„Bažnyčia turėtų garsiau kalbėti apie pinigus“, – sako jaunuoliai, ne vienus metus aktyviai tarnaujantys Bažnyčioje. Apie pinigus, aukojimą, darbą Bažnyčioje, plonas linijas, skiriančias šias sąvokas ir kuriančias įtampą, Miglė VISELGAITĖ kalbina jaunimo lyderius Algirdą BALTUŠKONĮ ir Kristiną POPOVAITĘ.
– Papasakokite apie savo veiklą Bažnyčioje. Kaip suprantate frazę „aukoti Bažnyčiai“? Ar jaunas žmogus turi aukoti ir nuo kada turėtų svarstyti apie tai?
Algirdas BALTUŠKONIS
Algirdas: Ilgą laiką patarnavau ir aktyviai prisidėjau prie renginių organizavimo Vilniaus Kalvarijų bažnyčioje. Įsitraukiau į arkivyskupijos Jaunimo centro (VAJC) veiklas. Vėliau nėriau dar plačiau – Lietuvos jaunimo dienos, darbas VAJC’e, popiežiaus vizitas, jaunimo kelionių į Taizé organizavimas. Dabar Šv.Jono Pauliaus II parapijoje esu atsakingas už patarnautojus, Alfa kursą. Pirma mintis kalbant apie aukojimą – aukoti pinigų. Bet iškart pagalvoju apie našlės auką: ji įmetė du pinigėlius – atrodo, nieko, tačiau Jėzus sako, kad ji paaukojo visą gyvenimą. Aukoti Bažnyčiai – tai visą save atiduoti. Ne institucijai, bet gyvai žmonių bendruomenei, į kurią įeina ir netikintys. Jei kalbame apie auką kaip tarnystę, tai manau, kai rengiesi Sutvirtinimo sakramentui, jau turėtum suvokti (katechetai, mokytojai turėtų padėti suprasti). Jeigu jaunimas finansiškai negali remti Bažnyčios, gali savo laiko dovanoti, pavyzdžiui, lankyti Carito globojamus vaikus. Įsipareigojimas Bažnyčiai turi rastis nuo mažumės, o vėliau, jei nori, gali įsipareigoti ir finansiškai.
Kristina: Daug metų buvau parapijos aktyvo grupėje, prisidėdavau prie jaunimo renginių. Kalbant apie aukojimą, pirmiausia tai pinigai. Daug ko gyvenime be jų neįvyksta. Kita auka – tavo darbas: kokį gebėjimą, talentą atskleisi. Jeigu esi bendruomenės narys, turi tai daryti (ypač skirti savo laiko), nes kitaip parapijos struktūra, kuri susideda iš piniginių ir nepiniginių aukų, neveiks. Jei kalbame apie finansus, iškart prisimenu: kai rinkdavo Mišių aukas, tėvai duodavo vaikams pinigą įmesti į krepšelį. Taip išmoksti, kad piniginė auka svarbi, Bažnyčia iš jos gyvena.
– Jei jaunuolis aktyviai savanoriauja Bažnyčioje, ar turi ją finansiškai remti? Kada Bažnyčioje jau reikėtų mokėti už veiklą?
Kristina POPOVAITĖ
Kristina: Manau, auką pats pasirenki. Jei gali duoti didesnę piniginę auką, duodi. Reikia balanso. Gali skirti daug laiko arba ir šiek tiek laiko, ir aukų. Pats turi nuspręsti. Jeigu atsakomybė didelė, žmogus imasi vadovauti grupelei, ją burti, sveika kalbėti apie atlygį. Tai neturėtų būti tabu. Jei parapijai, klebonui svarbu, turi būti apie tai kalbama.
Algirdas: Man kildavo šis klausimas, kai dirbau Bažnyčioje. Atrodo, pats sau juos aukoji. Finansų klausimas kartais atgraso, nes, pripažinkim, ne visada gražiai jie tvarkomi. Vienas iš įsakymų – paremti Bažnyčią, tačiau, kaip sakiau, galima remti ir laiku. Finansinės paramos nereikia suvokti vien kaip paramos parapijai, pastatui. Yra bendruomenių, organizacijų, kurioms irgi jos reikia. Kartais pamirštam pagalvoti. Galbūt yra aktyvių bendruomenės narių, o gal ir nelabai dažnai matomų parapijiečių, kuriems reikia pagalbos, tik to nepasako. Galima rasti įvairių būdų aukoti. Savanorystėje svarbus santykis: norisi atgalinio ryšio, įvertinimo. Pakanka smulkmenos: mažos dovanėlės, pietų. Žmogus neturi jaustis išnaudojamas. Mes, krikščionys, turime suvokti, kad žmogus neturi tapti laiptu į tavo tikslą – turime kartu žengti. Jaunimas, įsitraukiantis į rimtesnes atsakomybes (pvz., LJD, popiežiaus vizitas), juk neprašo pinigų. Kada mokėti? Kai yra didelis įsipareigojimas. Jeigu matai, kad parapijoje galima daug padaryti, o tu turi patirties ir vis savanoriauji, bet negali, nes supranti, kad už kažką reikia valgyti, pragyventi, važiuoti į kitas parapijas, tada galima siūlyti: „Aš labai norėčiau įsipareigoti parapijai rimčiau. Galėtume burti jaunimo grupę, gal net organizaciją. Ar galima būtų prašyti finansinės paramos?“ Jeigu vargonininkui, zakristijonui mokama, galbūt ir jaunimo referentui, veiklų koordinatoriui reikėtų bent kažkiek sumokėt? Pinigai niekada neatstos įdėto darbo – tai laikinas pasitenkinimas.
– Ar skiriasi santykis su vykdoma veikla Bažnyčioje, kai sumokama ir kai nemokama? Ar esate susidūrę, kad jaunas žmogus būtų išnaudojamas?
Algirdas: Pusę metų dirbau zakristijonu. Viena iš priežasčių, kodėl nutraukiau – patarnavimas tampa darbu. Kai dirbi, privalai eiti į darbą. Kartais norėčiau ne patarnauti, o tiesiog dalyvauti Mišiose, paprastą dieną ir nenueit į jas. Sunku atskirti, kur tarnystė, o kur darbas. Kai savanoriauji, neskaičiuoji savo laiko – pats pasirenki. Žmogus gali jaustis išnaudojamas, kai nėra įvertintas, pastebėtas. Kartais tikrai sudaiktiname žmogų. Jei prisimename tik tada, kai kažko reikia ir net tinkamai nepadėkojame, tada negerai. Kiekvieno meilės kalba skirtinga ir reikėtų jas taikyti, kad žmogus nesijaustų išnaudojamas.
Kristina: Man asmeniškai nesiskiria. Nemažai esu skyrusi laiko ir jėgų organizuodama renginius. Klebonas yra paklausęs, ar mums reikia aukos, bet atsisakiau. Tai buvo sąmoningas sprendimas, mačiau galimybę ugdyti įgūdžius. Išnaudojimo nesu patyrusi. Kai dirbi su žmonėmis, reikia parodyti dėmesį, pavaišinti vakariene. Tai dalis, apie kurią klebonas turėtų pagalvoti. Išnaudojimo sąvoką girdžiu tada, kai kalbama apie Bažnyčioje dirbančiųjų algą, kuri nėra didelė. Dirbdama NVO tai gerai suprantu. Kartu manau, kad darbą Bažnyčioje, NVO žmonės renkasi ne dėl pinigų, nors ir jiems svarbu jaustis oriai. Kartais patys pasirenka aukos vaidmenį.
– Dažnai aktyviai į Bažnyčios veiklas įsitraukęs jaunuolis „perdega“. Ar teko su tuo susidurti? Kaip tai spręsti?
Algirdas: Teko tai patirti, kai dirbau VAJC. Buvo laikas, kai su draugais susitikt buvo darbas, nebenorėjau su niekuo matytis, norėjau atsitraukti. Taip nutinka, kai dirbi kūrybinį darbą, būna minčių pliūpsniai, nebesusitvarkai su savim, kankina nemiga, dirbi, dirbi. Vis dėlto tai priklauso ne tik nuo darbo kiekio, bet ir nuo asmenybės. Žiūrėdamas iš savo perspektyvos, žinau, kad tai savivertės klausimas. Nori padaryti kuo daugiau, būti įvertintas. Ilgą laiką meilė sau, rūpinimasis savimi man buvo egoizmas. Didysis įsakymas: mylėk artimą kaip save patį, man atrodo, nebuvo suprantamas. Džiaugiuosi savo sprendimu, kai po darbo Jaunimo centre išvykau savanoriauti į Taizé. Buvo sunku išeiti ir viską mesti, bet reikėjo. Be to, darbo vadovas turėtų stebėti darbuotojų savijautą, tai apmąstyti. Nesam sraigteliai mechanizme. Bažnyčia kalba apie meilę ir solidarumą, bet susitelkiame į avių bandą, bendruomenę. Juk yra ir tie, kurie piemenys ar piemenų pagalbininkai – reikia ir apie juos pagalvoti. Vyskupai turi rūpintis savo kunigais. Kunigai, klebonai ir vikarai turi atkreipti dėmesį į vienas kitą. Reikia tam drąsos. Arba pasakyti „pailsėkim“. Bažnyčia gi bendruomenė. Jaunimo, Šeimos, kiti centrai yra ne vien bendradarbiai, bet ir bendruomenė, nes visi mes tikime į Kristų, esame pakrikštyti, turime misiją. Svarbu, kad išgyventume bendrystę, o ne vien tik darbą.
Kristina: Taip yra ne tik Bažnyčioje. Kai daug darai, pamiršti save. Bažnyčioje kartais nepopuliaru sakyti, kad turiu skirti laiko sau, nes lyg turiu viską aukoti. Bet tu esi žmogus ir negalėsi duoti, kai pats neturėsi. Kaip to išvengti? Nežinau, ar įmanoma. Jei yra žmonių, kurie apie tai galvoja, pastebi, to galima išvengti; jei ne, žmogus „perdegs“, jam reiks „susirinkti“, pailsėti, pamaitinti save.
– Kodėl klausimas apie pinigus Bažnyčioje nelabai „patogus“? Ką daryti, kad būtų kitaip?
Kristina: Aukotojai mano, kad kiekvienas paaukotas euras turi būti ypatingai panaudotas, nes jų duotas. Šis visuomeninis fonas sukelia nepatogumą. Pinigai yra tam, kad pirktum. Juk kunigai irgi žmonės, jiems reikia automobilio, atostogų. Galbūt Bažnyčia turėtų drąsiau kalbėti apie pinigus. Mūsų klebonas kartą per metus parapijiečiams pateikia finansinę ataskaitą. Tai gerina situaciją. Bažnyčia yra kiek kitokia struktūra, tad norisi daugiau aiškumo, skaidrumo, kad nebūtų taip piktai žiūrima.
Algirdas: Apie pinigus visada jautru kalbėti. Prašyti įmonėje didesnio atlyginimo irgi nelengva. Kaip sureaguos? Gal atleis? Dėl to dažnai žmonės dirba liūdni. Jeigu negali sau leisti su draugais išeiti pavakarieniauti ir turi skaičiuoti kiekvieną centą, ką liudija Bažnyčios darbuotojai kitiems? Žinoma, tai ir liudijimas, jog tai ir darbas, ir tarnystė. Prašyti finansinės paramos iš klebono arba vienuolių vyresniosios irgi būna nelengva. Geriau renkiesi pats susimokėti. Esi vadovas, organizuoji išvyką vaikams, jaunimui. Jie moka už save, bet ir tu už save moki. Nieko, jei tai vienkartinė kelionė, bet kai savanoriauji 10 metų?.. Finansinės paramos reikia, kad organizuodamas nepatirčiau „minuso“. Pavyzdžiui, važiavome su patarnautojais į išvyką, klebonas buvo nusiteikęs viską padengti, bet aš sakau „ne“, tegul vaikai susimoka už edukaciją – keli eurai, o pica tegul vaišina klebonas kaip padėka už patarnavimą parapijoje. Arba sekmadienį ledų nuperka patarnautojams, jaunimui. Kartais kunigai net nenori į kalbas leistis. Tada tu neturėsi bendruomenės ir pagalbos iš jos. Suorganizuoti didelį renginį reikia gausybės žmonių. Jeigu palaikysi santykį, tai žmogus įsitrauks, jausis laukiamas. Parapija, Bažnyčia yra kaip namai. Svarbu nepamiršti pasakyti, kur panaudojami pinigai. Tai, manau, skatintų aukojimą.
– Ar kažkada jautei, kad Bažnyčia tau pagailėjo?
Algirdas: Taip, kai pasakiau, kad išeisiu iš darbo gan iš anksto. Artėjo nauji finansiniai metai; visiems kėlė atlyginimus, o man nepakėlė, už nepanaudotas atostogas irgi nebuvo kompensuota. Jeigu kalbame apie orumą, sąžiningumą Bažnyčioje, turime visose srityse laikytis šių principų. Priimi tai kaip kryžių. Juk nėra tobulų.
