Br. Ramūnas MIZGIRIS OFM
Įsikūnijimo žinia skelbia, jog neregimasis Dievas įžengė į regimąjį pasaulį, kad mes, kurie esame susieti su šiuo pasauliu, galėtume Jį atpažinti, suprasti ir pamilti. Per Jėzų Kristų Dievas iš tiesų tapo mums pasiekiamas, be to, mums buvo dovanotas pats dieviškasis Jo gyvenimas mūsų lygmeniu (plg. 2 Pt 1, 4). Dievas nesikeičia, Jis nuo amžių ir per amžius yra Meilė, todėl visi Jo darbai ir žodžiai krypsta į bendrystę. Jėzui, žmogumi tapusiam Dievo Sūnui, Tėvo valia ir Šventosios Dvasios veikimu prasidėjus Marijos įsčiose, kūrinija pasiekė savo viršūnę. Visatą tvarkantis pradas, Dievo Žodis, pradėjo egzistuoti pasaulyje, laike ir erdvėje.
Bažnyčios tikėjimas šiuo slėpiniu remiasi Dievo žodžiu. Angelas Gabrielius paskelbė Mergelei Marijai: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (Lk 1, 35). Ir šv. Juozapui pasakoma: „Jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 20). Tuos žodžius sakome kaskart, kai recituojame Tikėjimo išpažinimą: „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi.“ Tardami šiuos žodžius nusilenkiame, nes Dievą slėpusi uždanga praskleidžiama, ir mus palyti nesuvokiamas ir nepasiekiamas Jo slėpinys: Viešpats tampa Emanuelis, „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23).
Biblijos pradžioje parašyta: „Vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1, 2). Dvasia Kūrėja pašaukė egzistuoti visus kūrinius ir žmogų. Iš Senojo Testamento žinome, jog Dievas kaskart, kai nusprendžia sukurti gyvybę, veikia kūrybingo savo dvelksmo galia: „Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs ir jo burnos alsavimu visos jų galybės“ (Ps 33, 6). Tai pasakytina apie kiekvieną gyvą būtybę; jei Dievas tik „panorėtų atšaukti savo dvasią ir gyvybės alsavimą, visi gyvūnai tuojau pražūtų ir žmonija sugrįžtų į dulkes“ (Job 34, 14–15). Dievas siunčia savo Dvasią ypač tais momentais, kai Izraelis pasijunta bejėgis pakilti vien savo paties jėgomis. Pranašas Ezekielis užsimena apie tai savo dramatiškoje milžiniško, griaučiais nukloto slėnio vizijoje: „Ir įėjo į juos dvasia, – jie atgijo, pakilo ant kojų nepaprastai didelė minia“ (Ez 37, 10).
Jėzaus prasidėjimas Mergelėje yra „didžiausias Šventosios Dvasios atliktas darbas kūrimo ir išganymo istorijoje“ (šv. Jono Pauliaus II enciklika apie Šventąją Dvasią Bažnyčios ir pasaulio gyvenime Dominum et vivificantem 50). Šiame malonės įvykyje Mergelė padaroma vaisinga; Moteryje, atpirktoje nuo jos pradėjimo, pradedamas Atpirkėjas. Šventoji Dvasia, Viešpats Gaivintojas, siunčiama pašventinti Mergelės Marijos įsčių ir dieviškuoju būdu padaryti jos vaisingos, kad ji pradėtų amžinąjį Tėvo Sūnų, gausiantį iš jos žmogiškąją prigimtį. Tai, kas tos pačios Dievo Dvasios veikimu vyksta Marijoje, yra naujas kūrimas: Dievas, visą būtį iš nieko pašaukęs į egzistenciją, Įsikūnijimu duoda žmonijai naują pradžią. Bažnyčios tėvai kartais vadina Kristų naujuoju Adomu, taip pabrėždami, kad naujoji kūrinija prasidėjo sulig Dievo Sūnaus prasidėjimu Mergelės Marijos įsčiose. Šventajai Dvasiai tiesiogiai įžengiant į Įsikūnijimą, įvyksta didžiausia – susivienijimo – malonė, kai žmogaus prigimtis suvienijama su Žodžiu – dieviškuoju Asmeniu.
Paminėjome du elementus. Pirmasis elementas yra viršum vandenų dvelkianti Dvasia, Dvasia Kūrėja; antrasis – tai apreiškimo Marijai žodžiai. Angelas pasakė Marijai: „Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (Lk 1, 35). Tai užuomina apie šventąjį debesį. Išėjimo metu jis gaubdavo Susitikimo palapinę, Sandoros skrynią, kurią izraeliečiai nešėsi su savimi, ir rodydavo Dievo artumą (plg. Iš 40, 34–38). Taigi Marija yra nauja šventoji palapinė, nauja Sandoros skrynia: į angelo žodžius atsakydama savuoju „taip“, ji suteikė Dievui buveinę apsigyventi pasaulyje; tas, kuris nesutelpa visatoje, apsigyveno Mergelės įsčiose.
Įsikūnijimo slėpinys, žvelgiant iš jį įgyvendinusios Šventosios Dvasios perspektyvos, apšviečia ir žmogaus slėpinį. Dvasia išties nepakartojamai veikia Įsikūnijimo slėpinyje, Ji taip pat yra kiekvienos žmogiškosios gyvybės pradžioje. Mūsų būtis yra gautoji būtis, mylima ir dovanotoji tikrovė. Evoliucijos teorijos nepakanka žmonijos kilmei paaiškinti, lygiai kaip ir vien biologiniu tėvų priežastingumu negalima paaiškinti kūdikio gimimo. Dievas savo transcendentinėje veikloje visada gerbia antrines priežastis ir sukuria dvasinę naujos žmogiškosios būtybės sielą, įkvėpdamas jai „gyvybės dvelksmą“ (Pr 2, 7) per savo Dvasią. Tad kiekvienas vaikas turėtų būti laikomas Šventosios Dvasios dovana ir kaip Jos dovana priimamas.
