Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

Didelės ir mažos kryžkelės

Nėra didesnės meilės...

2015-11-12 | Liudijimus iš italų kalbos vertė kun. Artūras KAZLAUSKAS

Karai, neapykanta, persekiojimai dėl tikėjimo ar tautybės – tai vis proga sąmoningai rinktis meilę Dievui ir meilę žmogui bei dovanoti savo gyvybę. Tiek kankinių, kiek Dievas jų pažadino XX ir XXI amžiuose, nebuvo per visą Bažnyčios istoriją. Pateikiame naujausiųjų laikų kankinių dienoraščių ištraukas, atskleidžiančias, kuo jie gyveno, ką jautė ir ko troško prieš paaukodami savo gyvybes.

 

artuma1511-rs-p14-1

 

Christianas de Chergè (1937–1996)

Trapistas prancūzas, vienas iš septynių vienuolių, nužudytų Tibirine, Alžyre

 

Jei vieną dieną (ir tai galėtų būti šiandien) turėčiau tapti terorizmo, kuris, atrodo, yra nukreiptas į visus Alžyre gyvenančius užsieniečius, auka, norėčiau, kad mano bendruomenė, mano Bažnyčia, mano šeima prisimintų, jog savo gyvenimą padovanojau Dievui ir šiai šaliai. Tam metui atėjus, norėčiau turėti tiek skaidrumo, kad pajėgčiau šauktis Dievo bei savo brolių atlaidumo, ir drauge iš širdies atleisti savo skriaudėjui.

Aišku, tie, kas mane laikė negudriu ar idealistu, mano mirtį pateisins... Tačiau težino jie, kad šitaip pagaliau išsilaisvinsiu iš savo begalinio smalsumo. Jei Dievas norės, galėsiu įsiskverbti į Tėvo žvilgsnį ir su Juo pamatyti Jo vaikus islamistus taip, kaip Jis juos mato, visiškai apšviestus Kristaus garbės, Jo kančios vaisius, apglėbtus Dvasios, kurios slaptas džiaugsmas visada bus skirtingumų žaismėje burti bendrystėn ir atkurti panašumą, dovana.

Taip pat ir Tu, nežinantis, ką darai, mano paskutinės minutės bičiuli. Taip, noriu, kad ir Tu pajustum šį ačiū ir šį su Dievu. Ir kad mums, palaimintiems latrams, būtų leista susitikti rojuje, panorėjus Dievui, mūsų Tėvui, abiejų mūsų. Amen! Insh’Allah (arab. „jei Alachas panorės“).

Bažnyčios ir Islamo santykiai vis dar trūkčioja, nes dar per mažai buvome šalia. Dievas taip mylėjo alžyriečius, kad jiems atidavė savo Sūnų, Jo Bažnyčią, kiekvieną iš mūsų. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15, 13).

 

artuma1511-rs-p14-2

 

Mažoji Jėzaus sesuo Irake

 

Iškraustymas ar, tiksliau, ištrėmimas iš Mosulo miesto ir iš daugiau nei prieš metus evakuotų gyvenviečių mane paskatino mąstyti ir melstis. Klausiau savęs: kokie motyvai ar priežastys pastūmėjo palikti krikščionis visa, ką turėjo: namus, darbą, žemę, visa, kas jiems reiškė gyvenimo prasmę, taip pat ir tai, kas juos darė vyrais bei moterimis jų visuomenėje ir suteikė erdvę reikštis? Jie nepabūgo palikti visko, kad išsaugotų tikėjimą į Jėzų Nazarietį.

Sakiau: gal jie bėgo bijodami Islamo valstybės? Juk išvyko pagrasinus – „kalavijas arba atsivertimas“. Tačiau manau ir tikiu, kad pagrindinė priežastis yra jų tikėjimas, tikėjimas, iš kurio sudarytas jų būties audinys, tikėjimas, paveldėtas pradedant jų protėviu Abraomu ir baigiant Jėzumi, Tėvo Sūnumi.

Šiandien daugelis emigravo į užsienį, ir daugybė įstrigo vilkstinėje Kurdistane. Jiems prieš akis daugybė iššūkių, bet man atrodo, kad daug sunkiau, kai viską palieki tikėdamasis sugrįžti.

Ši situacija man primena Izraelį dykumoje, kai izraelitai pradėjo murmėti, kai gyvenimas buvo sunkus bei alinantis, kaip šiandien mūsiškis, ateitis miglota ir horizonte nieko nematyti.

Išgyvename perėjimą, kuriame daugybė gundymų ir kuris yra apsivalymo laikas. Turime giliai atsiversti, kad nesugrįžtume prie savų stabų... privalome melstis. Mums reikia jūsų maldų už mus ir su mumis.

 

Seserys Marijos misionierės, nužudytos 2014 m. rugsėjį Kamenge, Burundyje

 

artuma1511-rs-p14-3

 

Bernadeta Boggian (1935–2014)

 

Mums reikia ugdytis savyje palankumą sutinkamų kultūrų ir tradicijų vertybėms, pagarbą joms, branginti jas... nežiūrint į sudėtingą ir konfliktišką situaciją Didžiųjų Ežerų šalyse. Rodos, jaučiu buvimą čia kuriamos meilės karalystės, kuri bręsta kaip su mumis esančio Jėzaus garstyčios grūdelis, padovanotas visiems. Šiame savo kelionės etape tęsiu tarnystę broliams bei seserims afrikiečiams ir stengiuosi gyventi meile, paprastumu ir džiaugsmu.

 

artuma1511-rs-p14-4

 

Olga Raschietti (1931–2014)

 

Stoviu ant aštuoniasdešimtmečio slenksčio. Paskutinį kartą grįžtant į Italiją vyresniosios nebuvo tikros, ar leis man grįžti. Vieną dieną adoracijos metu meldžiausi: „Jėzau, teįvyksta Tavo valia; tačiau Tu žinai, kad dar noriu išvykti.“ Aiškiai išgirdau: „Olga, tu tikiesi išgelbėti Afriką? Afrika yra mano. Nežiūrint nieko, man patinka, kad tu vyksti. Keliauk ir dovanok savo gyvenimą!“ Nuo tada daugiau neabejojau.

 

artuma1511-rs-p14-5

 

Liucia Pulici (1939–2014)

 

Dabar grįžtu į Burundį; savo amžiuje, fiziškai silpna ir ribota, jau negaliu dieną naktį lakstyti kaip anksčiau. Tačiau, manau, galiu sakyti, kad vidinis ryžtas ir troškimas būti ištikimai Jėzaus meilei, man išreiškiamai misija, manyje visada gyvas. Misija man padeda silpnume sakyti: „Jėzau, žiūrėk, čia meilės gestas Tau.“


NAUJAUSIAS NUMERIS
SPECIALUSIS 2020 m. balandis

Artuma - artuma202004 spec numeris vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22