Tęsinys. Pradžia 2021 m. sausio Artumoje
Aušra MIZGIRIENĖ
Biblija yra aistringos meilės ir ištikimybės žmogui istorija, į kurią Jis nepaliaudamas mus kviečia. Gal dar neatradome Joje savęs. Lyg Emauso mokiniai, neatpažinę Dievo Žodžio, toliau Artumoje leidžiamės į Biblijos nuotykį.
Žemėlapis kelyje
Dievo meilė žmogui yra aistringa, o Jo planas ir strategija, kaip šią meilę parodyti žodžiais ir darbais, tobuli. Katalikų Bažnyčios katekizme skaitome, kad Dievo planas ir tikslas žmogui – amžina laimė bendrystėje su Juo (plg. KBK, 1). Svarbu žinoti, kad dieviškasis laimės planas žmogui – šis vertingas lobis – nėra paslėptas giliai po žeme ar užrakintas banko saugykloje. Tai pats Dievas, kuris per Šventąjį Raštą ir Bažnyčios Tradiciją palaipsniui apsireiškia mums savo žodžiais ir nuostabiais darbais. Taip pat svarbu žinoti, kad Dievas mums savo planą pateikia kaip tikslų žemėlapį, kad nepaklystume kelyje. Prie žemėlapių paprastai reikia atidžiai padirbėti, norint teisingai jais pasinaudoti. Kai atvira širdimi ir dėmesingai įsigiliname į Šventajame Rašte pasakojamą Dievo meilės planą, kai apsisprendžiame, it Emauso mokiniai, jį priimti kaip savo asmeninę istoriją ir jaučiamės jos dalyviai, tada mūsų gyvenimas yra perkeičiamas. Mes atrandame savo vietą ir vaidmenį šiame plane.
Pradžia, vidurys ir pabaiga
Kaip ir visos geros istorijos, Dievo meilės istorija turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Pradžia – didingasis Sukūrimo aktas. Nuo jo per pagrindines Senojo Testamento istorijas, Dievo pažadus ir sandoras su Izraelio tauta, kai Jis vis daugiau žmonių įtraukia į mylimą savo šeimą, priartėjame prie vidurio, kulminacijos ir ašies – Dievo Sūnaus, mūsų Išgelbėtojo Jėzaus Kristaus, atėjimo, kuris pranokdamas visus lūkesčius (KBK, 422) įsikūnijo, gyveno, mirė ir prisikėlė, atpirkdamas mus savo gyvenimu ir darbais. Istorijos pabaiga – tai antrasis Kristaus atėjimas ir paskutinieji dalykai, į kuriuos visi neišvengiamai einame ir kurie yra Dievo meilės plano mūsų gyvenime išsipildymas – amžina laimė su Juo danguje.
Pamatinis akmuo
Galėtume išsikelti sau tikslą: atidžiai išstudijuoti ir suprasti šį Dievo planą bei istoriją, kad tai atpažintume savo gyvenime. Tačiau nors Dievo planas nuo mūsų niekur nepaslėptas, kelias iki jo gana painus. Mūsų Bažnyčia yra turtinga gerų dalykų. Tai liturgija, sakramentai, Mergelė Marija ir šventieji, liturginės šventės, katekizmas, litanijos ir kitos maldos, atlaidai, rekolekcijos ir kita. Kaip visa tai sudėlioti, kad būtų aišku ir prasminga, ir kur šiuose puikiuose katalikiškuose dalykuose telpa ir įsiterpia Šventasis Raštas? Nors teoriškai žinome, kad jis turėtų visa jungti ir būti pamatinis akmuo, bet katalikų gyvenime tarsi prapuola tarp įvairių tikėjimo praktikų, tampa jų priedu ar sudedamąja dalimi; jį renkame ir jo „ragaujame“ iš viso katalikiškojo lobyno mažais trupiniais. JAV apologetas Frankas Sheedas savo knygoje „Ar mes tikrai mokome tikėjimo pažinimo?“ (Are we really teaching religion?) rašo apie šią problemą: „Apie savo tikėjimą mes esame išmokę daugybę dalykų, tačiau nėra tvarkos mūsų žiniose apie tikėjimą, viskas suversta tarsi į kokią krūvą. Reikalingi griaučiai, ant kurių galėtume savo žinias išdėstyti arba su kuriais visos mūsų žinios būtų susietos.“Iš tikrųjų katalikiškasis ugdymas(is) teikia daug informacijos, bet dažnai nematome, kaip žinios siejasi, kokia yra Dievo meilės plano visuma, ir negalime klausiančiamžmogui paaiškinti, ką iš tikrųjų tikime. Ir tada, kaip Emauso mokiniai, esame savo tikėjimo neišmanėliai. Iš gausios informacijos ką nors konkretaus pritaikyti liudijant Dievo veikimą savo gyvenimo patirtyje yra tikras iššūkis. Tokia bėda kažkada ištiko visą būrį Stiubenvilio pranciškonų universiteto (JAV) katalikų teologijos magistrantų (tarp jų buvo ir šio teksto autorė). Gavę teologų diplomus jie suprato, kad jei tuomet kas nors būtų paprašęs trumpai apibūdinti, ką tiki, būtų buvę neįmanoma šį nuostabų perlą rasti teologinės informacijos krūvoje, kuri buvo galvose ir konspektuose. O apaštalas Petras ragina: būkite visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį (1 Pt 3,15). Tačiau kai nesame pasirengę žmogui įtikinamai parodyti Jėzuje Kristuje išsipildžiusio Dievo meilės plano, tada jis priima išgelbėjimo planą, kurį jam veikiai pateikia pasaulis bei gyvenimo meno ir laimės „planuotojų“ komanda.
Kokia išeitis?
Tačiau trumpam grįžkime prie plano ir istorijos. Kiekvienas planas-žemėlapis ir kiekviena istorija turi savo išeities tašką. Nuo ko mums pradėti? Siūlau pradėti nuo brangiausio Jėzaus Vardo, kuriame telpa visas Dievo planas ir visa Išgelbėjimo istorija. Genialusis rašytojas katalikas J.R.R. Tolkienas Žiedų valdovo trilogijos antrojoje dalyje „Dvi tvirtovės“ pasakoja apie įspūdingą veikėją senolį išminčių Medžiabarzdį. Paklaustas, kuo vardu, jis atsakė: „Jį ištarti užtruktų daug laiko, nes mano vardas nuolat ilgėja ir auga. Aš gyvenu jau labai ilgai, todėl jis yra tapęs ištisa istorija... Tikrieji vardai pasakoja istorijas apie dalykus, kuriems jie priklauso.“Kur Šventajame Rašte yra Jėzaus vardas su visa jame telpančia istorija? Ogi pačioje Evangelijos pagal Matą pradžioje. Tai Jėzaus Kristaus kilmės knyga, viena svarbiausių Šventojo Rašto vietų, jungtis tarp Senojo ir Naujojo Testamentų. Kilmės knygoje surašyti vardai mūsų Išgelbėtojo protėvių, kurie iš tiesų yra ir mūsų tikėjimo šeimos protėviai. Ši genealogija pasakoja nepertraukiamą istoriją apie aistringą Dievo meilę ir ištikimybę mums, išsipildžiusią Jėzuje Kristuje ir per amžius pasakotą Raštuose. Ši istorija ir mums, gyvenantiems šiandien, suteikia tikėjimo šeimos šaknis ir Dievo tautos tapatybę su visomis mūsų tikėjimo protėvių istorijomis ir jų pamokomis. Tik mums, kaip Emauso mokiniams, skirta užduotis pamažu pažinti šią istoriją skaitant Šventąjį Raštą.
Atradimo džiaugsmas
Niekad neužmiršiu savo bendramokslio amerikiečio džiaugsmo ašarų. Jis užaugo vaikų namuose bei keliose globėjų šeimose, buvo sėkmingas verslininkas, tačiau nusprendė keisti profesiją į teologo ir katecheto ir atsidėjo studijoms tame pačiame Pranciškonų universitete. Išgirdęs Šventojo Rašto dėstytojo nepertraukiamai pasakojamą nuostabią Dievo meilės istoriją, slypinčią Raštuose ir išsipildžiusią Kristuje, suprato, kad jis, amerikietis, neturintis tautinių šaknų ir šeimos protėvių istorijų, yra katalikas, turintis per 42 kartas besitęsiančią savo tikėjimo šeimos istoriją, ir visų jo protėvių vardai ir gyvenimai yra aprašyti Šventajame Rašte, o jis pats yra šios meilės istorijos dalis. Tasai dėstytojas, amerikietis teologas ir Šventojo Rašto populiarintojas Jeffas Cavinsas, siūlo būdą, kaip šią nepertraukiamą pasakojimo liniją galime atrasti skaitydami tas Šventojo Rašto knygas, kurios mums duoda didžiulį ir nepertraukiamą Išgelbėjimo istorijos paveikslą, mūsų tikėjimo šeimos istoriją ir padeda pamatyti Šventojo Rašto visumą. Tai Pradžios, Išėjimo, Skaičių, Jozuės, Teisėjų, 1 ir 2 Samuelio, 1 ir 2 Karalių, Ezdro, Nehemijo, 1 ir 2 Makabėjų knygos, Evangelija pagal Luką ir Apaštalų darbai. Susipažinus su pagrindiniais istorijos veikėjais, Jėzaus Kristaus ir mūsų tikėjimo šeimos protėviais, atpažinus save jų istorijose bei gyvenime, Šventojo Rašto istorija mums taps gyva ir artima. Vėliau prie šio „stuburo“ galėsime prijungti kitas Šventojo Rašto knygas, gilintis į Katalikų Bažnyčios katekizmą, kuriame visos tikėjimo tiesos remiasi Šventuoju Raštu ir jį aiškina. Tokiu būdu mūsų tikėjimo pažinimas įgaus struktūrą, mes atpažinsime Dievo veikimą asmeniniame gyvenime ir pačius save Dievo istorijos kontekste. O tai teikia didžiulį džiaugsmą, kuris uždega širdis ir ragina dar labiau pažinti Kristų bei dalytis gerąja Viešpaties naujiena su kitais, kaip tai darė Emauso mokiniai! Sakysite, ar tai realu? Kviečiu pabandyti ir leistis į nuotykį. Drauge su Mergele Marija – Žodžio Motina, į kurią kreipiasi popiežius Pranciškus savo maldoje, skirtoje Dievo Žodžio sekmadieniui:
Prieš Žodį aš nusiteikiu kaip Tu, o Dievo Motina, kuri atvėrei širdį sakydama: „Štai aš Viešpaties tarnaitė.“ Priešais Žodį klausau Tavo kvietimo, o Malonės pilnoji, kuri Kanoje patarei: „Darykite visa, ką Jis jums lieps.“ Priešais Žodį peržvelgiu istoriją, o palaimintoji tarp moterų, šlovindamas Tėvo gailestingumą ir jame atpažindamas Jo buvimą. Priešais Žodį pasilieku tyloje kaip Tu, o išmintingoji Mergele, kuri saugojai kiekvieną įvykį, jį apmąstydama savo širdyje. Dvasia, kuri tave apgaubė, teranda mane nuolankų kaip Tu, o ištikimoji Mokine, kad mano gyvenimas būtų vieta, kuri priima ir perduoda Evangeliją.
