Ieva Urbonaitė, Lietuvos Caritas
Caritas-Spes Ukraine socialinė virtuvė
Kiek stiprybės turi žmogus, kuris sudėtingiausiomis aplinkybėmis nenustoja viltis. Tokios mintys lydėjo lankant Carito pagalbos vietas Žytomyre. Prieš trejus metus prasidėjus plataus masto agresijai prieš Ukrainą, per šį miestą ir apylinkes judėjo didžiuliai migracijos srautai.
Kaip pasakojo Žytomyro Carito vadovas tėvas Olegas Lučka, 2022-ųjų pradžioje Žytomyro Carite dirbo tik jis ir dar vienas žmogus, o rudenį – jau 76. Vaikams draugiškoje Žytomyro Carito erdvėje vaikų skaičius šoktelėjo nuo 280 iki 1046.
Turniketo neuždėsi
Karitiečiai matė, kiek kančios. Todėl buvo svarbu, kad vaikams padėtų ir psichologai. Kaip prisiminė socialinė darbuotoja Vita Stadnik, viena mergaitė neištvėrė. Jos mama labai stengėsi jai padėti, ieškojo visokiariopos pagalbos, tačiau buvo akivaizdu, kad jai pačiai labai blogai. Todėl Caritas ėmė rūpintis ne tik vaikais, bet ir jų tėvais. „Psichologinės, dvasinės traumos – gilios ir turniketo neuždėsi. Didelė problema, kad iš fronto grįžtantys vyrai į šeimas parneša karą. Moterys sako, kad grįžo nebe jų vyrai, o visai kiti žmonės. Taigi pagalba šeimoms, ypač regionuose, ilgai išliks aktuali“, – neabejoja Vita.
Bažnyčia – slėptuvė ir pagalbos vieta
Prasidėjus puolimui graikų apeigų katalikų šv. Juozapo Moskati bažnyčia virto slėptuve. Parapijiečiai padėjo tūkstančiams karo pabėgėlių, per Žytomyrą plūdusių į saugesnes šalis, Ukrainos gilumą. Matėsi, kad ypač sudėtinga šeimų su neįgaliaisiais situacija, tad Žytomyro Caritas savo dėmesį nukreipė būtent į juos.
Julija Melnik iš Žytomyro Carito dėkojo rėmėjams iš įvairių šalių. Austrijos Carito dėka dienos centras neįgaliesiems turi generatorius, nelieka be šilumos ir šviesos. Dėl nepaliaujamai griaunamos kritinės infrastruktūros, jau trečia žiema Ukrainoje išties sunki. Nes neturėti elektros reiškia neturėti ir šildymo, vandens, galimybės pasigaminti maisto, keltis liftu ir t. t.
Išpažintys Carito socialinėje virtuvėje
Pagalba maistu išlieka ypač aktuali. Į Carito-Spes Ukraine socialinę virtuvę pasiimti maisto kasdien ateina ne tik Žytomyre gyvenantys karo pabėgėliai. Aukotojų dėka apie 400 maisto davinių išvežiojama gyvenantiems 30 kilometrų atstumu, apie 110 davinių – 100 kilometrų atstumu, kur neprieinama būtiniausia pagalba. Čia sulaukėme ypač daug padėkų už paramą, kurias perduodame Lietuvos žmonėms, per Caritą aukojantiems Ukrainai.
49 metų amžiaus ekonomistė Natalija į Žytomyrą atvyko su 74-erių tėčiu. Pirmą kartą 2014 m. netekusi namų, ji iš Donecko persikraustė pas tėtį į Bachmutą. Į socialinę Carito virtuvę moteris, pririnkusi miške, atnešė mėlynių. Čia buvo padrąsinta ateiti pati maisto sau ir slaugomam tėčiui. Natalija su ašaromis dėkojo Carito aukotojams už paramą Ukrainos žmonėms sunkiu šaliai metu.
O štai Mykolai – 66-eri. Iš Sloviansko su 14 artimųjų jis išvažiavo 2022 m. balandį, kai aplink viskas degė. Prieš tai visi sirgo kovidu, uošvę palaidojo, o žmoną, galima sakyti, ištempė iš „kito pasaulio“: į Žytomyrą tiesiai iš reanimacijos vežėsi. Mykola didžiuojasi gavęs darbą mokykloje ir kad yra geriausias kiemsargis mieste. 31-erius metus dirbo Murmansko žvejybiniame laive. Išėjus į pensiją, prasidėjo karas. Išmokų negauna, nes „rusai pensiją užblokavo“. Su dukra ir martele, kurioms taip pat pavyko įsidarbinti, išlaiko 14 artimųjų, todėl pagalba maistu – labai svarbi. Mykolos namuose Slovianske apsigyvenę ukrainiečių kariai. „Vaikinai tvarkingi, skaitiklių duomenis siunčia“, – pasidžiaugia Mykola, tikintis, kad greit baigsis karas. Grįš namo ir tada vyks į Murmanską pensijos ieškoti.
Liudmila iš Lymano Donecko srityje taip pat norėjo padėkoti Caritui ir geradariams. Namų ji neteko pačioje karo pradžioje. Kelionė iki Žytomyro su neįgaliu vyru, nėščia marčia, mažu anūku ir mama buvo ilga. Dnipre išsinuomojo būstą, tačiau skelbimas pasirodė melagingas. Nakvoję mašinoje, galop susirado vasarnamį netoli Žytomyro. Negalėjo įsivaizduoti, kaip šildysis, kaip gyvens be maisto, be pinigų. Jei ne socialinė virtuvė – nebūtų išgyvenę. Neišsiverstų ir šiandien, nes reikia ir nuomą mokėti, ir mokesčius, o pajamos labai mažos.
Černobylio vaiko svajonė
Žytomyras – vienas iš miestų, nukentėjusių nuo radiacinės taršos po avarijos Černobylio branduolinėje elektrinėje. Kaip pasakojo Černobylio vaiku save vadinantis Caritas-Spes Ukraine vadovas tėvas Viacheslavas Grynievichius, černobyliečiams skirtame profilaktoriume įkurdinti reabilitacijos centrą vaikams su negalia buvo sena jo svajonė. Rėmėjų dėka pavyko ją įgyvendinti. Prasidėjus plataus masto agresijai prieš Ukrainą, pagalba vaikams tapo dar aktualesnė. Čia padedama ne tik vietinių, bet ir pabėgėlių šeimoms, auginančioms vaikus su specialiais poreikiais.
Kaip pasakojo čia sutikta Irina iš Popasnos Luhansko srityje, reabilitacijos centre ji – su judėjimo negalią turinčia dukrele Marina. Miestas, kuriame jos gyveno, – okupuotas, namai sugriauti, tad nuomojasi būstą Kryvy Righe, Dnipropetrovsko srityje. Šitame Carito centre žmonės, galima sakyti, prisikelia. Atrodo, nutolsta problemos. Netrikdo sirenos“, – sako Irina, dėkodama žmonėms, kurių dėka neįgaliųjų tėvai su vaikais gali čia būti. Pasak Irinos, karas – baisiausia, kas gali nutikti. Jai jis prasidėjo 2014 metais. Kažkaip išgyveno tą laiką, nes Popasna išliko Ukrainos teritorijoje, tačiau 2022-ieji buvo tikras siaubas. Negali apsakyti, kaip buvo baisu. Teko bėgti.
Halina iš Bedyčevo su sūnumi Igoriu
Vyresnių nei 18 metų neįgaliųjų reabilitacijos valstybė nebeapmoka, tad Halina iš Bedyčivo laiminga, kad Carito dėka ji su proto negalią turinčiu 39-erių sūnumi Igoriu gali čia atvykti. „Čia tarsi perkrauname smegenis. Atgauname gyvenimo džiaugsmą. Čia visi draugauja, vieni kitais džiaugiasi, paskui grįžę į namus vieni kitiems skambina, bendrauja“, – sako Halina. Vaiko su proto negalia nepaliksi vieno. Tačiau kai jie užsiėmimuose, ir mamos gali kažkiek pailsėti.
Sutelkė išblaškytus medikus
Kaip pasakojo reabilitacijos terapeutė Natalia Ovcharenko iš okupuotos ir 90 proc. sugriautos Popasnos Luhansko srityje, 2022-ųjų pavasarį apsivertė jos, jos kolegų, vaikų su negalia šeimų gyvenimai. Visiems viską palikus teko bėgti. Popasnos kompleksinės reabilitacijos centro specialistai pabiro kas kur.
Reabilitacijos terapeutė Natalia Ovcharenko su gydomais vaikais
„Atsipeikėjus, suvokus, kas atsitiko, ir kad karas greit nesibaigs, teko aktyvuotis. Organizavome nuotolinį palaikymą visur pasklidusioms pacientų šeimoms. Taip pat – vaikams, kurie liko Popasnoje, mat, prasidėjus įnirtingiems mūšiams, žmonės, ypač su fizinę ar proto negalią turinčiais vaikais, nebegalėjo išvykti“, – prisimena gydytoja.
„Judantiems tik vežimėliais bet koks keliavimas komplikuotas. O turinčių intelekto sutrikimus ar psichikos sveikatos problemų vaikų elgesys – netipiškas. Daliai visuomenės juos vis dar sunku priimti, todėl ne visi ryžosi išvykti. Stengėmės tokius žmones palaikyti, susitarti, kas juos priims, įtraukdami organizacijas, kurios vietose rūpinasi žmonėmis su negalia, padeda apgyvendinti pacientų šeimas“, – pasakojo reabilitacijos terapeutė Natalia.
Išvykusi ji ir kolegos kurį laiką dirbo kaip savanoriai. Atkūrus centro dokumentus, padėjo vaikams: važinėjo pagal UNICEF projektą, o paskui buvo pakviesti prisijungti prie Caritas-Spes Ukraine reabilitacijos centro šalia Žytomyro.
Vaikų, kurie net per sporto varžybas nelenktyniauja, bet skuba padėti vienas kitam, buvome apdovanoti gerumu. Kaip retoriškai klausė viena mama – ko verta galia, jei tarnauja karui? Ir kad iš turinčiųjų negalią galima pasimokyti žmogiškumo, kurio šiandien taip trūksta pasauliui.
Lietuvos Caritas kviečia aukoti vaikų su negalia autobusėliui >
Šiuo metu vaikų su negalia namams Lietuvos Caritas renka 10 tūkst. eurų. Okupavus Luhanską, jie galop rado prieglobstį už Lvivo. Personalas su pagalba paremontavo patalpas, tačiau problema, kad 15-os vaikų nėra kuo vežioti į gydymo įstaigas ar kur prireikia.
Gavėjas: Lietuvos Caritas
Gavėjo bankas: „Swedbank”, AB
Sąskaita: LT257300010115125026
Mokėjimo paskirtis: parama Luhansko vaikams
