Nikėjos I Susirinkimas. Freska Šv. Mikalaojaus bazilikoje (VI a.) Demre, Turkija
Romanas Kazakevičius
Daugelis pastaraisiais mėnesiais krikščioniškoje žiniasklaidoje neabejotinai matė Nikėjos Susirinkimo pavadinimą, kaip ir tokio minėjimo priežastį – 1700 metų jubiliejų nuo pirmojo visuotinio Bažnyčios Susirinkimo. Įvairios krikščionių Bažnyčios ir bendruomenės vienaip ar kitaip, kartu ar atskirai, mini šią sukaktį liturginėmis iškilmėmis, konferencijomis, ekumeniniais susitikimais.
Po popiežiaus Pranciškaus mirties teko atšaukti 2025 m. gegužės 20-ąją – kai, kaip manoma, prieš 1700 metų prasidėjo Nikėjos Susirinkimas – planuotą iškilmingą Konstantinopolio ekumeninio patriarcho Baltramiejaus, Romos popiežiaus ir kitų krikščioniškojo pasaulio lyderių susitikimą Turkijoje, kur dar galima pamatyti senojo antikinio Nikėjos miesto sienas. Tačiau labai tikėtina, kad lapkričio pabaigoje ten nuvyks Leonas XIV.
Susitikimas prie Askanijos ežero
Dalis Nikėjos miesto sutampa su šiandieniniu Izniko miestu Turkijos šiaurės vakaruose, greta didelio Izniko ežero, ne itin toli nuo Stambulo. III a. pr. Kristų miestą prie Askanijos ežero, kaip jis vadintas tuo metu, įkūrė graikai, vėliau jis tapo svarbiu Romos imperijos administraciniu centru, kaip liudija masyvios jį juosiančios sienos, iškilusios 270 metais, amfiteatro likučiai. Nikėja buvo vienas iš svarbiausių miestų Bizantijos imperijos laikotarpiu, atlikęs net ir sostinės funkciją, turtingas mozaikomis išpuoštomis bažnyčiomis, vienuolynais, rūmais. Jo kaip svarbesnio politinio ir religinio centro vaidmuo nunyko XIV–XV a. Jis virto nedideliu miestu, kur verstasi įvairiais amatais, o aplink plytinčioje derlingoje lygumoje – žemdirbyste.
Imperatoriaus Konstantino, 325 metais sušaukusio viso tuometinio krikščioniškojo pasaulio ganytojus ir mąstytojus, laikų Nikėja – viena iš jo rezidencijų – buvo tinkama ir geografiškai patogi vieta Susirinkimui. Tai padaryti jį, įveikusį visus konkurentus ir tapusį vienvaldžiu imperijos valdovu, paskatino keli motyvai: tikėjimo vienybės ir politinės vienybės paieškos. Nors mažų regioninių susitikimų prieš Nikėją ir po jos vyko dešimtys, turbūt tiesa, kad tuo metu imperatorius buvo vienintelis, galėjęs sukviesti visus vyskupus į visuotinį susirinkimą.
Konstantino laikais krikščionys sudarė jau didelę dalį Romos imperijos gyventojų, o krikščioniškoji mintis pasiekė aukštą lygį, kaip liudija biografijos daugiau nei 300 iš visų Romos imperijos regionų atvykusių vyskupų, lydimų kelių artimiausių padėjėjų ar patarėjų, jų reputacija ir parašyti veikalai. Tačiau, kaip primena senosios kronikos bei istorijos, atsiskleidė ir tai, kad jų tikėjimas buvo gana skirtingas, o kartais – menkai tarpusavyje suderinamas. Tolimesnėse eilutėse nesiekiama detaliai aprašyti tuometinių srovių, mokyklų ir stovyklų. Ir lietuviškai galima rasti puikių straipsnių apie ankstyvosios krikščionybės kontraversijas, čia akivaizdžiai juntama, kiek daug pastangų buvo įdėta į teologines, logines, filosofines, liturgines, biblines sąvokas, kurios susitiko ar susidūrė Nikėjos susirinkime.
Jų bendri vardikliai yra klausimai: visų pirma, kas yra Jėzus?Ir, plačiau, kas yra Dievas? Ko verti Jo pažadai? Ar Jis turi galią juos išpildyti? Ko verti Jo darbai ir kokios jų pasekmės? Šie klausimai nėra nauji. Juos įvairiais būdais, įskaitant provokacijas ir pašaipas, užduotus aptiksime visose Evangelijose, aštriausiai – Kančios pasakojimuose: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime...“ (Mt 27, 42).
„Tėvas už mane aukštesnis“ (Jn 14, 28)
Nikėjos Surinkime atsakymo į klausimą „Kas yra Jėzus?“ buvo ieškoma dviejuose laukuose. Visų pirma, Evangelijose, Apaštalų laiškuose – raštuose, kuriuos šiandien vadiname „Naujuoju Testamentu“, taip pat kituose liudijimuose, tarp kurių galima išskirti Krikšto liturgines formules, aprėpusias Jėzaus nurodymą „krikštyti vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (žr. Mt 28, 19).
Antra, tuometinės filosofijos, ypač platoniškosios ir aristoteliškosios, sąvokų lauke. Šios sąvokos buvo pasitelktos mąstyme apie dievybę – apie beribę, visagalę, be pradžios ir be pabaigos, nedalomą, paprastą, unikalią, visur esančią, viską pagrindžiančią absoliučią būtį, kurią vadiname „Dievu“ ir kurią pats Jėzus vadino „Tėvu“. Tad Nikėjos Susirinkimo klausimas „Kas yra Jėzus?“ buvo užduotas tokiu būdu – koks Jo santykis su Tėvu? Tiksliau tariant, ar jie yra ta pati būtybė, ar ne? O jei ta pati būtis, tai kodėl ją vadiname skirtingais vardais? Kaip kalbėti apie tris dieviškus asmenis ir tuo pat metu tvirtinti, kad tikime į vieną Dievą?
Jau minėjom – tuometėje krikščioniškoje terpėje atsakymų į šį klausimą būta ne vienas. Vienos bendruomenės priėmė vienus atsakymus, o kitos linko prie kitokių. Įvairios srovės, remdamos tiek Evangelijų eilutėmis, pvz., kur Jėzus nurodo, kad tik Tėvas žino kai kuriuos dalykus, tiek negalėjimu suskaidyti absoliučios dieviškosios būties į kelias dalis (nes tada ji nebebūtų dieviška) – tvirtino, kad Jėzaus dieviškumo laipsnis yra žemesnis už Tėvo dieviškumą. Jog Tėvas sukūrė ar pagimdė Sūnų, o per jį ir su juo – visą kitą. Toks sprendimas leido pagrįsti tariamą Sūnaus ribotumą Tėvo atžvilgiu ir pavaldumą Tėvui, tuo pat metu ir toliau Sūnų išpažinti „Mesiju“ bei „Viešpačiu“, kuris yra aukščiau kitų kūrinių, žmonių ir angelų. Šioje grupėje išsiskyrė Arijaus, dvasininko iš Aleksandrijos (Egipte) mokymas, davęs pradžią vadinamajam arijonizmui ir laimėjęs nemažą būrį rėmėjų.
„Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14)
Kitaip tariant, Nikėjos Susirinkime visa jėga buvo iškeltas Jėzaus priklausymo Trejybei ir pačios galimybės Dievą vadinti „Trejybe“ klausimas. Šiandien mums gali atrodyti keistoka, bet pirmaisiais amžiais krikščionių bendruomenėse kurį laiką lygiagrečiai vystėsi skirtingi atsakymai į klausimą „Kas yra Jėzus?“. Beje, ne vien arijoniškajai srovei atrodė, kad mėginimas teologiškai, filosofiškai ir logiškai pagrįsti „trijų asmenų vienoje būtyje“ doktriną yra kažkas panašaus į bandymą įrodyti, jog kvadratas yra apvalus. Buvo ir kitų stovyklų, kurioms atrodė, jog neįmanoma vienoje dieviškoje būtyje „tilpti“ trims dieviškiems asmenims bei pasiūliusių skirtingą sprendimą tai pačiai „problemai“. Antai buvo svarstančių, kad vienas ir tas pats Dievas pasirodo skirtingais „Sūnaus“, „Tėvo“, „Dvasios“ pavidalais. O šie pavidalai nėra atskiri asmenys, tik pavidalai.
Kaip minėta, Susirinkimą sušaukė imperatorius Konstantinas, kuriam doktrinos vienybės klausimas siejosi su ką tik į vienas rankas paimtos imperijos politinės vienybės užtikrinimu. Teologiniai ginčai rizikavo virsti bendruomenių kivirčais, ir tai buvo vienas iš pagrindinių motyvų sukviesti visų bendruomenių lyderius į Susirinkimą. Imperatorius asmeniškai dalyvavo Nikėjos Susirinkime, pats dalijosi teologinėmis įžvalgomis, o vėliau ėmėsi žingsnių, kad Susirinkimo nutarimai būtų gerbiami. Taip ne tiek dėl Bažnyčios iniciatyvos, kiek labiau dėl politinio intereso prasidėjo permaininga ir amžių eigoje daug kitusi sąveika tarp Bažnyčios ir valstybės (o tai jau kita tema).
Trejybė. Miniatiūra, Prancūzija, apie 1440 m.
Atsakymus į Nikėjos Susirinkimo Tėvų iškeltus klausimus, vėliau (381 m.) Konstantinopolio Susirinkime kiek peržiūrėtus ir papildytus (ypač apie Mariją, Šventąją Dvasią ir pačią Bažnyčią), kartojame kas kartą, kai dalyvaujame Mišiose: „<...> Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu“. Esminis žodis čia – graikiškas ousia , mūsuose prigijusiame vertime – „prigimtis“, lotyniškai substantia („substancija“), esmė – tai, dėl ko kažkas ir yra tai, kas yra, o ne kažkas kita. Šiuo terminu buvo pabrėžta Sūnaus ir Tėvo lygybė, taigi, atmetamos doktrinos, kuriose Sūnaus dieviškumo laipsnis mažesnis, o Tėvo didesnis.
Pažvelgę iš arčiau į IV a. literatūrą, už šio, rodos, paprasto termino taip pat rasime įspūdingas intelektualines pastangas pagrįsti „trys dieviškieji asmenys, viena būtis“ tiesą, kurios iki galo negalime suvokti; tačiau tiek, kiek galime, anot Nikėjos Susirinkimo, pakanka atmesti tas sroves, kurios tokios tiesos nepripažino. Visuotinai sutariama dėl išskirtinio šv. Atanazo asmens ir jo teologijos vaidmens, kaip ir dėl to, kad Nikėjos Susirinkimas suformulavo krikščioniško tikėjimo apie Trejybę ir apie Dievo įsikūnijimą, šerdį, kuri yra bendra, nepaisant skirtumų, katalikams, ortodoksams, protestantams. Beje, patys Susirinkimo dalyviai, o vėliau jų mokiniai dar ilgus metus po Susirinkimo tikslino ir tikslino savo įžvalgas, neretai – kivirčijosi, tačiau pamatai jau buvo pakloti ir viskas ant jų laikosi ir šiandien.
Žodžių prasmė geriau atsiveria jų kontekste
Būtų galima pasakyti daugybę įdomių dalykų apie kiekvieną Nikėjos (ir Konstantinopolio) Credo žodį, ypač pirmųjų amžių kontekste. Akcentas, kad Dievas yra „Tėvas“ – tai nėra vien Evangelijos žodyno perėmimas, bet ir atsakas II–III a. minties srovėms, kurios dievybę suvokė – dėl jos absoliučių savybių ir neišpasakytos didybės – kone svetimą žmogui. Su tokia dievybe susidūrę galime tik drebėti iš baimės, o kreiptis – tik mūsų menkumą ir pavaldumą išreiškiančiais epitetais. Suprantama, mąstydami apie neaprėpiamą Dievo didybę ir mes nesunkiai pasijausime menkomis dulkėmis, kurios gali būti nupūstos šią pat akimirką. O tada, palyginę, geriau suprasime, koks neįtikėtinas ir nuostabus mūsų vardus žinantis, mus kviečiantis ir mūsų laukiantis Tėvas iš Jėzaus palyginimų ir pats jo Sūnus, kuris, numazgojęs kojas mokiniams, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau?“ (Jn 12, 13).
Dievo apibūdinimas visagaliu „regimosios ir neregimosios visatos Kūrėju“ buvo atsakymas kai kurioms gnostikų srovėms, kurioms materialus matmuo, įskaitant žmonių kūnus, atrodė sugedimo ir įkalinimo vieta. Beje, ir dėl to kai kurios krikščioniškos gnozės ir kitos srovės (doketizmas) neigė, kad Kristus buvo tikras žmogus su tikru kūnu – neva tai buvusi tik regimybė, kaip ir kančia ar prisikėlimas. O Nikėjos Credo, ypač patikslintas Konstantinopolio Susirinkime, pabrėžė Kūrinijos gerumą, įskaitant, galima pasakyti, paties įsikūnijusio Žodžio kūną, tokio pat, kaip kiekvieno iš mūsų kūnas, gerumą. Deja, Bažnyčios istorijoje buvo momentų, kai šitai, susitelkę tik į kūno ribas, ligas ar nesuvaldytus impulsus, buvome kone pamiršę ir pasidavę neigiamai retorikai kūniškumo atžvilgiu.
Panašiai Dievo – Visagalio Kūrėjo – apibūdinimas buvo atsakas tam tikroms astrologinėms srovėms, kurios žmogaus gyvenimą, besisukanti anonimiškų jėgų verpete, matė itin priklausomą nuo atsitiktinumo ir sėkmės. Prisiminę kokią akimirką, kai, pvz., per plauką išvengėme automobilio avarijos, galime suprasti tokią perspektyvą, ir tuo pat metu – koks išskirtinis Evangelijos kvietimas pasitikėti Tėvu, rodos, visiškai mums nesuprantamose, iracionaliose situacijose.
Kiekvienas Credo žodis ar teiginys gali tapti atskiro straipsnio tema, tačiau grįžkime prie arijonizmo – pagrindinės srovės, su kuria polemizavo Nikėjos Susirinkimas.
Sirmijaus išpažinimas
Nikėjos Susirinkimo Credo toli gražu nepadėjo taško doktrininėje polemikoje. Kaip minėta, imperatorius Konstantinas laikėsi pakankamai įžvalgios ir pagarbios nuostatos, jog sprendimas dėl kontraversijų turi gimti pačioje Bažnyčioje, o savo valdovo galią jis panaudojo susirinkimui sukviesti ir – ypač – įtvirtinti jo doktrininius bei kanoninius sprendimus savo imperijoje, gi nepaklusniesiems skyrė įvairias sankcijas, įskaitant trėmimą. Tačiau kai kurie Konstantino įpėdiniai asmeniškai labiau linko prie arijonų doktrinos ir imperatoriškąją valdžią naudojo jos įtvirtinimui, sankcijas skirdami šįkart jau Nikėjos Susirinkimo tikėjimo formulės rėmėjams. Tarp jų išsiskyrė imperatorius Konstancas II (317–361), Konstantino sūnus, bei imperatorius Flavijus Valentas (328–378).
Trejybė B iniciale. Codex Rossiano meistras. Italija, greičiausiai 1387 m.
357 metais Konstancas II savo rezidencijoje Sirmijoje – jos sienų likučius galima pamatyti dabartinės Serbijos mieste Sremska Mitrovicoje – sušaukė dalinį susirinkimą (kuriame pats dalyvavo), paskelbusį itin gerai arijoniškos srovės požiūrį perteikiančią tikėjimo formulę. Štai kaip tikėjo jai priklausantys IV amžiaus krikščionys: „Neabejojama, kad yra vienas Dievas, Visagalis Tėvas, kaip skelbiama visame pasaulyje. Ir Jo vienatinis Sūnus, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, gimęs iš jo prieš amžius. Ir kad negalime kalbėti apie du dievus, nes pats Viešpats yra pasakęs: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ ( Jn 20, 17). <...> Daugelį žmonių trikdo klausimai, susiję su tuo, kas lotyniškai vadinama substantia, o graikiškai – ousia („bendra esmė“ arba „tos pačios esmės“), šių terminų visai nereikėtų vartoti, ir jie neturėtų būti aiškinami Bažnyčioje, nes Šventajame Rašte apie juos nieko nerašoma, ir jie pranoksta žmonijos pažinimą bei supratimą. <...> Juk aišku, kad tik Tėvas žino, kaip Jis sukūrė Sūnų, ir tik Sūnus žino, kaip Jį sukūrė Tėvas. Niekas negali abejoti, kad Tėvas yra didesnis (už Sūnų – aut. past.), nes niekas negali abejoti, kad Tėvas yra didesnis savo garbe, orumu, dievyste ir pačiu Tėvo vardu. Pats Sūnus liudija: „Tėvas, kuris mane siuntė, yra didesnis už mane“ (žr. Jn 10, 29; 14, 28) <...>“ (dalinis ir mėgėjiškas vertimas iš anglų k. – aut. past.).
Imperatorius Konstancas II energingai skleidė arijonišką doktriną, spaudė ją priimti svyravusius, trėmė ir kitaip baudė užsispyrusius Nikėjos Susirinkimo Credo išpažinėjus. Jei būtume gyvenę tuo metu, vargu ar būtume galėję užtikrintai pasakyti, kad po tūkstančio metų bus kalbamas Nikėjos, o ne toks išpažinimas. Kaip ir asmeninėse žmonių istorijose, taip ir visos Bažnyčios ar visos žmonijos tikėjimo istorijoje Dievas neveikia kaip kategoriškas tironas, ką taip pat kartais užmirštame...
Didingas pažadas
Lygindami sąvokas galėjome užsimiršti, jog tikėjimo teiginių teisingumą svarbu nustatyti ne dėl jų pačių ir ne dėl Dievo, kuris apie save viską žino, o dėl mūsų. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“, – sako Kristus (žr. Jn 14, 6). Dievo Sūnus įsikūnijo „dėl mūsų išgelbėjimo“ – 325 m. pabrėžta Nikėjoje, ir „būsimo amžinojo gyvenimo“ – 381 m. papildyta Konstantinopolyje.
Kristaus mirtis buvo žiauri ir neteisinga, tačiau (ir deja), ne pati žiauriausia įmanoma teisaus žmogaus smurtinė mirtis žmonijos istorijoje. Kristaus gyvenimo ir mirties aplinkybės ne vienam geros valios skaitytojui kelia pagarbą, bet to nepakanka mūsų galutinio išgelbėjimo pagrindimui. Nepakanka net ir paties prisikėlimo iš mirusiųjų fakto. Be abejo, tai kažkas stulbinančio. Bet, kiek pagalvoję, galėtume sutikti, jog su tuo greitai apsiprastume. Būta nepaprastų istorijų apie tai, kad nuoširdžiausiu aplinkinių įsitikinimų miręs – pavyzdžiui, kare – žmogus ima ir sugrįžta. Būta neįtikėtinų atvejų, kai net į karstą paguldytas žmogus ėmė ir atmerkė akis. Taip, liktume sukrėsti, pamatę iš mirties karalystės grįžusį žmogų, kaip buvo sukrėsti ir Lozoriaus artimieji, kai jį iš kapo tamsos pakvietė Viešpats, bet greitai su tuo susitaikytume, apsiprastume ir gyventume kaip anksčiau – kaip grįžus tam, kurį manėme esant pražuvusiu.
Tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki ir dreba! (Jok 2, 19)
Turime pagarbiai ir dėkingai žvelgti į kilnią Kristaus kančią, galime kartu su Evangelijos moterimis prie tuščio kapo stebėtis ir džiaugtis Jo sugrįžimu į mokinių ir draugų tarpą, tačiau taip pat stengtis suprasti, kad tai, kas vadinama „Išganymo slėpiniu“, yra daug giliau ir daug daugiau. Kai Jėzaus, tikro žmogaus, kančia ir prisikėlimas susijungia su Jo buvimu tikru Dievu, tas gylis ir dydis tampa nebeišmatuojami. Tada pradedame nujausti, kad Kristaus prisikėlimas yra pergalė ne tik prieš savo mirtį, bet ir pačią mūsų mirties – nebūties, pabaigos ir bedugnės – tikrovę. Kad Dievo tapimas žmogumi tapo durimis, pro kurias mes, to Žmogaus broliai, galėsime „įžengti“ į Dievą ir patys būti sudievinti amžinoje ir neaprėpiamoje Trijų Asmenų tarpusavio Meilėje, begalinėje laimėje ir džiaugsme, prieš kuriuos nublanksta visi mūsų „rojaus“ vaizdiniai, prisimindami, kad su Šventosios Dvasios dovanojimu jau dabar esame įskiepyti į šį gyvenimą.
Trejybė. Miniatiūra, Prancūzija, apie 1440–1450 m.
Kaip, Kristui nesant tikru žmogumi ir tikru Dievu, o pačiam Dievui – Trejybe, galėtų būti išpildomas šis didingas pažadas – „tapti dieviškosios prigimties dalininkais“? (žr. 2 Pt 1, 4)
„Tik Kristus, dėl šios dvigubos prigimties, išgelbėja. Jis vienintelis gali išgelbėti. Tik Jis vienas yra žmonių bendrystė su Tėvu. Jis vienintelis yra visų ir visų laikų žmonių Gelbėtojas. Joks kitas žmogus negalėtų juo būti prieš Jį, nei po Jo. Negirdėta ir tobula Dievo ir žmogaus bendrystė buvo įgyvendinta Kristuje, pranokstanti bet kokią jos formą, kurią žmogus galėtų įsivaizduoti pats“, – rašoma Tarptautinės teologijos komisijos dokumente Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Gelbėtojas apie Nikėjos susirinkimo svarbą (2025 m. balandžio 3 d.).
„Visa kosminė kūrimo ir atpirkimo drama grindžiama tikrove, kad Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia patys džiaugiasi pilnu ir amžinu dieviškuoju gyvenimu, į kurį jie įtraukė sukurtąsias žmogiškas būtybes“ (Khaledas Anatolios, Nikėjos Susirinkimo istorikas).
„Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30)
Mums visada naudinga prisiminti tai, ką yra rašęs Benediktas XVI, ne sykį priminęs Pranciškus, ką, nereikia abejoti, pakartos ir Leonas XIV: tikėjimo šerdis nėra sąvokų sistema ar teorija, nėra ir moralinių taisyklių rinkinys. Tikėjimas yra susitikimas ir santykis su Dievu . Kai tariame Credo, tai nėra paprastas faktų vardijimas ar galvos linktelėjimas tam tikroms tiesoms arba teiginiams apie Dievą, bet pasitikėjimo ir Trejybės „Aš“ priėmimo visa savo būtimi veiksmas. Kažkas yra pažymėjęs, kad mes Credoarba Tikėjimo išpažinimąišberiame kaip teiginius apie Dievą, kai tuo tarpu tai yra tarsi priesaika, ištariama santuokos sudarymo akimirką. Kai sakome „tikiu“, sakome, kad priimame bendro gyvenimo troškimą išreiškiantį Dievo pažadą mums, įsipareigojame kartu įveikti sunkumus tam, kad Dievo vidinis meilės gyvenimas taptų ir mūsų. Tuo mūsų tikėjimas skiriasi nuo, pasak apaštalo Jokūbo, taip pat tikinčių į vieną Dievą demonų tikėjimo (žr. Jok 2,19). Tokį tikėjimą galima ne vien pažinti, bet mylėti. Toks tikėjimas teikia džiaugsmą.
Roma ir Nikėja
Susirinkimas, imperatorius, teologai, Arijus... O kur – nejučia kyla klausimas – apaštalo Petro įpėdinių, popiežių, balsas ir visuotinis autoritetas? Tas balsas buvo girdimas ir tuomet, tačiau mūsų dėmesys pačiam Susirinkimui, vykusiam krikščioniškuose „Rytuose“, sprendusiam „Rytų“ teologines kontraversijas, paliko mažai vietos Romos ir Vakarų Bažnyčiai. Nikėjos Susirinkimo data sutapo su popiežiaus Silvestro pontifikatu (314–335), ir senuose šaltiniuose minima, kad Susirinkime dalyvavo du Romos dvasininkai ir popiežiaus pasiuntiniai – Vitas ir Vincentas. Priėmus Nikėjos Susirinkimo Credo, apaštalo Petro įpėdiniai Vakaruose tapo tvirtais ir nuosekliais jo rėmėjais, taip pat ir tuomet, kai Rytuose, rodėsi, viršų ima kitos formulės. Be to, kai Nikėjos Susirinkimo išpažinėjai pradėti persekioti, ne vienas iš jų prieglobstį rado būtent Romoje. Žinoma, ne be pasekmių – štai, minėtojo Konstanco II, imperatoriaus arijono, potvarkiu popiežius Liberijus patyrė tremtinio dalį būtent dėl tvirtos paramos Nikėjos Credo.
Didieji Vakarų Bažnyčios autoriai – šv. Ambraziejus (334–397), šv. Augustinas (354–430), popiežius šv. Leonas Didysis (390–461) buvo Nikėjos Credo gynėjai ir veikalų apie Trejybę autoriai ir jų pačių asmeninės įžvalgos buvo cituojamos vėlesniuose susirinkimuose. Galima pažymėti, kad be Nikėjos ir Konstantinopolio, prie Dievo prigimties klausimo grįžta Efezo (431 m.) ir Chalkedono (451 m.) Susirinkimuose. Visi keturi yra svarbūs tikėjimui į vieną Dievą – Trejybę.
Kita vertus, ir pačiame Apeninų pusiasalyje šio tikėjimo visuotinis priėmimas buvo lėtas: dauguma čia migravusių germanų genčių, ypač po vakarinės Romos imperijos žlugimo 476 m, išpažino arijonišką tikėjimą, nes buvo pirmiausia aplankytos arijonų misionierių. Antai, Spoleto kunigaikštystę, kurios nuo Romos neskyrė nė pusantro šimto kilometrų, valdė longobardai arijonai. Kai kur sugyveno dvi paralelios bendruomenės, kiekviena su savo bažnyčiomis, dvasininkais ir apeigomis. Jei Triasmenį Dievą išpažįstantys krikščionys krikštijo trigubu panardinimu į vandenį, tai arijonai, pripažindami aukštesnę Tėvo būtį, panardindavo tik kartą. Tai tęsėsi iki VII–VIII amžių.
Kaip dėl „Apaštalų tikėjimo išpažinimo“?
Tačiau yra dar vienas dalykas, kurio nevalia nepaminėti – Romos Bažnyčia nuo seniausių laikų, dar prieš Nikėjos Susirinkimą, yra nuosavo Tikėjimo išpažinimo saugotoja, kurį puikiai žinome ir šiandien – tai vadinamasis „Apaštalų tikėjimo išpažinimas“ (Symbolum Apostolorum,arba Credo Apostolorum ), pastarasis katalikiškoje liturgijoje, panašiai kaip ir pirmame tūkstantmetyje, gali būti kalbamas kaip Nikėjos-Konstantinopolio Credo alternatyva. Jį rasime kiekviename šiuolaikiniame katekizme ar maldyne.
Nors sutinkama, jog „Apaštalų simbolio“ neužrašė – kaip tvirtino Rufinas iš Akvilėjos (345–411) – patys apaštalai, per Sekmines gavę Viešpaties Dvasią, tačiau tai neabejotinai labai senas ir autentiškas tikėjimo išpažinimas, ko gero, susijęs su Krikšto liturgija. Šiandien spėjama, kad jis, perėjęs žodinės ir paprotinės tradicijos etapus, susiformavo II a. pabaigoje, ankstyvieji rašytiniai liudijimai siekia III a. pirmąją pusę. Krikščioniškosios literatūros tyrinėtojams žinoma apie 200 „Apaštalų tikėjimo išpažinimo“ tekstų įvairiomis kalbomis, su kai kuriais nedideliais skirtumais. Frankų imperatoriaus Karolio Didžiojo (742–814) potvarkiu „Apaštalų simbolis“ toks, koks buvo kalbamas Romoje, tapo standartu visoje jo imperijoje.
Romos Bažnyčioje saugojamas, Vakarų krikščionybėje paplitęs „Apaštalų simbolis“ neretai lyginamas su Nikėjos-Konstantinopolio Credo. Galima pasakyti, kad „Apaštalų simbolio“ žodynas labiau biblinis. Tai suprantama – jo išsivystymo kontekstas, kaip minėta, ko gero, yra ankstyvosios krikščionių bendruomenės krikšto liturgija, o ne filosofinė, teologinė ir net politinė polemika, kaip Credo atveju. Kadangi Credo buvo „užantspauduotas“ keliuose visuotiniuose Susirinkimuose, tai lėmė jo didesnę sklaidą ir priėmimą. Antra vertus, nėra esminių ir nesuderinamų skirtumų tarp Symbolum Apostolorum ir Credo. Jei atkreipsime dėmesį į mums rūpimą klausimą – tikėjimą į vieną, bet Triasmenį Dievą, „Apaštalų simbolyje“ trejybinė struktūra yra akivaizdi: „Tikiu į Dievą Tėvą <...> ir į Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų <...> tikiu į Šventąją Dvasią <...>“.
Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus! (Mt 27, 40)
Trejybės išpažinimas pirmųjų amžių krikščionių bendruomenėse sunkiai kelią skynėsi ne vien dėl sunkumo jį suvokti žmogiškos logikos pagalba. Kitas slenkstis, kurį atrasime jau pačiose Evangelijose ar kitose Naujojo Testamento tekstuose, priklauso labiau ne logikos, o emocijų, jausmų, psichės matmeniui – tam tikra prasme mums sunku susitaikyti su Dievo tapimu mažu ir su Jo pasirinktu veikimo būdu. Kaip apaštalai, taip ir mes dažnai trokštame, kad Dievas įsikištų ir veiktų mūsų bei žmonių istorijoje kieta ranka, mums, pageidautina, patogiai sėdint Viešpaties kairėje arba dešinėje. Nėra paprasta priimti mintį, kad tas pats baisusis ir šiurpą savo didybe ir galybe keliantis Dievas, prieš kurį mes tik dulkelės, tapo vienu iš mūsų, pasilenkė, kad nuplautų mūsų kojas. Pakalbėjus su ne vienu pamaldžiu ir dorybingo gyvenimo parapijiečiu atsiskleistų, kad jo tikėjimas labiau atspindi bendrą religinį jautrumą Absoliutui nei nuoširdų išpažinimą širdyje, kad Absoliutas ir ant kryžiaus medžio iškeltas Jėzus yra viena. Tai paradoksas: nors mes trokštame, kad Dievas būtų arti, tuo pat metu mums lengviau galvoti apie galingą, bet tolimą Dievą-Absoliutą nei artimą ir mūsų netraiškantį Tėvą, mūsų broliu tapusį Jo Sūnų, mūsų širdyje šnabždančią Dvasią. Apie tokį „naująjį arijonizmą“, labiau spontanišką ir emocinį nei filosofinį ar teologinį, XX a. pabaigoje rašė teologas Josephas Ratzingeris, būsimasis Benediktas XVI. Apie sunkumą patikėti, kad Dievas taip arti žmogaus ir jo istorijos, kalba ir minėtasis ir Tarptautinės teologijos komisijos dokumentas apie Nikėjos Susirinkimą.
Trejynė. Miniatiūra, Vokietija, apie 1464 m.
„Negalime ignoruoti dabartinių sunkumų tikėti visišku Kristaus dieviškumu ir visišku žmogiškumu. Per visą krikščionybės istoriją, net šiandien, egzistuoja tikras pasipriešinimas pripažinti visišką Kristaus dieviškumą. Lengviau į Jėzų galima žvelgti kaip į dvasinį mokytoją, iniciatorių arba politinį mesiją, skelbiantį teisingumą, tuo tarpu savo žmogystėje Jis gyvena amžinąjį ryšį su Tėvu. Taip pat labai sunku pripažinti visišką Kristaus žmogiškumą, dėl kurio Jis gali patirti nuovargį ( Jn 4, 6), liūdesį ir apleistumo jausmą ( Jn 11, 35; Getsemanė), taip pat pyktį ( Jn 2, 14-17), dėl kurio Jis paslaptingai, bet tikrai nežino tam tikrų dalykų („tik Tėvas žino valandą...“, žr. Mt 24, 36). Amžinasis Sūnus pasirinko visa, kas Jis yra, gyventi dieviškosios prigimties begalybėje, kuri išlieka Jo žmogiškosios prigimties baigtinume ir per Jį“ (žr. 23 sk.). Panašiai šiandien susiduriame su sunkumu Šventąją Dvasią laikyti dieviškuoju Asmeniu, o ne tik dieviška, galbūt „kosmine jėga“ (žr. 13 sk).
Tam tikra prasme Arijaus klausimai bei abejonės vėl ir vėl gimsta kiekvienoje kartoje, kiekvieno krikščionio asmeninėje tikėjimo istorijoje, tad vėl ir vėl turi būti sprendžiami. Ko gero, bent kartą esame visi pagalvoję kaip tie pašaipūnai, kuriems atrodė, kad Kristus savo svarbiausiu darbu paneigė pats save – „Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“
Ir dėl to šiose eilutėse, kaip jau pastebėjo akylesnė akis, vengta kategoriškų žodžių apie tikėjimo klaidas (erezijas), apie alternatyvias sampratas, skirtingai nei pačiame Nikėjos Susirinkime ar vėlesniuose Bažnyčios istorijos etapuose. Taip, yra momentų, kai atsiduriama kryžkelėje, kai reikia drąsos eiti vienu keliu ir neiti kitu, bet viena iš Nikėjos Susirinkimo priešistorijos, eigos ir išvadų pamokų yra tai, kad neturėtume skubėti su tiesmukais vertinimais.
Iš visko sprendžiant, tai, kad mums tikėjimo tiesos atsiskleidžia labai palengva ir kartais yra nustatomos tik per daugybę tikinčiųjų kartų subrandintose Bažnyčios Susirinkimų diskusijose, taip pat yra Dievo veikimo žmonių istorijoje būdas, pagarbus žmogaus vidinei laisvei. Reikėjo didelės Bažnyčios ir viso pasaulio kultūrinės pažangos, kol buvo pasiektas toks brandus supratimas, kokį matome Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje apie tikėjimo, sąžinės, įsitikinimų laisvę Dignitatis Humanae. Joje nurodoma, jog „tiesa žmogų įtikina ne kitaip, kaip tik pačios tiesos galia švelniai ir drauge galingai veikdama jo protą“, o ne psichologinės, išorinės ir valstybinės prievartos svertais.
Tokį lėtą Dievo veikimo būdą matome ir tame Evangelijos epizode, kuriame Viešpats savo kietasprandžiams mokiniams aiškina, kad Dievo Karalystė auga taip lėtai ir neregimai, kaip žemėn mestas grūdas. Įdomu, kiek Viešpaties akyse tas grūdas atrodytų paaugęs nuo Nikėjos Susirinkimo ir kiek dar augs, kol taps didelis?
