Marta Titaniec
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Ką daryti, kad piktnaudžiavimo aukos taptų mūsų žmogiškojo dėmesio ir tikro sielovadinio rūpesčio centre? Patirtimi dalijasi Šv. Juozapo fondo, skirto padėti nukentėjusiems nuo seksualinio išnaudojimo Lenkijos Bažnyčioje, valdybos pirmininkė bei Katalikų inteligentijos klubo (Klub Inteligencji Katolickiej) viceprezidentė Marta Titaniec. Straipsnis parengtas pagal jos pranešimą, skaitytą šių metų vasario 9 d. Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos surengtoje konferencijoje Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: atpažinti, apsaugoti, išgyti.
Norėčiau trumpai pristatyti Romos Katalikų Bažnyčios hierarchų ir pasauliečių bendruomenės reakciją į dvasininkų vykdomą nepilnamečių seksualinio išnaudojimo tragediją. Katalikai yra gausiausia religinė bendruomenė Lenkijoje. Remiantis oficialiais 2021 m. gyventojų surašymo duomenimis, katalikais save laiko 27,1 mln., arba 71,3 proc., gyventojų. Šis skaičius gerokai sumažėjo, lyginant su 2011 m. surašymu – prieš dešimtmetį katalikais save deklaravo 87,6 proc., arba 33,7 mln., gyventojų. Šiandien susiduriame su sekuliarizmo reiškiniu, ypač jaunimas palieka Bažnyčią, o viena iš priežasčių – skandalas dėl dvasininkų išnaudotų nepilnamečių.
Socialinė ir kultūrinė aplinka
Nepilnamečių ir pažeidžiamų asmenų apsaugos sistema Lenkijoje kūrėsi specifinėmis sociokultūrinėmis sąlygomis, būdingomis Lenkijai, Lietuvai ir šiai Vidurio Europos daliai. Pagal šį kontekstą mums įtaką daro keturi veiksniai:
• Baimė bendradarbiauti su valstybe ir jos institucijomis kaip komunizmo palikimas. Nuo 1945 m. iki pat komunizmo žlugimo 1989 m. valstybė buvo priešiškai nusiteikusi Bažnyčios atžvilgiu, todėl ji žmonių tapatinta su priespaudos struktūromis; iš čia atsirado nepasitikėjimas valstybe, kuri buvo matoma kaip priešas. Todėl įsitvirtino didelis nepasitikėjimas ir pasipriešinimas pranešti apie prievartos atvejus prokuratūrai.
• Slaptumo kultūros stiprėjimas. Jį taip pat lėmė komunistinis laikotarpis, kai buvo siekiama šantažuoti dvasininkus ir verbuoti juos bendradarbiauti su saugumo tarnybomis. Todėl tuo metu Bažnyčioje ne viskas buvo dokumentuojama, nepasakojama, baiminantis, kad tai bus panaudota prieš ją pačią. Vyravo įsitikinimas, kad negalima visko iškelti į dienos šviesą, nes tai kenkia Bažnyčiai ir su viskuo reikia tvarkytis savame rate (suprask, tarp pačių kunigų).
• Žiniasklaida laikyta priešu, nes ji tarnavo valstybei. Visa, kas buvo atskleista žiniasklaidos, traktuota kaip išpuolis prieš Bažnyčią, taigi spauda negalima pasitikėti.
• Klerikalizmas drauge su stipriu pasitenkinimo jausmu. Lenkijoje vyrauja mąstymas, kad „tai Bažnyčia padėjo nuversti komunizmą; Bažnyčia turėjo popiežių Joną Paulių II, Tūkstantmečio primą kardinolą Stefaną Wyszyńskį, kunigą Jerzy Popiełuszko, žiauriai nužudytą komunistų; dvasininkų daug, seminarijos pilnos“. Dėl viso to Bažnyčia prie Vyslos didžiavosi, triumfavo, išgyveno vienybę su tauta. Štai kodėl buvo ir tebėra taip sunku pripažinti dvasininkų seksualinių nusikaltimų faktą. Tokioje Bažnyčioje, kupinoje pasididžiavimo savo istorija, išaiškėjus pedofilijos skandalams, buvo sunku pripažinti, kad joje pačioje yra šventųjų ir nusikaltėlių, kad yra dėl ko didžiuotis ir gėdytis, kad yra balta, bet yra ir juoda.
Pirmieji pranešimai žiniasklaidoje
Pirmą kartą apie dvasininkų seksualinį nepilnamečių išnaudojimą Lenkijoje žiniasklaida prabilo 2000-ųjų pradžioje. 2001m. žiniasklaida atskleidė, kad Peremislio arkivyskupijos nedidelės Tylavos parapijos kunigas Michalas M. seksualiai išnaudojo nepilnametes mergaites. 2002m. – Poznanės arkivyskupas metropolitas Juliuszas Paetzas priekabiavo prie klierikų. Byla iki šiol neišaiškinta. 2013m. – Dominikos Respublikoje dirbantys lenkų kunigai kaltinami pedofilija: nuncijus arkivyskupas Józefas Wesołowskis ir kunigas Wojciechas Gilas.
Bažnyčios reakcija iškalbinga – ji teigė, kad tai pavieniai atvejai, o ne sisteminė problema.
Pirmieji Bažnyčios veiksmai
2013 m. Lenkijos vyskupų konferencija imasi pirmųjų veiksmų ir skiria Vaikų ir jaunimo apsaugos koordinatorių tėvą Adamą Żaką SJ. Jis 2014 m. Krokuvos jėzuitų universitete Ignatianum įsteigė Vaikų apsaugos centrą. Tais pačiais metais Lenkijos episkopatas priėmė pirmąsias Reagavimo į pranešimus apie dvasininkų vykdomą nepilnamečių seksualinį išnaudojimą gaires. 2015 m. paskirti vyskupijų ir vienuolijų delegatai vaikų apsaugai ir išnaudojimą patyrusių asmenų pastoracijai. Delegatų, kurių iš viso 45, užduotis – priimti pranešimus iš išnaudojimą patiriančių asmenų vyskupijose ir vienuolijose. Deja, daugelio vyskupijų ir vienuolijų interneto svetainėse nepasirodė jokie delegatų duomenys. Bažnyčios atstovo citata: „Kam skelbti delegatų duomenis, informaciją apie juos vyskupijų internetinėse svetainėse, dar pagalvos, kad mes turim kažkokią problemą.“ 2016 m. minėtame Vaikų apsaugos centre pradėtos rengti antrosios pakopos studijos apie seksualinio išnaudojimo prevenciją. Iki šiol šias studijas baigė apie 200 žmonių.
Tai realūs, novatoriški veiksmai, tačiau „partizaniniai“, vykdomi tyliai, neskelbiami žiniasklaidoje, bijant visuomenės. Baiminamasi perdėto problemos suvokimo, kad tik Bažnyčia susiduria su seksualinio išnaudojimo problema.
Tokia padėtis tęsėsi iki pat 2019 m.
Atskleidimo banga
2018–2019 m. sandūroje kyla atskleidimo banga. Kas ją sukėlė? 2018m. rugsėjį pasirodė vaidybinis filmas apie pedofiliją BažnyčiojeKler(„Kleras“). Visi supranta, apie ką tas filmas. 2019m. žurnalistai atskleidžia kunigų seksualinius nusikaltimus prieš vaikus, pasirodo straipsnių apie prelatą Jankowskį, komunizmo laikais vadinamą „Solidarumo kapelionu“. Tų pačių metų gegužę pradedamas rodyti dokumentinis filmas Tylko nie mów nikomu(„Tik niekam nesakyk“), sukurtą brolių Sekielskių, apie dvasininkų seksualinį nepilnamečių išnaudojimą Lenkijoje. Iki šiol filmas YouTube platformoje sulaukė apie 25 mln. peržiūrų. Pirmą dieną jį peržiūrėjo 5 mln. žmonių. 2020 m. gegužę pasirodė antrasis šių brolių dokumentinis filmas Zabawa w chowanego („Slėpynės“). Pirmasis filmas atskleidė kelias istorijas apie dvasininkų vykdytą nepilnamečių išnaudojimą, o antrasis pasakoja istoriją, kaip dvasininkas išnaudojo kelis nepilnamečius, o jo vadovybė nesiėmė numatytų įstatyme veiksmų, nors apie tai pranešė.
Atskleidimo mastas
Tai paskatino Bažnyčią pradėti tirti nusikaltimų mastą. Lenkijos vyskupų konferencijos Vaikų ir jaunimo apsaugos delegatų biuras kartu su Katalikų Bažnyčios statistikos institutu iki šiolatliko keturis tyrimo etapus (2019, 2021, 2022 ir 2023 metais). Pirmasis apėmė laikotarpį nuo 1990 m. iki 2018 m. vidurio, antrasis – nuo 2018 m. vidurio iki 2020 m., o kiti etapai pamečiui.
Paskelbėme Katalikų dvasininkų seksualinio nepilnamečių išnaudojimo Lenkijoje 1950–2021 m. tyrimo ataskaitą. Jos duomenimis, buvo 1120 seksualinį išnaudojimą patyrusių nepilnamečių. Pabrėžiame, kad tai tik atskleisti atvejai, apie kuriuos pranešta, tačiau tikrai ne visi įvykę, ne visas skriaudos mastas. Pati pažįstu nukentėjusių asmenų, sakančių, kad niekados nesikreips į Bažnyčią.
Iš tų 1120 aukų 54 proc. yra berniukai, 46 proc. – mergaitės; 52 proc. – jaunesni nei 15 metų, 46 proc. – nuo 15 iki 18 metų; 2 proc. – informacijos apie amžių nėra. Už seksualinį išnaudojimą nuteistas ar apkaltintas 771 kunigas ar vienuolis. Bažnyčia tiria nusikaltimus prieš nepilnamečius, t. y. iki 18 metų, tad nevartojame sąvokos „pedofilija“, nes tai klinikinis terminas (Lenkijos įstatymai tai apibrėžia kaip santykius iki 15 m.).
Realios pagalbos pradžia
2019m.dėl žiniasklaidos dėmesio ir tam tikro spaudimo pradedami sisteminiai ir sistemingi pasauliečių katalikų ir institucinės Bažnyčios veiksmai, padedantys nukentėjusiesiems.
Tais metais Lenkijos episkopatas paskyrė arkivyskupą Wojciechą Polaką delegatu Vaikų ir jaunimo apsaugos klausimais. 2019 m. pradeda veikti pasauliečių katalikų iniciatyva Sužeisti Bažnyčioje. Tai pagalbos linija ir katalikiška parama nukentėjusiems nuo seksualinio išnaudojamo Bažnyčioje. Tų metų spalį įsteigtas ir Šv. Juozapo fondas – stabiliai finansuojamas, nes kiekvienas Lenkijos kunigas kasmet prisideda 150 zlotais (~35 Eur), o vyskupas – 2 000 (~462 Eur). Tai ženklas, kad Bažnyčia mato būtinybę spręsti šią problema sistemingu būdu.
Tuo pat metu Lenkijoje keitėsi baudžiamoji teisė (nuo 2017 m. privaloma pranešti teisėsaugai apie seksualinės prievartos atvejus jaunesnių nei 15 metų asmenų atžvilgiu; už tai gresia 3 metų laisvės atėmimo bausmė). 2019 m. pasirodo popiežiaus Pranciškaus dokumentas Vos estis lux mundi („Jūs pasaulio šviesa“), kuriame kalbama apie vyresniųjų atsakomybę. Tai pirmasis toks dokumentas Bažnyčioje, kuriuo remiantis šiandien Lenkijoje 11 vyskupų nubausti už seksualinio išnaudojimo atvejų dangstymą.
Sužeisti Bažnyčioje
Tai ne terapinė, o pagalbos linija ir katalikiška paramos aplinka nukentėjusiesiems nuo seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje. Ji pirmiausia skirta asmenims, patyrusiems seksualinę prievartą, ir jų artimiesiems. Ji taip pat atvira visiems, kuriems šios Bažnyčios narių nuodėmės tapo papiktinimu ir pasitikėjimo visa tikinčiųjų bendruomene praradimo priežastimi. Tai pirmoji konkreti pagalbos linija nuskriaustiesiems, kurią sukūrė pasauliečiai katalikai: Katalikų inteligentijos klubas, Ryšių laboratorija ir Psichologinės pagalbos fondas Pracownia Dialogu, iš kurio ir buvo įdarbinti budintys psichoterapeutai.
2019–2020 m. sulaukėme skambučių, kai žmonės pirmą kartą pasakojo apie patirtą išnaudojimą Bažnyčioje. Pradžioje, kai pradėjome šią iniciatyvą, ji buvo paremta visiška savanoryste. Šiuo metu ji finansuojama Šv. Juozapo fondo, taip pat pasikeitė besikreipiančių asmenų ir skambučių pobūdis. Tai nebėra pirmasis kreipimasis, papasakojant patirtą traumą; tai labiau skundai ir pagalbos prašymas, ką daryti, susidūrus su pačiais Bažnyčios atstovais, kaip tai spręsti Kanoninės teisės kontekste ir pan.
2023 m. per 51 pamainą atsiliepta į 89 skambučius. Iš viso telefonu budėjo 7 psichoterapeutės konsultantės ir 2 psichoterapeutai konsultantai. Linija veikė 153 valandas. Taip pat veikia ir paramos grupė smurtą patyrusiems asmenims, kuri tęsia kasmėnesinius trijų valandų trukmės susitikimus. Šia paramos forma 2023 m. pasinaudojo 7 moterys iš įvairių Lenkijos vietovių.
Marijos Stanulytės asociatyvi nuotrauka
Šv. Juozapo fondas
Fondas, įkurtas Lenkijos vyskupų konferencijos, tapo sisteminiu Bažnyčios atsaku į seksualinį išnaudojimą. Jo tikslas – padėti žmonėms, kurie Bažnyčios bendruomenėje patyrė dvasininkų seksualinį išnaudojimą. Fondas veikia dviem būdais – tiesiogine ir netiesiogine pagalba.
Tiesioginė pagalba susijusi su terapija, psichologine pagalba nukentėjusiems asmenims – finansuojama terapija, psichologo paslaugos, medikamentai. Taip pat teisinė pagalba, mokymai. Jei žmogus dėl patirtos traumos nebaigė studijų, o dabar turi norą jas tęsti, tuomet fondas tai finansuoja.
Gal paradoksalu, kad nukentėjusieji nuo dvasininko lieka Bažnyčioje, sakydami, kad juos nuskriaudė konkretus kunigas, o ne visa Bažnyčia. Taigi teikiant dvasinę pagalbą nukentėjusiesiems fondas apmoka metines rekolekcijas.
Per 2023 m. tiesiogine pagalba padėjome apie 60 nukentėjusiųjų ir tam skyrėme daugiau nei 500 tūkst. zlotų (daugiau nei 100 tūkst. Eur).
Kitos struktūros rūpinasi dar 40 asmenų. Kaip minėjau, išsiaiškintų nusikaltimų yra 1120. Ir tai įrodo, kad daugelis nesikreipia į Bažnyčią pagalbos.
Netiesioginė pagalba susijusi su asmenų ugdymu, dirbančių vietos institucijose, bažnytinėse struktūrose. Kaip pasaulietė, labai džiaugiuosi, kad Bažnyčia vertina šių mokymų svarbą. Tie žmonės liks Bažnyčioje ir padės tiems, kuriems reikia pagalbos. Taip pat remiame Vaikų apsaugos centro, Sužeisti Bažnyčioje ir kitas iniciatyvas. Be to, mokymus vyskupijose, vyrų ir moterų vienuolijose, jaunimo organizacijose, kunigams, seminaristams, katechetams, animatoriams... 2023 m. įgyvendintos 93 dotacijos už beveik 2,5 mln. zlotų (~577 367 Eur).
Apsaugos sistema Lenkijoje
Turima apsaugos sistema prieš nepilnamečius ir pažeidžiamus asmenis šalyje yra daugmaž stabili, dabar mūsų užduotis – kelti profesionalumą, tobulinti ir stiprinti struktūras. Visą šios sistemos veiklą prižiūri Lenkijos vyskupų konferencijos delegatas arkivyskupas Wojciechas Polakas, taip pat koordinatorius tėvas Adamas Żakas SJ. Sistemą sudaro pagrindinė, vykdomoji ir palaikymo bei ekspertinė struktūros.
Pagrindinės vietinės struktūros svarbiausios, jas sudaro: delegatai ir delegatės (priima pranešimus iš nuskriaustų asmenų), pastoraciniai darbuotojai (teikia dvasinį palydėjimą nukentėjusiems), atsakingieji už prevenciją (rengia mokymus ir juos prižiūri). Naujausia struktūros grupė, įkurta 2020 m., – kuratoriai, atsakingi už kaltinamus ir nuteistus kunigus. Ši grandis labai svarbi, nes kunigai kuratoriai prižiūri, kaip apkaltinti ar nuteisti dvasininkai laikosi prevencinių priemonių, taikomų bausmių.
Vykdomąją ir palaikymo struktūrą sudaro Šv. Juozapo fondas, Vaikų ir jaunimo apsaugos delegatų biuras, o ekspertinę – Vaikų apsaugos centras.
Visuose struktūrų lygmenyse 45 vyskupijose bei vienuolijose dirba apie 500 žmonių.
Iššūkiai
Lenkijos vyskupų konferencija prieš metus pritarė, kad būtų kuriama Nepriklausoma ekspertų komisija; ji atliktų tarpdisciplininį seksualinio išnaudojimo Lenkijos Bažnyčioje tyrimą. Tikimės, kad šiais metais ji pradės savo veiklą. Vyskupai supranta, kad tolesnis kelias – tik viena kryptimi. Svarbiausia – pakeisti susiformavusį mąstymo modelį. Esame kelyje, kuriame laikomės prielaidos, jog svarbu atverti Bažnyčios archyvus ir atskleisti viską, kas vyko nuo 1945 m.
Priimti tokį vyskupų sprendimą užtruko 2-ejus metus. Jį paskubino 2023 m. pabaigoje vykusi diskusija apie šv. Jono Pauliaus II, kaip Krokuvos arkivyskupo kardinolo Karolio Wojtyłos, vaidmenį nuslepiant seksualinį išnaudojimą. Tuomet išryškėjo poreikis ištirti dokumentus, faktus.
Vienas iš iššūkių tai, kad neturime sistemos vertinimo mechanizmų. Turime apsaugos sistemą, bet neįvertiname, kaip ji veikia. Taip pat Bažnyčioje nėra sisteminės prevencijos. Kol kas vyksta individualūs mokymai vyskupijose ir vyrų vienuolijose, tačiau negalime pasakyti, kad kiekvienas klierikas, diakonas ir t. t. išklauso mokymus.
Mums trūksta ir bendradarbiavimo su valstybe prevencijos srityje. Šiandien tai veikia tik baudžiamosios teisės lygmeniu. Nuo 2024 m. galioja vadinamasis „Kamilkos įstatymas“ dėl prevencijos su vaikais dirbančiuose subjektuose, pagal kurį šioms institucijoms taikomi nepilnamečių apsaugos standartai. Praėjusiais metais Lenkijoje pasikeitė vyriausybė, nors ir buvusiai valdžiai tai menkai rūpėjo. Tai buvo laikoma Bažnyčios problema. Šis požiūris sukėlė pasipiktinimą tarp dvasininkų. Juk suvokiame, kad tai visuomenės, o ne tik jos grupės problema. Nors Bažnyčia ir tiesiogiai kreipėsi į valstybės institucijas su kvietimu imtis nepilnamečių seksualinio išnaudojimo problemos ir spręsti ją drauge.
Paskutinis iššūkis, kad nėra vienareikšmiško atsakymo į ieškinius dėl žalos atlyginimo . Dabar Bažnyčia padeda per fondą, skirdama finansavimą konkretiems poreikiams. Fondo įstatuose nurodyta, kad šis neišmoka žalos atlyginimo. Ir šiandien Bažnyčia nukentėjusiems turi tik vieną atsakymą – ieškinys dėl kompensavimo pateikiamas civilinio proceso keliu. Kai kurias bylas nukentėjusieji jau laimėjo. Yra ir ikiteisminių susitarimų tarp nukentėjusiųjų ir Bažnyčios institucijos, kai išmokamos konkrečios sumos. Šie abiejų šalių susitarimai konfidencialūs, tad masto negaliu atskleisti.
Šv. Juozapo fonde dirbu 4-erius metus. Šimtai susitikimų su nukentėjusiaisiais, pokalbių... Jei reikėtų vienu sakiniu apibrėžti, ką fondas daro, sakyčiau – tiesiog išklauso nuskriaustuosius. Praktiškai iš jų visų girdėjau du sakinius. Pirmasis – „Ačiū, kad mane išklausėte“, antrasis – „Ačiū, kad manimi tikite“.
Panašu, kad šiais laikais žmonija nėra išklausyta. Tai nėra kažkokia nauja Bažnyčios užduotis. Bažnyčia turėtų tapti tuo, kuo ji yra, – vieta, kur žmonės yra girdimi, kur jų klausomasi. Ir net tik apie seksualinį išnaudojimą – skriaudų pasaulyje labai daug. Vienas vyskupas pasakė, kad gal Apvaizda taip lėmė, jog mūsų karta turi tuo užsiimti. Manau, tai ir darome Šv. Juozapo fonde – padedame grįžti į tai, kas esame.
