„Bažnyčia turėtų garsiau kalbėti apie pinigus“ – sako jauni žmonės, ne vienerius metus aktyviai tarnaujantys Bažnyčioje. Apie pinigus, aukojimą, darbą Bažnyčioje, plonas linijas, skiriančias šias sąvokas ir kuriančias įtampą, antroje pokalbio dalyje (pirmoji spausdinta 2020 m. kovo „Artumoje“) Miglė VISELGAITĖ kalbasi su kun. Andžejumi BYLINSKIU bei aktyviai Bažnyčioje veikiančiais jaunuoliais: Ernesta KARNILAITE, Goda Kotryna UŽPELKYTE ir Mariumi DOVIDAUSKU.
– Papasakokite apie savo veiklą Bažnyčioje.
Andžejus: esu kunigas, tarnaujantis Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčioje.
Ernesta: pagrindinė mano savanorystė Bažnyčioje – giedojimas. Kai atiduodi tam širdį, tai atima daug laiko.
Marius DOVIDAUSKASMarius: Aktyviai Bažnyčios gyvenime dalyvauju daugiau kaip 13 metų. Pradėjau nuo patarnavimo sekmadieniais, vėliau pagalba ūkiniuose darbuose – buvau labai aktyvus parapijos veikloje. Nuo 2013 metų savanoriauju visuose didžiuosiuose bažnyčios bei kai kuriuose Vilniaus arkivyskupijos Jaunimo centro renginiuose. Tapęs tėčiu, Bažnyčios veiklose dalyvauju mažiau, tačiau stengiuosi esant galimybėms prisidėti ir įsitraukti į joje vykstančias veiklas. Šiuo metu esu savo parapijos zakristijonas.
Goda Kotryna: Esu studentė ateitininkė. Pagrindinė šiuo metu mano vykdoma veikla ateitininkų organizacijoje – globoti Šv. Mikalojaus jaunųjų ateitininkų kuopą. Šiemet paskelbus Ateitininkų metus, įsitraukiau į Ateitininkų metų komunikacijos grupę. Savanoriauju Ateitininkų federacijos renginiuose.
– Kaip suprantate frazę „aukoti Bažnyčiai“?
Andžejus: Aukojimas pirmiausia yra žmogaus dvasingumo dalis, kurios mokomės iš Šventojo Rašto. Tai yra dalijimasis. Būdamas Bažnyčios, kaip pakrikštytų žmonių bendruomenės, dalis, prisidedu prie bendruomenės gyvavimo savo auka. Tai – mano atsakomybės ir meilės išraiška; savo auka galiu pasakyti, kad jūs man rūpite.
Ernesta KARNILAITĖ Ernesta: Brangiausia valiuta – laikas. Taip pat ir talentai. Bet talentai susiję su dvejopu santykiu: Dievas duoda talentą, kad galėčiau jį leisti į apyvartą.
Marius: Pirmiausia prisidėti prie jos išlaikymo finansiškai ar reikalingu darbu. Taip pat skirti savo laiką ir talentus bendruomenei, prisidėti prie parapijoje, vyskupijoje, šalyje vykstančių veiklų.
Goda Kotryna: Pirma mintis – tai piniginė auka, atliekama kiekvieną sekmadienį per Mišias. Ši auka praktiškai yra svarbiausia, nes Bažnyčia išsilaiko lėšomis tų, kurie jai priklauso. Natūralu dalį savo pajamų paskirti Bažnyčiai suprantant, kad šie pinigai skiriami ne pastatui, o bendruomenei. Lygiai taip pat, kaip žmona susituokusi su vyru turi bendrą sąskaitą, taip, man atrodo, ir Bažnyčioje, kai esi pakrikštytas, įsitrauki į ją kaip į bendruomenę. O kai suaugęs pats gali uždirbti pinigų, tu prisidedi prie Bažnyčios, kaip savo dvasinės šeimos, išlaikymo.
Kita vertus, auka Bažnyčiai gali būti suprantama kaip kataliko tarnystė joje, kai savo talentais, gebėjimais praturtini bendruomenę darbais, protu, talentais, ir taip Bažnyčia tampa visavertė pasaulio atžvilgiu. Kad ji būtų turtinga ne viena pinigų, ne vien išorinio grožio, ne vien gražios liturgijos, bet ir žmonių bendruomenės.
– Kaip manote, ar jaunas žmogus turėtų aukoti Bažnyčiai, nuo kada jis turėtų apie tai svarstyti?
Ernesta: Jaunam žmogui savanorystė yra esminis asmenybės ugdymo elementas – kai paragauji savanoriško darbo, kitaip į jį žvelgi, ne taip stipriai materializuoji. O piniginės aukos jaunas žmogus neturi iš ko duoti.
Aukojimas laikas nėra konkretus. Jauti, kai esi tam pasiruošęs. Jei mes kalbame apie tarnystes, tai pirmiausia tu susipažįsti su jomis, o tada jau žinai, į ką „veliesi“. Tai skleidžiasi po truputį.
Marius: Manau, jaunas žmogus turi aukoti Bažnyčiai, bet neprivalo. Tai reiškia, kad jis turi turėti galimybę rinktis, ar tai daryti, ar ne. Vėliau jis pats pasirinks, kokia auka norėtų prisidėti.
Goda Kortryna UŽPELKYTĖGoda Kotryna: Perėmiau iš tėvų požiūrį, kad pareiga aukoti pinigus prasideda tada, kai tu uždirbi pinigų. Jei aš esu nedirbanti studentė, galiu jaustis laisvai neaukodama Bažnyčiai, bet galbūt kai susirandu kad ir trumpalaikį darbą, visiškai pagal galimybes eurą ar du sekmadienį galiu paaukoti. Tai galbūt galėtų būti pirmas žingsnis į sąmoningo suaugusiojo gyvenimą. Kuo tu vėliau pradėsi aukoti, tuo vėliau tau bus sunkiau atsiskirti nuo pinigų, apie kuriuos galvoji, kuriuos galėtum išleisti kitiems dalykams.
Jei kalbame apie auką kaip tarnystę Bažnyčioje, darosi sunku kitam nurodyti, ką jis turi daryti. Svarbu pagauti savyje įkvėpimą, kuris tau siunčia žinutę, ką tu turėtum daryti. Kaip sąžinės balsas.
Pabandysiu patikslinti. Žinome, kokia opi yra klimato kaitos problema. Sakoma, kad kai tu gauni žinią, negali jai būti abejingas. Aš tuo vadovaujuosi. Tiesa tave išlaisvina. Kai priklausai Bažnyčiai ir kai žinai, kad jeigu ne tu, ne tavo draugas, tėvai prisidės prie bendruomenės, prie Bažnyčios, tai tos gyvos Bažnyčios ir nebus. Kai tu supranti, kad esi svarbi, nepamainoma Bažnyčios dalis, natūraliai ir turėtų kilti mintis, kad ir tavo rankos, ir tavo galva yra svarbu tam Bažnyčios grožiui, gyvavimui. Svarbiausia yra, supratus, kad tu esi gyvosios bendruomenės dalis, to nepaleisti ir savęs paklausti, kaip aš konkrečiai galiu prisidėti prie šios bendruomenės gyvavimo.
Andžejus: Tai žmogaus brandos klausimas. Prisiminkime Naujajame Testamente esančią situaciją apie našlės skatiką. Jėzus sako, kad našlė paliko didžiausią auką, nors tai buvo tik skatikas, tačiau sykiu ir jos paskutiniai pinigai. Jaunimas taip pat turi minimaliai pajamų, dažnai yra išlaikomas tėvų, ir tuomet kyla klausimas, ar turiu išlaikyti savo bendruomenę. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, jog aukoti nėra tik laikytis Bažnyčios įsakymo, susijusio su bendruomenės išlaikymu. Tai pirmiausia mano su Dievu santykis, kuriame kartu atsispindini ir pasitikėjimas Juo. Našlė paliko paskutinius pinigus, nes pasitikėjo Dievu, o materiali išraiška jai nebuvo tokia svarbi.
Tas pats, jei kalbame apie jauną žmogų. Jei aš tikrai savo tikėjimu augu, bręstu, tai suprantu, kad aukojimas yra viena iš sudedamųjų dalių, per kurias galiu išreikšti savo pasitikėjimą Dievu. Kadangi tai yra brandos klausimas, tai laikas, kada žmogus turėtų pradėti aukoti, nėra nustatomas. Kiekviena situacija reikalauja atskiro svarstymo, tačiau tai pirmiausia vidinis žmogaus nusistatymas. Jei jaunas žmogus turi kuo pasidalyti, jis ir gali tuo dalytis.
– Jei auka yra dalijimasis, ar į tai įeina ir savanorystė?
Andžejus BYLINSKISAndžejus: Bažnyčios kaip bendruomenės kontekste dažniau vartojamas žodis „tarnystė“, o tarnavimas yra ne darbas. Tai nėra tam tikros darbo valandos. Savanorystė irgi išlaiko tarnystės aspektą. Žmogus eina šventumo link, t. y. seka Kristumi per gyvenimą būtent tarnavimu. Pažiūrėkime į sakramentus – Dievo duotus įrankius priimti Jo malonėms. Pradedant Krikštu, mes augame, bręstame tikėjimu, ir kiekvienas pasirenkame kažkurį tarnavimo sakramentą – kunigystę, vienuolinį gyvenimą ar santuoką. Dievas duoda tarnavimą kaip šventumo kelią. Savanorystė irgi yra tarnavimas ir kartu augimas tikėjimu.
Savo auką galime pasirinkti. Kitaip tariant, savo meilę galime išreikšti įvairiais būdais: savo laiku, jėgomis, ištekliais. Ištekliai gali būti materialūs, bet tai ne tik pinigai. Vis dėlto dvasiniame augime dalytis ištekliais ir ypač materialiniais yra svarbu. Prisiminkime turtingo jaunuolio iš Evangelijos pasakojimą, kuriame jis sako: aš viską darau, vykdau įsakymus, esu pavyzdingas tikintysis. Tuomet Jėzus jam sako: jei nori eiti paskui mane, parduok viską, ką turi, ir eik paskui mane. Jaunuolio atsitraukimas parodo, kad materialiniai dalykai, ypač pinigai, apriboja žmogų. Tad jei aš noriu save patikrinti, ar dvasiniame gyvenime neturiu problemų, turiu žvilgtelėti, ar bendruomenei skiriu ne tik laiko ir jėgų, bet ir materialinių išteklių. Jei ne, turėtų kilti klausimas: kodėl? Kažko dar trūksta? Galbūt mano dvasiniame gyvenime yra spragų, kaip ir to turtingo jaunuolio.
Kaip ir minėjau anksčiau, prisirišimas prie turto paliečia pamatinius mūsų gyvenimo dalykus – pasitikėjimą ir atsidavimą Dievui. Kiek dažnai manau, kad aš viską galiu ir pats padarysiu, o kiek sakau: Viešpatie, pasitikiu tavimi? Tad manau, kad kiekvienas žmogus turi bandyti save pažinti ir suprasti, kur yra jo slenksčiai, sunkumai. Aukojimas tam kartais padeda.
– Jei žmogus aktyviai veikia Bažnyčioje, ar jis vis stiek turėtų aukoti finansiškai?
Ernesta: Kai esi dirbantis, manau, kad dalį savo pajamų gali atiduoti Bažnyčiai. Aš atiduodu ir nematau tame problemos. Jaunas žmogus turi pamatuoti savo galimybes. Bent vienas euras – vis šis tas. Finansinė auka kitaip materializuojasi nei savo talentų dovanojimas. Į tai įeina ir kunigų, katechetų, kitų veiklų, ūkio išlaikymas. Vien dėl šių priežasčių, mano manymu, finansinė auka yra pareiga. Tarnystė Bažnyčioje nėra pasiteisinimas, kodėl gali neaukoti. Tai dvi skirtingos sritys. Juk tarnaudamas tu kartais irgi prašai pinigų, tai gali būti, kad tu tiesiog pasiimsi savo pinigėlius.
Marius: Šis klausimas mane kankina jau seniai. Finansinę auką, renkamą per šv. Mišias, savo bažnyčiai esu aukojęs jau seniai. Tačiau kaip savanoris, Bažnyčiai atidaviau nemažai asmeninio laiko. Dažnai pagalvoju, ar dar papildomai turėčiau aukoti. Turbūt tai priklauso nuo kiekvieno individualiai. Jei žmogus jaučia, kad reikia paremti Bažnyčią ne tik savo darbu, bet ir finansiškai, tai yra laisvas jo pasirinkimas. Bet nematau nieko blogo, jei jis rems Bažnyčią tik savo savanoryste. Manau, tai atneša netgi kelis kartus didesnę naudą, nei surinktos piniginės aukos.
Goda Kotryna: Jei man kas nors liepia paaukoti pinigų ir aš tai darau su dideliu pykčiu, nepasitenkinimu, tai geriau neaukoti nieko, netgi to vieno euro. Bet jeigu man niekas nepasako, bet aš vidumi pajaučiu, kad pagal savo išgales tikrai galėčiau kažkiek paaukoti, tai netgi tas vienas, du eurai bus vertingi. Vieno žmogaus auka nelygi kito žmogaus aukai. Jeigu žmogus negaili ir per Mišias duoda 50 eurų, bet paskui grįžęs skriaudžia savo šeimą, tai jis nepasidaro geresnis.
Andžejus: Finansinio aukojimo elementas lieka, nes būtent per jį mes galime patikrinti, ar neturime šioje srityje rūpesčių, t. y. didelio prisirišimo. Tampa sunku, kai būtent šiuo atveju pradedame skaičiuoti. Kai santykyje su Dievu pradedame skaičiuoti, kur tokiu atveju lieka santykis su Dievu, meilės santykis? Kuo daugiau skaičiuojame, tuo mažiau vietos lieka meilei. Tad kai aš dalijuosi (laiku, jėgomis, pinigais), tai geriau to neskaičiuoti, nes kitu atveju „įsijungia“ fariziejinis mąstymas – kai padarysiu tai, būsiu laisvas ir galėsiu Dievui pasakyti: tu lieki man skolingas. Čia nebelieka meilės. Jėzus ant kryžiaus nesakė: „Žiūrėkite, ką aš darau už jus; už tai man liekate skolingi, o visos kitos kartos gaus skolos raštą.“ Taip nebuvo. Jei mes ekonominius veikimo principus, darančius mums stiprią įtaką, perkelsime į tikėjimą, dvasingumą, nebus gerai. Mes, tikintys žmonės, turime keisti tokį suvokimą.
– Matyt, iš to pasaulietinio suvokimo ateina ir konkrečios aukos sumos nustatymas: sumoku, ir kurį laiką ramu.
Andžejus: Daug lengviau, kai tau yra pasakoma suma. Kai ją pasako, tu gali ją duoti arba neduoti. Tu gali pasakyti, kad iš manęs reikalauja. Kai pasakai, kad čia ne mokestis, o auka, ir jūsų pačių sprendimas, kiek paaukosite, matai, kaip žmonėms tampa sunku priimti sprendimą. Jie pradeda galvoti apie tai, ką daro, žino, kad čia jų sprendimas. Atsimenu, vienoje parapijoje kalbuosi su gana jaunais žmonėmis, kurie prašė Mišių aukos. Jie sako: kunige, padėkit. Kiek reikėtų aukoti, kiek kiti aukoja? O aš klausiu: kodėl jums tai reikia žinoti? Atsako: nes visąlaik Mišių prašydavo vyresnioji karta, o dabar jau jų nėra. Mes norime melstis už juos, bet mes to niekada nedarėm ir išvis net nesuprantam...
Taip jau yra, kad dvasinis gyvenimas ir aukojimas savu metu buvo atiduotas močiutėms, seneliams – čia jų „biznis“ su Dievu, tegul jie ir organizuoja, o mes tiesiog ateisim „ant gatavo“: pasėdėsim bažnyčioje, močiutės džiaugsis, kokie geri anūkai esam.
Mūsų santykis su bendruomene dažnai būna formalus: gyvenu savo gyvenimą, o pas Dievą ateinu lyg kokių reikalų sutvarkyti; tada išeinu pro bažnyčios duris, ir ten vyksta kitas gyvenimas. Deja, dažnai nėra šių dviejų gyvenimų sujungimo, esama tam tikros šizofrenijos formos.
Tada ir nutinka, kad kai jauni žmonės susiduria su auka, jie sutrinka. Vėliau jau pradeda galvoti, kad gal ne tik močiutė gali užrašyti Mišių intenciją, bet gal ir aš galiu tai, ką konkrečiai turiu savo širdyje, atnešti į maldą su visa bendruomene. Tada suprantama, kad tai nėra kažkokia pareiga, atiduota vyresniajai kartai.
– Kartais jaunas žmogus nuliūsta, pamatęs, kad dvasininkai ne visada tinkamai naudojasi turtu. Kyla klausimas, gal aš turiu padėti kaimo parapijoms ir skirti savo piniginę auką joms, nes kartais mieste tarnaujantys kunigai per daug pasiduoda pasaulietiniams troškimams.
Andžejus: Kai mes kalbam apie kunigų gyvenimą, suprantame, kad jie kaip angelai iš dangaus nenukrito. Jie yra iš tos pačios visuomenės: kokia visuomenė, tokie kunigai, gydytojai, policininkai, valstybės tarnautojai. Mes dažnai norime pasirinkti bendruomenę, tačiau parapija yra ten, kur aš šiuo metu gyvenu, o tai reiškia, kad esu atsakingas už šią bendruomenę, parapiją, kartu džiaugiuosi tuo, kas joje gražu, bet priimu ir tai, kas liūdina. Priimu viską. Kažkada vyresnis kunigas yra sakęs: „Na, parapijiečiai, turite tokius kunigus, kokius sau išmeldėte.“ Taigi labai didelę įtaką vis tik kunigams daro parapijiečiai. Jie gali juos ir motyvuoti, ir net padėti pastebėti trūkumus.
– Kaip ir dabar apaštališkajame paraginime jaunimui Christus vivit Pranciškus kviečia pasauliečius nebijoti kunigui priminti Evangelijos.
Andžejus: Taip. Mes visada žiūrime į Bažnyčią kaip į giliai hierarchinę struktūrą. Bet mes esame bendruomenė, kurioje visi yra lygūs. Bendruomenėje, kaip sako apaštalas Paulius, dalijamės veikla pagal savo dovanas, tačiau, jei mes esame viena bendruomenė ir man ta bendruomenė, jos dabartis ir ateitis rūpi, aš pasilieku joje, bandau atliepti į esantį rūpestį.
Juk kunigai irgi eina išpažinties, auga dvasiniame gyvenime, susiduria su tomis pačiomis problemomis. Jie nėra vakuume, atskirti nuo pasaulio įtakos; kaip ir kiekvienas iš mūsų turi kraitį, su kuriuo vaikšto per visą gyvenimą. Būtent bendruomenė, o tarp jų ir jaunimas, gali padėti su tais sunkumais kovoti. Kai yra santykis, galima apie daug dalykų prabilti. Jaunimas man daug dalykų yra sakęs. Nuo mūsų priklauso, ar mes žiūrėsim į tą situaciją be vilties ir tiesiog išeisim, ar prieisim ir su viltimi galvosim, kaip jam atleisti.
– Kada aktyviai veikiančiam, savanoriaujančiam žmogui reikėtų kalbėti apie užmokestį?
Ernesta: Manau tada, kai tai tampa darbu, o ne savanoryste. Jeigu tai tavo išgyvenimo klausimas, jei tam atiduodi daug laiko, jei tai yra tęstinis projektas, tuomet normalu, kad tau turi būti atlyginama.
Goda Kotryna: Tuomet, kai tai užimą didžiąją dienos dalį, kai pradeda trukdyti pagrindinei veiklai, kuria jis turėtų užsiimti: darbas, už kurį apmoka, studijos, vaikų auginimas. Bažnyčia tikrai negali skirti visiems savanoriams aukos ar atlygio. Šiuo atveju labiausiai turėtų atkreipti dėmesį ir tuo rūpintis pats savanoris. Nėra žmonių, kurie pasirūpintų, žiūrėtų, ar niekas nedirba per daug, be atlygio, ar visi gerai jaučiasi, nes Bažnyčia yra tokia didelė institucija, kurioje tikrai labai dažnai mes nepamatome vieni kitų, nes esame užsiėmę savais darbais. Išeitis – pats žmogus, atliekantis savanorišką darbą, įsivertina, ar tai užima tiek laiko, jog jis galėtų prašyti atlygio. Prašyti nėra blogai. Į prašymą tau gali atsakyti teigiamai arba neigiamai, bet tu pats nieko neprarandi. Jeigu supranti, kad tavo veikla nebus apmokėta, bet tu visgi skiri jai laiko, tau trūksta įvertinimo, esi fiziškai, emociškai išsekęs, tai trukdo kitoms tavo veikloms, tai turi tų veiklų atsisakyti. Niekas nėra nepakeičiamas. Dažnai atrodo, kad tu vienintelis gali padaryti tą darbą, bet žmonių yra daug, Nauji turi pakeisti senus, kad seni nepervargtų ir nepasentų anksčiau laiko.
Marius: Aš niekada neprašiau ir negalėčiau prašyti, kad už daromą veiklą Bažnyčioje man mokėtų. Pamenu, dažnai buvę parapijos klebonai atsidėkodami duodavo užmokestį už atliktus darbus, tačiau dažnai jausdavausi nepatogiai ją priimdamas, nes tarnystę atlikdavau tikrai siekdamas ne tokio tikslo. Dabar, kai dirbu zakristijonu, turiu nuolatinių įsipareigojimų parapijoje, natūralu yra gauti paramą iš bažnyčios, tačiau ir tai ne visada jaučiuosi vertas tos paramos, nes turbūt per ilgą laiką išsiugdžiau įprotį tam tikrus darbus parapijoje laikyti mano dovana Bažnyčiai.
Andžejus: Turime išsiaiškinti, ką reiškia savanorystė. Tai pirmiausia yra meilės išraiška, mano dovana. Aš ją atiduodu kaip auką, neskaičiuodamas. Prisiimu tiek įsipareigojimų, kiek galiu. Tai yra mano paties apsisprendimas. Juk kai dovanoju kažką, aš neprašau to, kuriam dovanoju dovaną, prisidėti. Suprantame, kad per savanorystę irgi esame apdovanojami. Galime nepastebėti to, nes turime kitokių lūkesčių, bet visada, kai dalinamės – gauname. Turime atskirti darbą ir savanorystę. Kitu atveju apiplėšime savanorystę: pradėsime skaičiuoti valandas, kitus kaštus.
– Ar skiriasi santykis su vykdoma veikla Bažnyčioje. kai yra mokama ir kai nėra mokama?
Ernesta: Kažkiek skiriasi, nes tau atlyginama pinigais, už kuriuos tu gali išgyventi. Savanoriška veikla suteikia daugiau laisvės, nuima šiek tiek atsakomybės, atskaitingumo. Svarbūs ir psichologiniai aspektai – kiek esi toje veikloje vertinamas, kiek kitiems reikia, kad tu būtum šioje srityje. Tada tu kitaip įsipareigoji – nesvarbu, ar tau mokės, ar ne. Čia kalbu apie maldos vakarus, ne Mišias, nes per Mišias galima ir be giedančiųjų apsieiti.
Pati nenorėčiau gyventi iš giesmių. Tai yra kūryba. Tai, kad turiu atskirą laiką, kuriuo galiu disponuoti, turiu erdvę, kurioje visiškai laisvai galiu elgtis, man suteikia daugiau prasmės. Pinigai ateina su užsakymais, su tuo, kas yra primesta. Dėl to man artimesnė neapmokama veikla.
Marius: Kai už vykdomą veiklą Bažnyčioje yra sumokama, jaučiuosi įpareigotas. Aplanko jausmas kad tai tampa lyg įprastas darbas, tačiau visada stengiuosi tai daryti su meile Dievui ir Bažnyčiai. Tuomet nesvarbu, ar už atliktą darbą sumokama, ar ne – žinau, kad darbą atlikau sąžiningai ir su atsidavimu.
Goda Kotryna: Viena veikla ateitininkijoje, už kurią gaunu atlygį, – straipsnių rašymas „Ateities“ žurnale. Kadangi man patinka rašyti, tad paprašyta tai daryti be atlygio aš būčiau sutikusi. Tad darbas būtų panašus į kitus: darai jį paskutinę minutę, dažnai pristingi motyvacijos atlikti savo pareigą. Tai, kad aš gaunu atlygį už rašymą, parodo, jog į mane žiūrima kaip į vertingą, ne tik į rankas, kurios gali atlikti, bet ir žmogų. Nesvarbu, kokia tai būtų suma, bet mokėjimas už veiklą, kuri yra tau prasminga, yra normalus žmogaus įvertinimas.
Būtų visiškai normalu, jei ir už veiklą Bažnyčioje man atsilygintų, nes kai dirbi savanoriškai, anksčiau ar vėliau ateina lūžio momentas, kai nebelieka prasmės, esi pavargęs, jautiesi neįvertintas, matai, kad tavo pastangos suprastėja. Atlygis – nuolatinis priminimas, kad esi svarbus.
–Ar tu esi susidūręs su atvejais, kai jaunas žmogus yra išnaudojamas?
Ernesta: Lietuvoje bažnyčiose matau dvi barikadų puses – pasyviuosius ir perdėtai aktyviai įsitraukusius žmones. Kiek daug jaunų žmonių neria į veiklas, o paskui juos tenka ištraukti. Ir pati esu nusvilusi. Paradoksalu – juk niekas tavęs neverčia, o pasakyti „ne“ retas temoka. Tave pakviečia, tu apsiimti, tau gerai sekasi, duoda daugiau, tuomet tu jauti, kad tavimi pasitikima, iš to kyla daugiau atsakomybių. Galiausiai tu „išsinaudoji“. Žodis „išnaudojimas“ asocijuojasi su tuo, kas piktybiška, atrodo, kad kažkas tavimi manipuliuoja, nesi laisvas. O ta sangrąžos dalelytė „si“ rodo, kad tu pats save naudoji.
Goda Kotryna: Aš labai tikiu, kad tas hipotetinis išnaudojimas įvyksta netyčia. Niekas, manau, nenori išnaudoti žmonių taip, kad jie prarastų veiklos prasmę, nusilptų, jaustųsi nevertingi. Aš matau kitą dalyką – esame per mažai artimi Bažnyčioje. Kartais žiūrime į kilnius idealus, kurių siekiama, uždavinius tikslams pasiekti, bet nepažiūrime į tas rankas, kurios prisideda prie įgyvendinimo. Net jei turime gražų planą, kurį norėtume įgyvendinti, vis tiek dalis mūsų tą gražų, bet kartu sunkų planą darydami palūžta. Ne visi jauni žmonės moka taip susidėlioti gyvenimą, kad jame būtų dermė, kad spėtų padaryti daug savanoriškos veiklos ir kartu turėti laisvo laiko. Žmogus turėtų būti tikslas, o ne priemonė nors ir aukštam tikslui pasiekti. Visi turėtumėm pasirūpinti draugais, kolegomis, kurie daro su mumis tuos pačius darbus. Nuolat stebėti, ar visiems yra viskas gerai.
– Dažnai aktyviai į Bažnyčios veiklas įsitraukęs jaunas žmogus perdega. Ar tau teko su tuo susidurti? Kaip reiktų spręsti šią problemą?
Ernesta: Perdegimas ateina iš nevertumo jausmo, noro būti visur reikalingam. Šventojo Rašto mintis „pjūtis didelė, o darbininkų maža“ labai atsiskleidžia Bažnyčioje. Juk į pjūtį įeina ne tik pasyvūs tikintieji, bet ir netikintys. Klodai dideli. O veiklos… Tik kurk, tik daryk.
Reikia klausyti savo širdies, drįsti sakyti „neׅ“, net kai bijai nuvilti. Vienu metu savo gyvenime ir Sutvirtinimui rengiau, ir aktyviai giedojau – neturėjau jokių savaitgalių. Po darbo – laikas repeticijoms, skaitymui apie giedojimą. O kur tavo laisvas laikas, rūpinimasis sveikata – dalykai, kurie yra esminiai žmogui. Kas per daug, tas ne iš Dievo. Mūsų bendruomenės kunigas yra pasakęs, kad Šventoji Dvasia gali ir paskatinti, ir veikti kaip stabdžiai.
Goda Kotryna: Šiuo metu tai man labiausiai aktuali tema. Kai kelerius metus ari kaip arklys, net jei tau yra labai smagu, galų gale, kai atsiranda daugiau laiko, kai tas arklys atsigeria vandens, apima prasmės klausimas: ką ir dėl ko aš darau. Liūdniausia būna tada, kai tu nebežinai, kai tavo atsakymas būna: darau, nes reikia. Dabar aš bandau savęs klausti, ko man reikia, kad būčiau sveika tiek fiziškai, tiek dvasiškai ir psichiškai. Lavai svarbu, kad kiekvienas žmogus, kuris netyčia sustoja tame bėgime ar dėl paties savęs, ar kitų paragintas, pats atsakytų į visus klausimus, kad nebijotų savęs matyti kaip absoliučiai vertingo žmogaus. Nelygstamai. Kad pats priimtų sprendimus.
Kaip nuo to apsisaugoti? Nežinau. Kai gerai jautiesi, nepagalvoji, kad vieną dieną galėsi pasijusti blogai. Suvokimas, kad esi išsibarstęs, ateina netikėtai, tai gąsdina, bet į jį reikia atkreipti dėmesį. Tai, kas atsitinka po perdegimo (gal tai ne perdegimas, o didelis stresas), neturi būti visko atsisakymas, bet gyvenimo, kurį anksčiau matei kaip prasmingą, atnaujinimas. Kiekvienas obuolys supūva. Turi nuraškyti kitą obuolį. Bus kitas obuolys, kita istorija, kitas gražios pasakos skyrius.
Andžejus: Ar mes tikrai nesurasim kunigų, kurie yra perdegę, silpni ir nieko nenori? Ar mes tikrai nesurasim tokių, kurie kažkodėl po ilgo laiko sako: čia ne man, manęs tas nepripildo, eisiu ieškoti, kažko kito, nes visi aplinkui sako, kad esu laisvas, eik, rinkis ir ieškok. Tas pats ir su kitais tikinčiaisiais. Dažnai perdegimas atsiranda tada, kai nėra bendruomenės, kai kraunama tam, kuris ima. ir laiku nėra sustojama. Tai sudėtingas klausimas, nes svarbu suprasti, kad tai yra mano laikas su Dievu, o ne tikslas savaime. Ne tarnystės Bažnyčioje dydis yra tikslas. Mano tikslas yra Dievas, o tarnystė yra tik priemonė eiti link Jo. Jei matau, kad ta priemonė „šlubuoja“, bandau taisyti, ieškoti kitos priemonės.
Jaunas žmogus yra lyg atominis reaktorius: jame vyksta daugybė procesų, energijos mastai didžiuliai, jis gali ją visą atiduoti, bet net ir atominiam reaktoriui prireikia kuro. Turime stebėti, kad jo nepritrūktų. Tai jau yra žmogaus formavimo bendruomenėje dalis. Sveikiausia yra tuomet, kai nuosekliai vyksta ir dalijimasis, ir „pasikrovimas“, ir davimas, ir priėmimas. Įsivaizduokime laužą – jei nuolatos įdedi į jį malkų, jis gali degti savaites.
Ne veikla rodo bendruomenės stiprumą, o kiekvieno santykis su Dievu. Jei veiklos daug, o santykis su Dievu šlubuoja – blogai. Jei yra santykis su Dievu, tai ir rizika perdegti mažesnė. Kai įsileidžiam Dievą, Jis pasakys, kad kažkas ne taip, kad reikia „pristabdyti arklius“. Padėti gali ir bendruomenės žmogus: ne sakydamas kitam, kad jis turi sustoti, bet būdamas šalia to žmogaus. Kai esame šalia, daugiau ir pastebim.
– Kodėl nėra patogu Bažnyčioje kalbėti apie pinigus?
Andžejus: Matyt, tai yra nusistatymas iš seniau, kad pinigai yra mamona, apie kurią Bažnyčioje kalbėti nedera. Man tikrai nėra nepatogu kalbėti apie pinigus. Kai kuriose parapijose tarp visų parapinių skelbimų yra skelbiama, kiek praeitą savaitę buvo surinkta lėšų, kam jos buvo skiriamos. Tokiu atveju parapijiečiai sužino, kiek kainuoja bažnyčiai elektra, šildymas. Tai didelės kasmėnesinės sumos.
Piniginis klausimas nėra sudėtingas. Jis toks tampa, kai vengiame keblių klausimų, kai juos slepiame po kilimu ir tu klausimų kalniukas auga. Svarbu suprasti, kad ten, kur yra gėrybės, yra ir vietos meilei, taip pat ir Dievui, artimui, sau. Šį klausimą turime iškelti ne tam, kad kažką pirštu užbadytume, bet kad suprastume, jog tai mūsų gyvenimo dalis, kurios negalim išbraukti ir pasakyti: kas Dievo – Dievui, kas žmogaus – žmogui.
Marius: Pirmiausia turbūt svarbiausia to priežastis – žiniasklaida. Dažnai spaudoje aptariama, kiek kunigai išleidžia sau, kalbama apie mokesčių nemokančią Bažnyčią. Tokios apžvalgos visada nuteikia neigiamai, nes bandoma sudaryti įspūdį jog Bažnyčia daro kažką nelegalaus, švaistosi turtais ir t. t. Bet retai kada galime spaudoje išgirsti, kiek Bažnyčia išleidžia vargšų, ligonių globai, švietimo įstaigoms, misijoms skurdžiuose kraštuose, šeimų bei priklausomybių centrams ir pan. Todėl ir susidaro įspūdis kad pinigų tema Bažnyčioje yra tabu. Pats dirbdamas Bažnyčioje matau, kiek pinigų yra surenkama, kam jie išleidžiami ir kaip dažnai jų trūksta. Vien tokių pastatų išsaugojimui ir renovacijoms reikalingos didelės finansinės investicijos. Deja, nors ir daugeliui atrodo, kad Bažnyčia surenka nemažai finansų, tačiau didžiąją dalį jų išleidžia tikrai kilniems tikslams.
Visi tie, kurie piktinasi, jog Bažnyčia renka pinigines aukas, galėtų kunigui nuo savo derliaus duoti keletą daržovių, iš savo gėlių darželio atnešti puokštę papuošti bažnyčiai per šventes, psichologai galėtų kartą per savaitę pasavanoriauti anoniminių alkoholikų susitikimuose, darni šeima galėtų įkvėpti šeimos keliu dar tik besirengiančias žengti poras ir t. t. Jei kiekvienas savo dovanomis ir gebėjimais prisidėtume prie Bažnyčios – kaip pastato ir kaip bendruomenės – gyvavimo, tų pinigų beveik ir nereiktų.
Goda Kotryna: Apie pinigus Bažnyčioje sunku kalbėti, nes tai nėra įmonė, jai ne pelnas svarbiausias. Tokių institucijų, kaip Bažnyčia, kurios išsilaikytų iš žmonių aukų, nėra daug, todėl mes kartais esame sutrikę ir nežinom, kaip turėtum žiūrėti į Bažnyčią – ar kaip tą, kurią mes turime remti, ar kaip tą, kuri mus turi remti. Turi būti abu šie dalykai suderinti.
Kad taptų šis klausimas „patogus“, reikia pradėti klausti. Klausti žmonių, kuriems tu atsiskaitai, ar jie galėtų skirti kažkurią dalį finansavimo. Visada yra išeitis. Gal kuo daugiau žmonių nusprendžia išeiti iš veiklos, kuri juos galų gale nuvaro nuo kojų, nuvargina, gal tada atsiranda bendras suvokimas, kad savanoriška veikla irgi yra vertinga tiek pat, kiek kiti darbai. Aš nesakau, kad už visą savanorišką veiklą turime mokėti atlygį, nes savanorystės esmė – nereikalauti už ją pinigų, bet klausimas, kada savanorystė nebetampa savanorystė, kada tai tampa pagrindiniu tavo užsiėmimu.
– Ar kažkada jautei, kad tau buvo Bažnyčios pagailėta?
Ernesta: Man taip nėra buvę, nebent iš tam tikros grupės perspektyvos. Pavyzdžiui, kai matai, kad tavo parapijoje „priveržė“ finansus aparatūrai. Juk ne visą laiką daug gali duoti tų pinigėlių. Parapija įvertina, kiek to reikia. Galbūt mūsų įsivaizdavimas nesutampa su parapijos vizija. Bendras mano požiūris į aukojimą gan altruistiškas, kadangi aš nedirbu Bažnyčioje ir nematau to kaip pajamų šaltinio.
Goda Kotryna: Niekada negalvojau ir dabar negalvoju, kad man už kažkokį darbą būtų pagailėta pinigų. Visą veiklą, kurią aš vykdžiau, mačiau kaip labai prasmingą. Nesuteikiamas atlygis net išlaisvina. Savanorystė paremta geranoriškumu, kūrybos laisve. Tik svarbu, kad tu turėtum džiaugsmo išteklių. Jei jo neturi, tai tavo veikla gali tapti net destruktyvi, nors turėtų būti kurianti.
