Maži ir dideli giedame: Vardan tos Lietuvos vienybė težydi! Tačiau vis aiškiau, kaip mums trūksta vienybės. Bijome ligų, bijome svetimšalių prieglobsčio prašytojų, imame bijoti ir vieni kitų. Bijome karo kaimyninėse šalyse ir savo žemėje, bet aršiai grumiamės tarpusavyje. Didelį skausmą kelia, kai matai piktų žodžių smurtą, patyčias, kaltinimus... Su kuo kovojame? Su savo broliais ir sesėmis, kurių sprendimai mums neįtiko, neva mus suvaržė? Kur du pešasi, trečias laimi, – byloja patarlė. Ar nenutiks taip, kad įsismarkavę vidinėse kovose pražiopsosime išorinį agresorių? Kokie menki atrodys dabartiniai ribojimai ar nepatogumai, jei turėsime paklusti svetimos valstybės įsakymams.
Neieškokime Lietuvoje kaltų, kad kenčiame dėl pandemijos, kad diktatoriškos valstybės mums grasina ginklais ar nutraukia verslo sutartis, kad pasaulyje šokinėja svarbių išteklių kainos. Juk dar atsimename, kad sunkumų akivaizdoje susitelkę atsilaikome, kad turime pasikliauti savo drąsa ir mums draugiškomis šalimis. Istorija moko, kad nelaimės vienija tautą. Argi nematome aplinkybių, verčiančių suglausti pečius ir pamiršti vietines rietenas? Vienybė nėra duotybė, ją reikia kantriai ir nuolat ugdyti, nuolat kurti orius tarpusavio santykius.
Idant susitelktume, užuot susiskirstę ir susipriešinę, svarbus yra sąžiningas santykis su praeitimi. Atminties syvai suteikia jėgų gyventi, mylėti ir kurti tautoje, kurioje Dievas lėmė gimti. Praeitis nėra tik archyvas, ji įsikūnija šiandienoje. Mūsų istorija, kultūra ir religija brandino tą paveldą ir gėrį, kuriuo naudojamės. Augame žemėje, kurią prakaitu ir krauju laistė protėviai, pasiaukoję už būsimą laisvą gyvenimą. Kas piešia šiandienę Lietuvą juodomis spalvomis, paniekina jų pastangas ir auką. Auginančios vaikus šeimos žino, kad tenka ištverti atžalų maišto prieš tėvus metą. Tačiau savęs įtvirtinimas durų trankymu išsisemia, ir grįžtama prie brandesnių santykių.
Gal panašiai yra ir su tauta, valstybe. Brandus tarpusavio supratimas nėra lengvas menas. Tai mokėjimas kitą išklausyti ir išgirsti, ramiai pasakyti savo nuomonę ir palikti erdvės kitaip mąstančiam. Duoti laiko jam pačiam ieškoti atsakymų, tiesos ir ją priimti. Liūdna matyti, kad net Bažnyčioje kurstoma nepakanta kitokiam supratimui ar veikimui. Juk Bažnyčia pašaukta būti draugystės, meilės ir bendrystės vieta visiems. Ne tik tiems, kurie ištikimi tradicijai, bet ir tiems, kurie siekia atsinaujinimo, ieško savo tapatumo, savito kelio, gal maištauja, bet irgi trokšta gėrio.
Taika, be kurios mūsų gyvenimai žlugtų, nėra tik vyriausybės rūpestis. Taika visų pirma gimsta kiekvieno piliečio širdyje, ji formuojasi mūsų kasdienybėje, mūsų santykiuose, mūsų pakantume ir pagarboje vienas kitam. Taikos nuostatas tėvai perduoda vaikams. Prievartos ir agresijos pilname pasaulyje kiekvienas iš mūsų ne tik galime, bet ir turime tapti taikdariais. Imkimės taikdarystės ten, kur dabar esame,– namuose, darbe, mokykloje, ligoninėje, prie kompiuterio klaviatūros ar giminaičių susiėjime.
Netrukus švęsime Tautos šventę – Vasario 16-tąją. Nuoširdžiai raginu visus Lietuvos piliečius su pagarba prisiminti tuos, kurių dėka esame laisvi, taip pat pagerbti ir tuos, kurie šiandien rūpinasi mūsų tautos gerove, kurie budi ir saugo mus nuo ligų, nelaimių ir karų. Visi drauge švęskime šią brangią šventę. Orumas ir solidarumas bus graži pamoka jūsų vaikams, kurie pamils ir priims praeities žinią – Nepriklausomybės žinią, mokės ją branginti ir ja gyventi dabartyje.
Evangelisto Jono laiške skaitome: žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! (1 Jn 3, 1). Žmonijos kelias mus moko, kad Dievas yra visų žmonių Tėvas, todėl visi esame vienos šeimos nariai. Nuoširdžiai meldžiu Viešpatį, kad mūsų tautos žmonės pažintų Dievą kaip visų Tėvą, kad mokytųsi mylėti bei gerbti vienas kitą kaip broliai ir seserys.
