatos, jo sesuo filmus rodydavo apie Dievą. Jiedu buvo nuostabūs žmonės. Kiek vaikų ateidavo! Per atlaidus stovėdavom su tautiniais, gėles barstydavom, vėliavas nešt padėdavom. Būdavo labai daug žmonių. O vėliau, kai neliko kolūkio, žmonės pradėjo keltis į miestą. Logiška, jei kaime neturi nei žemės, nei nieko – tai ką ten daryt?
Alė: Dar labai geras klebonas buvo Dainius Jančiauskas. Griežtas toks, bet labai mokydavo: kada atsiklaupt, ką reik sakyt – juk ne visi žino.
Jonas: Yra buvę ir taip, kad vieno klebono šeimininkė lipdavo ant vargonų giedot, o kitiems neleisdavo. Tai žmonės tada visai nustojo ėję giedoti. Važiavom dėl to net pas Sladkevičių skųstis. Bet tas klebonas buvo jo zemliokas – jiedu abu buvo iš tos pačios parapijos. Pasakė mums: „Pakentėkit“ (juokiasi).
Snieguolė: Ir su ankstesniu klebonu Dariumi vis dar palaikome ryšį – jis paskambina, pakviečia į svečius, mes pas jį nuvažiuojam, bendraujam.
Algirdo Akelaičio nuotrauka
Darius: Tai net jei klebonas bus griežtas, bet mylintis – žmonių vis tiek bus? O kaip šiandieninis – ar geras klebonas?
Alė: Bendraujantis! Šiltas!
Snieguolė: Nebijai jam pasakyti tiesiai šviesiai. Vis tiek, kai klebonas, tai yra kažkoks barjeras, siena. O čia klebonas sako: „Ko pyksti?“ Tada sakai, kaip yra. Jis, aišku, ne visada atsižvelgia (visi juokiasi ). Labai jaučiasi, kai keičiasi kunigai parapijoje. Su kiekvienu nauju ateina naujas vėjas. Taip yra ir su dabartiniu klebonu. Labai daug reiškia dėmesys paprastam žmogui, savo bendruomenės nariui.
Alfonsė: Yra jau ne kartą buvę, kad jis po kurio laiko sako: „Tu buvai teisi.“
Andrius: Jis ne iš tų, kurių nuomonė lengvai permušama (šypsosi).
Darius: Bet juk klebonas nedaug tegali be parapijos? Ko reikia, kad būtų gera parapija?
Alfonsė: Svarbiausia, kad meldžiamės. Klebonas mūsų gražiai, aiškiai Mišias aukoja. Žmonės nebijo kalbėt, bendraut. Pas mus dabar žmonės iš kitur net į talkas atvažiuoja.
Snieguolė: Aš tai galvoju, kad kaip ir į kiekvienus namus ar į svečius: jei ten gyvena geras žmogus – tu nori pas jį važiuot. Lygiai taip ir su bažnyčia. Jei ten geras klebonas, jei geri žmonės, jei susirenka didelis būrys, vadinasi, parapija yra stipri.
Rolandas: Parapijoje, kaip ir bet kuriame kolektyve, yra dalis kaip branduolys, tų parapijiečių, kurie visada renkasi melstis. Kaip ir mes parapijoje, netgi turime savo įprastas vietas klauptuose. Paskui yra kiti kaimo gyventojai, jų vaikai, anūkai, kurie čia lankosi kai kada, dažniausiai per šventes. Galiausiai dar yra kiti žmonės, kurie į mūsų bažnyčią atvažiuoja iš toliau. Mes jų gal net nelabai pažįstam, bet džiaugiamės, kad jie meldžiasi drauge. O per kokius atlaidus, tai aišku – ten jau mirga marga.
Darius: Bet yra ir parapijos ūkis? Kas būna, kai pradeda varvėti stogas? Ar žmonės išlaiko parapiją?
Snieguolė: Bažnyčioj gi kaip ir kiekvienam name – vieną kampą sutvarkei, jau kitas byrėt pradėjo. Visko būna ir čia. Ir klebonas laksto, ir mes lakstom. Aišku, jis pasako, ką daryt, bet mes jį kartais „permušam“. O ir pats sako: „Aš nesu labai ūkiškas, man atrodo taip, bet dabar jūs sakykit savo nuomonę.“ Kaip Mišias aukoti, mes jam neaiškinam, bet kai reikėjo nuo bažnyčios skliauto paukščių mėšlą valyt, tai šitą didelį darbą faktiškai padarė Andrius ir jo komanda. Čia jau Andrius vadovavo.
Rolandas: Klebonas sakė, kad tiems darbams, kuriuos esame šiais metais numatę padaryti, keliolika tūkstančių eurų parapija jau yra surinkusi į kasą.
Jonas: Kai sekmadieniais skelbia praeitos savaitės rinkliavas, tai visuomet būna per šimtą. Tik nesako, kiek kasoj dar liko (juokiasi).
Alfonsė: Juk iš tų pinigų dar atsilygina ir tiems, kurie tarnauja bažnyčioje.
Vaivos Narušienės nuotrauka
Darius: Jūsų parapija gali didžiuotis giliomis šaknimis. O kaip sekasi kultūrą puoselėti dabar?
Rolandas: Išties mūsų bažnyčia ypatinga. Ne tik dėl ilgos parapijos istorijos. Štai netikėtai visus savo grožiu ir vertingumu nustebino mūsų bažnyčios pagrindinis Marijos paveikslas. Taip pat išskirtiniai ir mūsų parapijos ryšiai su partizaniniu judėjimu. Nežinau, ar dar kur nors Lietuvoje taip yra, kaip pas mus, kad bažnyčioje būtų įrengta partizanų slėptuvė. Planuojame net įrengti bažnyčioje nedidelį parapijos ir partizaninio judėjimo istorijos muziejų.
Jonas: Mano tėvukas buvo seniūnas. Tai toje patalpoje, iš kurios yra įėjimas į slėptuvę, dažnai rinkdavosi parapijos komitetas. O man toje slėptuvėje neteko būti.
Alė: Kai grįžau iš Kauno ir Zūbiškėse pradėjau dirbti mokytoja, tai netgi teko mokyti žmones švęsti Kalėdas, Užgavėnes. Mano amžiną atilsį mamytė buvo tikinti, tai ir mes sugrąžinom nemažai tradicijų, kiek spėjom, kol buvo mokykla. Iki tol tai čia buvo niūroka. Išmokėm pagiedot Kalėdų proga „Sveikas, Jėzau, gimusis“. Tai tuo metu buvo sensacija.
Rolandas: Mes savo sodybą irgi vadiname nedideliu kultūros centriuku. Didžiausias mūsų noras – kad į tuos mūsų renginius atvažiuotų kuo daugiau vietinių. Iš Senosios Gegužinės vis ateina vienas kitas žmogus, jaunimo būna. Kas tris mėnesius atidarome parodą, o tada vyksta koncertas ar kažkas panašaus. Vasario 16-ąją visuomet darom renginį. Suprantama, kad vietiniai žmonės užsiėmę, ne visi gali atvažiuot. Ūkininkai dirba dieną naktį. Juk va, ir Snieguolė su Andrium pas mus dabar pirmą kartą. Norėtųsi, kad vietinių būtų daugiau. Kita vertus, mes ir patys ne visur suspėjam, ne visur važiuojam.
Snieguolė: Nežinau, kodėl žmonėms nelabai kas įdomu. Zūbiškėse juk irgi yra kultūros centras, bet ten irgi tik nedaug kas susirenka. Ir mes prie to prisidedam – retai kur einam. Vadinasi, irgi šitą grieką darom.
Darius: O kaip jums sekasi melstis drauge?
Rolandas: Reikia nulenkti galvą prieš Alę, ji – vadovė, drauge su kitomis maldininkėmis pusvalandį prieš kiekvienas sekmadienio Mišias meldžiasi Rožinį.
Alė: Susiburiam, meldžiamės Rožinį, einam Kryžiaus kelią. O klebonas ir su žmonėmis bendrauja, ir progas prisimena, per gimtadienius palaimina.
Alfonsė: Kai žmonės atvažiuoja melstis su mažais vaikais, tai būna, tie vaikai visus šventųjų abrozdėlius ant žemės ištaško. Aš tai nieko nesakau.
Rolandas: Mane, tai būna, kad nervina (visi juokiasi).
Alė: Andrius gi vaikystėje irgi kažkada buvo į klausyklą įlipęs ( juokiasi). O kunigas Dainius tada sakė: „Gal čia būsimas kunigas?“
Alfonsė: Jeigu man būna labai sunku ir liūdna, tada nueinu, atsirakinu bažnyčią. Kai kažkiek laiko pabūnu ten viena, aš atsigaunu. Kartais ir sueiliuoju kokį posmą kitą.
Rolandas: Labai gyvai prisimenu, ypač žiemą, ateini į bažnyčią – tylu, ramu. Bažnyčioj šalta, garas eina, tokia net jėga jaučiasi. Ir supranti, kad tikrai pas Dievą atėjai.
Vaivos Narušienės nuotrauka
Darius: O ko palinkėtumėte Artumos skaitytojams?
Alfonsė: Skaityti. Paprasčiausiai. Mes tai skaitom. Aš tikrai nuoširdžiai sakau. Tik ne viską suprantu. Tada dar atsiverčiu Bibliją ir pasižiūriu, jei ten kažkur panašiai kalba. Nes pas jus tam žurnale būna tokių žodžių, kur gyvenime nevartoji.
Alė: Kad neužgestumėt. Nenusiviltumėt.
Snieguolė: Svarbiausia – tikėti į Dievą.
Darius: O aš linkiu Artumos skaitytojams pažinti Jūsų parapiją. Ir jubiliejaus iškilmėse, ir kasdienybėje.
Supažindinęs mus ir nufotografavęs Senosios Gegužinės sodyboje, klebonas išlėkė neva būsimo parapijos bei partizanų sąjūdžio muziejaus steigimo reikalų tvarkyti... O gal norėjo, kad kalbėtumės atvirai, sinodiškai?.. Tad pakalbinome ir jį patį.
Kunigą Algirdą Akelaitį Artumos skaitytojai pažįsta kaip Biblijos mylėtoją, žinovą, gilios minties aiškintoją. O kaip tau sekasi klebonauti kaime?
– Yra tokia laikraštinė „mada“ – kai kas nors gera padaroma Bažnyčioje, pabrėžti tai padariusį asmenį, o kai bloga – tai kaltinti Bažnyčią, neva ji sugedusi. Iš tiesų yra priešingai. Kažkas vyksta gera? Tai dėl to, kad Kristus veikia Bažnyčioje ir per Bažnyčią, o kai įvyksta kažkas bloga – tai dėl atskiro žmogaus nuopuolio. Tas „madingas“ asmens su(si)reikšminimas yra klaida. Kiek man pavyksta, stengiuosi to vengti. Juk blaiviai mąstant, klebonas parapijoje užsibūna trumpiausiai. Išeina vienas klebonas, ateina kitas. Parapija su vienais kvėpuoja labiau, su kitais mažiau, bet esmė, kad parapija neišnyksta. Tai akivaizdžiausias liudijimas, kad būtent parapija, o ne klebonas yra svarbiau. Gegužinės parapijai jau daugiau nei 500 metų! Ir tokios krizės kaip vaikų skaičiaus mažėjimas ar klebono pasikeitimas jai toli gražu ne naujiena. Parapija jau susidūrė su dešimtimis tokių krizių. Per 500 metus Lietuvoje išnyko daug gerokai rimtesnių dalykų, o štai ši tikėjimo bendruomenė gyvuoja! Gegužinė man labai panaši į išrinktąją Dievo tautą, kuri būdama nykštukė didžiųjų imperijų apsupty vis dėlto sugebėjo išlikti tūkstančius metų. Žinoma, yra ir sava klebono atsakomybė parapijoje. Tikrai nemanau, kad esu geras klebonas, bet gal nesu ir labai blogas.
Vaivos Narušienės nuotrauka
O kas yra „geras klebonas“? Ko reikia, kad bendruomenė būtų gyva? O galbūt net ir gęstanti parapija prisikeltų? Nors jaunimo ir vaikų nėra, bet gyvybė čia jaučiasi...
–Reikia vėl kartoti: parapijoje svarbiausia – bendruomenė. O mažoje bendruomenėje ypač svarbios „kamieninės“ šeimos – tai tokios atraminės, bažnytinės to krašto šeimos, kur kelios tos šeimynos kartos gyvena vienoje parapijoje. Gegužinėje tokios šeimos – tikri parapijos šulai. Dėl jų parapija gyvai alsuoja. Prie jų, kaip parapijos stuburo, gali glaustis kiti žmonės, gal vienišesni ar atsikraustę, ar dar tik ieškantys Dievo ir Bažnyčios.
Daug kas idealizuoja kaimą. Bet kaime yra ir daug tamsos, kartais net visiško abuojumo. Man atrodo, kad viena iš esminių Bažnyčios užduočių kaime – atkurti žmonių orumą. Padėti žmonėms patirti, kas jie iš tiesų yra Kristaus žvilgsniu žvelgiant. Politinės įtakos jie beveik neturi, jų pajamos mažesnės, jie galbūt neprilygsta miestiečiams išsilavinimu... Tačiau žvelgiant Evangelijos žvilgsniu – kokie jie svarbūs kaip Bažnyčios ir valstybės „mažutėliai“!
Nesiliauja mėginimai „panaikinti“ Bažnyčią, žmones „atvesti į protą“, kad jie Bažnyčios atsisakytų. O aš džiaugiuosi, kad tie žiniasklaidos „šaukliai“ nesupranta, kaip giliai Bažnyčia yra įaugusi į žmonių gyvenimą. Bažnyčia yra su žmogumi nuo gimimo iki pat mirties ir netgi po jos. Juk meldžiamės, pavyzdžiui, ne tik už gyvas, bet ir už mirusias motinas... Tai tokia gili bendrystė, kad be žmonių neliktų pačios Bažnyčios. Sykiu be Bažnyčios ir žmonės būtų kitokie. Kaip nuostabu, kad kol kas Lietuvoje jie ir nenori būti kitokie – jiems brangu, kad jie yra būtent tokie.
Per tinkamą liturgijos šventimą, per dėmesingumą žmonėms, per susibūrimus ir bendrystę galime šį bažnytinį, krikščionišką orumą ne tik palaikyti, bet net ir atkurti, jei jis buvo sulaužytas ar paneigtas. Kaime labai gyvas (nors dažnai drovus) šio orumo, kilnumo ilgesys. Galbūt žmonės išmokę to nebereikalauti, nes yra patyrę daug nusivylimo. Tačiau kai tokį orumą patiria Bažnyčioje, jie priima tai, kas jiems išties priklauso. Žmonės tada atsitiesia, ir tai mane jaudina iki ašarų. Šios patirtys man padeda suprasti, kad aš, kaip klebonas, esu savo vietoje. Ne tai, kad geras ar blogas. Visi mes geri. Nors tiek aš, tiek mano parapijonys turime savų problemų...
Vėlgi, nemėgstu, kad pamokslai būtų įrašinėjami, nes tai kaip šeimos pokalbiai, mūsų vidinis, šeimyninis bendravimas. Parapijoje yra daug paslėpto, intymaus gyvenimo, kur mes kaip bendruomenė einame savo kelionę. Ir tai mane veža parapijoj – bendra istorija. Žmonės duoda kunigui savo pasitikėjimo avansą, jam atsiveria, o kunigas irgi bendruomenėje neišvengiamai išlukštenamas. Pramiegojai Mišias – kartą gali pameluoti, kad automobilis neužsivedė, antrąkart – kad sutrukdė, trečią – turėsi prisipažinti ir kad pramiegojai, ir kad pamelavai. Pamiršai liturgijai ką nors paruošti? Turi stotis prieš bendruomenę ir sakyti: „Atsiprašau, pamiršau.“
Įkišus nosį į šią parapiją jaučiasi, kad gal ir nereikia jokių naujų sinodų, nes jūs jau keliaujate kartu...
– Šioje vietoje negaliu slėptis už išvedžiojimų. Esu kaltas, kad nepakviečiau žmonių į Sinodo kelią. Tuo, kas parapijoje yra, galima džiaugtis, bet kartais net gėda, kai supranti, kas dar galėtų būti. Apsileidimas dėl Sinodo – praradimas. Kad nedrįstu juo užsiimti ir suorganizuoti, tai čia mano bėdos, klebono apkiautimas. Pačios minties neapleidžiu. Matau popiežiaus mintį, kad tai yra ir pačios parapijos patirtis, siūlyti jai tokią pokalbio formą, temas, gaires. Gal įsidrąsinsiu ir parapijas Sinodinio kelio pakviesiu „tarsi ne laiku gimęs“ – kai uolieji jau seniai juo žygiuos?..
