Marijos Stanulytės asociatyvi nuotrauka
Ateistinė sovietų valdžia 50 metų Lietuvoje persekiojusi Bažnyčią, jos žmones, ypač kunigus, todėl griežtai kontroliavo ir vienintelę seminariją, ilgą laiką buvo nustačiusi limitą, kad negalima priimti daugiau nei 5 seminaristus per metus! Neapsikentę su tokiomis represijomis, drąsiausieji dvasininkai ir pasauliečiai ėmė su tuo kovoti, rizikuodami savo laisve ar net gyvybe... Galiausiai, atkovojus šalies Nepriklausomybę ir Bažnyčios laisvę, įvyko tiesiog pašaukimų sprogimas – kasmet stodavo po keliasdešimt kandidatų, vienu metu studijavo net keli šimtai seminaristų, iš vienos seminarijos išaugo net keturios!
Prabėgo vos trys dešimtmečiai ir... pastaraisiais metais stojančiųjų mažiau, nei net sovietai leisdavo, o iš viso studijuoja vos keliolika seminaristų per visas tris seminarijas Kaune, Telšiuose ir Vilniuje (kurios bando susijungti vėl į vieną, tačiau dar funkcionuoja trijose vietose). Kodėl taip nutiko? Juk valstybė dabar ne tik netrukdo, bet dar ir paremia seminarijas. Juk katalikai visiškai laisvi veikti, nuolat kviečiami melsti pašaukimų (tai turbūt daugelis nuoširdžiai daro), tačiau rezultatai tik prastėja... Kartais pasiguodžiama, kad labai sekuliarizuota ir seksualizuota visuomenė dėl to kalta... Kartais kaltinamos ir šiandieninės šeimos, kad neugdo savo vaikų taip, kad gebėtų aukotis dėl kitų... Galbūt ir taip yra, tačiau kur kas mažiau girdisi refleksijų apie pačias seminarijas, jų ugdymo metodus bei nuostatas – kaip joms sekasi
atliepti šiandieninio pasaulio ir konkrečių jaunuolių situacijoms, idant čia jie galėtų bręsti dvasiškai, intelektualiai ir žmogiškai, kad taptų tinkamais tarnaispagal Dievo Širdį, nešančiais Jėzų žmonėms, kuriems šiandien taip reikia Gerosios naujienos apie tai, kad jie jau išgelbėti Jėzaus ir pakviesti į Karalystės džiaugsmą...
Apie tai Artuma kalbina įpusėjusius savo kelią seminaristus – po trejų metų studijų, ugdymo, pašaukimo paieškų džiaugsmo ir skausmo. Kas šiuos jaunus vyrus paskatino rinktis kunigystę ir kas padeda nesusvyruoti net skandalams aidint tiek Lietuvos, tiek Visuotinėje Bažnyčioje? Drąsus ir atviras pokalbis su Danieliumi Sinica, Deividu Dumskiu , Luku Kuleš ir Mantu Preibiu. Kalbina Artumos redaktorius diakonas Darius Chmieliauskas.
Kodėl esate čia – seminarijoje, kokia jūsų pašaukimo istorija?
Danielius: Su Bažnyčia esu nuo vaikystės. Tada buvau neklaužada, bažnyčioje ramiai neišsėdėdavau. Tačiau močiutė mane vis tiek nusivedė į Rarotų Mišias, kurios pas mus dėl vaikų vykdavo vakare. Vaikams išdalijo žvakes, išjungė šviesą ir ėjome procesijoje. Tai mane sužavėjo! Kaip ir tas momentas, kai per Mišias patarnautojas plovė kunigui rankas – vandens pylimas ant rankų ir jo nutekėjimas ant grindų (tada nebuvo dubenėlio). Kitą dieną pats nuėjau patarnauti. Nuo tada visiems sakiau, kad būsiu kunigu. Net nepradėjęs lankyti Pirmosios Komunijos užsiėmimų, grįždavau namo ir prosenelei „mišias aukodavau“ su vafliais ir sultimis. Iki 12 metų kasdien eidavau į bažnyčią, nepraleisdavau nė dienos. Džiaugiausi ir didžiavausi, kad galiu stovėti prie altoriaus. Patarnaujant troškimas būti kunigu tik stiprėjo. Bet nuo tada praėjo daug laiko, kol apsisprendžiau stoti į seminariją. Per mainų programą mokykloje metus praleidau JAV. Gyvenau kariškių šeimoje, todėl šiek tiek viliojo kariuomenė. Vėliau gyvenant kitoje šeimoje, vienas jų globojamas mokinys dirbo Jungtinių Tautų Organizacijos diplomatijoje, tad susižavėjęs pasakojimais galvojau ir apie diplomatiją. Bet grįžęs į Lietuvą aiškiai žinojau, kad noriu būti kunigu, todėl įstojau į seminariją.
Deividas: Niekas netikėjo, kad Dievas gali pašaukti vaikiną iš globos namų. Pašaukimą pajutau 2-oje klasėje, kai rašinėlyje parašiau, kad noriu būti kunigu. Auklėtoja jį parodė klasei, visi pradėjo juoktis. Sakė, kaip tu iš globos namų, banditas visuomenės akyse, gali net svajoti apie tai?!
Pavyzdžiu man tapo kunigas Erastas Murauskas. Jame pamačiau Jėzų. Į globos namus daug atvažiuodavo norinčių kažkuo padėti, bet jis buvo pirmas žmogus, prie kurio vaikai tiesiog bėgdavo. Vaikystėje turėjau santykį su Dievu – prosenelė mane pamokė melstis. Ji sakė, kad su Dievu bendraučiau kaip su draugu. Su Juo verkdavau, liūdėdavau, svajodavau... nes Dievo kaip Tėvo niekaip negalėjau suvokti.
Visų patyčios ir pajuokos mane išmušė iš vėžių. Jie sakė, kad negaliu būdamas toks būti kunigu, nes nesu toks, kaip kiti. Tai įaugo... Tačiau, kai man ėjo 15 metai, buvau Šiluvoje ir vėlų vakarą ėjau pro baziliką. Pamačiau išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą, bet vidun nėjau... Grįžau namo, o čia ėmė kankinti mintis: „Kelkis ir eik atgal!“ Paklusau. Bazilika – beveik tuščia, nes buvo naktis. Sėdėjau, meldžiausi, ir prie manęs priėjo senelis, klausdamas, ar gali prisėsti (nors vietos visur pilna). Atsisėdo greta ir... besimelsdami mes užsnūdom, vienas į kitą atsirėmę. Staiga prabudus, jis išeidamas man ir sako: „Linkiu tau atrasti Dievą...“ Po 5 minučių suskambo varpas, išėjo kunigas, atsiklaupė. Žiūrėjau į jį, ir jis man susiliejo į viena su Švč. Sakramentu. Tuo momentu pasidarė aišku, kad Dievas mane šaukia būti kunigu. Buvau nustebęs, jog pats Viešpats gali prakalbinti tokį vaiką, kuris savo gyvenime nematė jokios prošvaistės, vilties kažką pasiekti... Ir kad galiu rinktis kunigystę net būdamas toks, koks esu!
Lukas: Esu seminarijoje, kad pasitikrinčiau, ar mano pasirinkimas atitinka Dievo valią. Kai reikėjo apsispręsti mokykloje – daug nesvarsčiau. Jutau vedimą to link. Vaikystėje mačiau tėvų – praktikuojančių katalikų – pavyzdį. Eidavome sekmadieniais į Mišias, melsdavomės prieš ir po valgio. Vieną dieną tėvukas mane 4–5 metukų atsivedė į bažnyčią. Klebonas paklausė tėčio, ar norėčiau patarnauti, palinksėjau. Taip ir pradėjau. Aišku, to mokiausi, vykau į ministrantų stovyklas.
Svarbiausia, kad manęs niekas nestūmė ir neklausinėjo. Kunigėliu mane pradėjo vadinti, kai pradinėse klasėse nupiešiau piešinį – kuo norėčiau būti. Klasiokai žinojo, kad patarnaudavau Mišiose, kartais pašiepdavo, bet tai nieko nepakeitė. Sakyčiau, net sustiprino ir labiau išgrynino. O būnant gimnazijoje padėjo pačiam sau iškelti klausimą, ar tikrai noriu būti kunigu.
Vienas iš pagrindinių dalykų, padėjusių ištarti „taip“, buvo mąstymo malda – į ją nešiausi troškimą, kurį supratau per Pasaulio jaunimo dienas Krokuvoje. Ne tam, kad ieškočiau patvirtinimo, bet kad pažvelgčiau, ar esu tinkamas, ir kaip galėčiau atsakyti į tą kvietimą. Matydamas gero kunigo pavyzdį, jausdamas, kaip mano gyvenimą Dievas veda per Bažnyčią, būdamas palaikančioje bendruomenėje, tai niekur nuo to „nenušokau“. Nebuvo momentinio užsidegimo – einu! Tai buvo procesas.
Mantas: Seminarijoje atsidūriau iš susidomėjimo, kas čia per vieta. Sužinojau, kad yra parengiamieji metai, siūlo pabandyti, pasižiūrėti, ar galėčiau būti kunigu, nes norėjau juo būti. Iš kur toks noras? Nebuvau ilgalaikis patarnautojas prieš tai. Nežinau, gal turėjo įtakos, kad reikėjo rinktis, kur stoti, o apie kunigystę pagalvojau tik 12-oje klasėje. Gal todėl, kad įsitikinčiau, jog galiu būti kunigu.
Per tuos trejus metus seminarijoje mano suvokimas apie kunigystę labai plėtėsi ir keitėsi, kilo ir leidosi. Tikiu, kad Dievas save atskleidžia ir veikia per įvairius žmones bei patirtis. Ir man padeda atsiskleisti.
Dalykai neįvyksta šiaip sau, jie turi prasmę ir paskirtį. Po pirmų parengiamųjų metų pasilikau dėl to, kad patobulėjau, išsiskleidžiau, pasikeičiau į gerąją pusę. Tai skatino eiti tolyn. Į antrus metus atėjau su troškimu išsigryninti savo norą būti kunigu. Sutikau kunigų, kurie džiaugiasi kunigyste, ir jie tai liudijo savimi. Apsisprendimui tai turi daug įtakos. Tačiau didžioji dalis matytų kunigų nesidžiaugė, savim liudijo, jog jų pasirinkimas yra klaida. Jų laikysena tai išduoda.
Dabar apsisprendžiau seminariją palikti. Kodėl? Kunigai formavo mano kunigiškąjį idealą. Gavau smūgį šiuo klausimu, kad negalima kunigų idealizuoti, jų tikrovė kitokia. Įtakos turėjo ir draugystė su mergina, padėjusi man susivokti, kad giliai širdyje noriu pasukti šeimos link. Buvau nutraukęs santykius su ja, nes suvokiau, kad nesąžininga būnant seminarijoje siekti kunigystės ir tuo pat metu draugauti su mergina. Ir daugiausia įtakos turėjo pati malda klausiant Dievo, ar tai mano kelias. Daug kalbėjau su dvasios tėvais, ir džiaugiuosi, kad jie nespaudė nei į vieną pusę. Ilgai meldžiausi ir supratau, kad abu keliai yra atviri, tačiau svarbiausia – mano laisvas pasirinkimas ir kad Dievas laimina tiek vieną, tiek kitą kelią. Supratau, kad noriu save dovanoti vienam konkrečiam žmogui. Giliai širdyje noriu save įprasminti visiškai dovanodamasis žmonai.
O kaip kitiems – juk jūs, sveiki, suaugę vaikinai, apsisprendžiate sakyti „ne“ šeimai, moterims. Ar nekyla dėl to abejonių?..
Danielius: Ne. Nuo vaikystės norėjau būti kunigu ir žinojau, kad kunigystėje to negalima. Bendravau su merginomis. Bet kam pradėti kažką, jei žinai, kad vėliau bus negalima. Laikiausi šiek tiek atstumo tam tikruose dalykuose. Nors dabar būna minčių, kad gal tikrai čia durnai, juk gyvena sau žmonės ramiai... Bet greit išsiveja tai iš galvos. Jaučiuosi savoje vietoje ir žinau, kad Dievas veda.
Deividas: 19-os baigiau mokslus, tuo metu jau trejus metus draugavau su mergina, ir tie metai buvo mano apsisprendimo riba: stoju į seminariją ar renkuosi draugystę. Viduje buvau apsisprendęs už seminariją, bet nežinojau, kaip tai pasakyti merginai. Iš pradžių nedrįsau, bet paskui pasakiau. Visada svajojau apie dieną, kai stosiu į kunigų seminariją. Nors patyriau stresą, kai prisiartinau prie savo svajonės, bet jei Dievas pakviečia, tai Jis ir palaiko!
Lukas: Suvokiau, kad savo pasirinkimu kažką palieku ir esu pasiruošęs tai padaryti. Tai nesukėlė man abejonių. Pirmiausia troškimas būti kunigu ne tai, kad įpareigoja, bet leidžia sąmoningai tai priimti dėl tarnystės, kad ji būtų pilnutinai išgyvenama. Panašiai rinkdamasis santuoką – atsisakai kitų. Tai nėra vien tik privaloma sąlyga, tame matau prasmę.
Tad kas labiausiai turėjo įtakos apsisprendimui rinktis kunigystės kelią?
Danielius: Mano klebono Wojciecho Górlickio ir a.a. vikaro Petro Tarvydo pavyzdys. Jaučiau jų tėviškumą, visada būdavo gera ir smagu būti bažnyčioje. Tai įskiepijo, kad viskas turi tęstis ir turiu eiti toliau. Draugai priėmė normaliai, nes nuo vaikystės girdėjo, kad būsiu kunigu. Tėvai taip pat. Nors iš pradžių tėvas nelabai buvo „už“, kad vaikščiojau į bažnyčią, bet dabar pats į Mišias ir piligrimines keliones eina.
Lukas: Tai tikėjimo pagrindas, atėjęs iš tėvų, vėliau mano paties indėlis į tikėjimą, kaip jį norėjau išgyventi ir kaip jame dalyvavau, ypač bažnyčioje. Kaip ir sakiau, kunigo pavyzdys. Realiai jis mane pakvietė patarnauti, skatino augti bažnyčioje per stovyklas, susirandant draugų, patiriant bendrystę, bet nestumiant į kunigystę. Pastebėjo mano talentą groti. Ir išlikau tame kely. Taip pat Opus Dei organizacija ir mano paties apsisprendimas.
Mantas: Visi dalykai turi įtakos. Esmė man nėra mistinės patirtys. Pašaukimo ugdymui ir apsisprendimui svarbiausia yra mano paties širdis – pats giliausias „aš“. Atvirumas gilinimuisi į save, savęs pažinimui. Seminarija siūlo ir kviečia tai daryti, suteikdama geras sąlygas.
Marijos Stanulytės asociatyvi nuotrauka
Kas jums asmeniškai labiausiai padeda, o kas trukdo ruoštis kunigystei?
Danielius: Sunkus būna seminarijos uždarumas... Būdavo entuziazmo kur nors nueiti, užsiimti kokia veikla, bet „to negalima“, „ano negalima“. Tuomet išvis nieko nebesinori. Kažkas tai pavadino kambario kultūra – padarau, ką reikia, ir einu į kambarį, o jūs visi atstokite nuo manęs. Lengva tam pasiduoti.
Taip pat tarpusavio santykiai būna nelengvi. Tačiau mokaisi būti su kitu, kad ir kaip būtų sunku. Tai toks savęs nugalėjimas – „Viešpatie, dėl Tavęs“. Būna, kad pasiunčiu visus, užsidarau kambary, pabūnu, bet vėliau greitai atvėstu. Tačiau grįžus po atostogų į seminariją vėl jaučiasi tas visų noras čia būti.
O padeda tai džiaugsmas, kurį suteikia gamta, skaitymas, muzikos klausymas bei poilsis – kai išvažiuojame kur nors, neformalus buvimas su tarnaujančiais, sveikais kunigais, kai jie dalijasi savo gyvenimu; mat, kiek supratau, seminarijoje – teorija, o praktika visai kitokia... Dar padeda išėjimas iš rutinos, bendrystė su kitais – juk save atrandi būdamas su kitais. Užsidarę galime būti „šventi“, o išėjęs į žmones pasirodai sau ir kitiems. Ir iš viso, juk ruošiamės gyvenimui ne vienuolyne, o pasaulyje.
Deividas: Jei atvirai, tai kartais susidaro įspūdis, kad šiandien pašaukimai dažnai „stabdomi“, nes visiems reikia įrodinėti, kad „turi pašaukimą“. Kaip tai atsispindi? Klierikas turi būti pamaldus, mandagus, moraliai pasiruošęs, pastabus, nuolankus, numatyti kelis žingsnius į priekį... Tikimasi, kad tik įstojęs seminaristas iškart bus beveik tobulas. O juk įstojęs į pirmą medicinos kursą žmogus dar nėra tos srities gydytojas specialistas. Jis ruošiasi tam. Jo darbai, pasiekimai ir klaidos pasimatys paskutiniame kurse.
Parengiamąjį kursą baigiau dukart (nes buvau išėjęs „akademinių atostogų“, todėl seminarijoje esu jau šešti metai), tai jis buvo labai geras: atsižvelgiama į tavo asmenines, žmogiškas savybes, dvasingumą ir priimama draugiškai, su meile. O toliau tęsiantis studijoms esi vis išbandomas ir tikrinamas: ar tikrai vertas būt kunigu?! Vyresnybė mūsų klausia – ar turi pašaukimą? Atsakau, „manau, kad taip“. „O aš manau, kad ne“, – atsako man, bet neparodo, kokiu matuokliu matuoja tą pašaukimą.
Dar labai gerai, kad turim pastoracinę praktiką. Tai ne tik išėjimas į žmones, bet ir iš savo komforto zonos. Taip pat išmoko būti vienam su savimi ir su Dievu. Seminarija moko, kad Dievas yra svarbiau už tavo darbus, poreikius ir visa kita. Kitas privalumas, kai klierikų mažai, – laikytis vienam kito, o tai išmoko broliškumo. Trečia – malda. Nors seminarijoje ji lyg įrėminama, „tu privalai“, bet tai įpratina, duoda ritmą.
Lukas: Padeda pats buvimas sistemoje. Ji skatina grynintis, pažinti Šventąjį Raštą, Katekizmą, visos studijos skirtos pasikloti pamatui. Tai leido pastebėti ir įsivardyti ydas, silpnybes, kurios trukdo man kaip žmogui. Leido pastebėti savo individualumus, kurie mane stiprina. Įsivardijau vidines žaizdas, neleidusias pilnai įsitraukti į bendruomenę. Įsivardijau dalykus, kurie padėtų išgydyti. Turėjau galimybę sustiprinti talentą groti ir giedoti.
Iššūkis man – gyventi ir daryti tai, kas yra surašyta dienotvarkėje. Pvz., labai anksti keltis į maldą. Turiu ir noriu pamiegoti ilgiau, tad man tai per sunku. Be to, sakom, kad siekiame intelektualinių ir dvasinių aukštumų, bet santykis su Dievu vis būna sumažintas iki minimumo. Studijos nėra labai sunkios. Dauguma tik paviršius, o jei nori giliau – kaskis pats. Nesakau, kad nebuvo dėstytojų įdirbio, tik faktas, kad galėjom daugiau pasiimti iš studijų.
Mantas: Vidinė nuostata yra pagrindas visoje formacijoje. Tai esmė. Visa kita – antraeiliai dalykai. Yra formacijos gairės ir siekis, koks kunigas turi būti. Bet yra aktualu ir kiti kunigai, parodantys kunigo tikrovę. Susidurdavau su kunigais, sakiusiais: Mantai, pats turi skaityti, mokytis. Šiaip seminarija – tai prasta vieta įgyti aukštąjį išsilavinimą, nes nuolaidžiaujama, daug paviršutiniškumo studijose.
Dar svarbus dalykas, formuojantis kunigą, – tai dvasinis gyvenimas. Turi stiprėti mano santykis su Jėzumi, bet kartu atrodo, kad iš manęs laukiama, jog būčiau tradicijų ir pamaldumų įsikūnijimas. Susidūriau su formacija, kurioje turiu būt pamaldus ne giliąja prasme, bet melstis maldas nepaisydamas ar darau tai autentiškai, ar ne.
Taip pat viena iš kolonų yra asmeninis augimas, asmenybės plėtojimas. Tam paliekama daug vietos pačiam augti kaip asmeniui įvairiais pasirinkimais. Šiuo klausimu seminarija formuoja tik nuolankią kunigo asmenybę. Bet kas tai iš tiesų yra?..
Ko reikia, kad jauni vyrai ryžtųsi ateiti į seminariją, nebijotų pabandyti, liktų čia, o baigę taptų gerais tarnaujančiais kunigais?
Danielius: Norėčiau, kad seminarijoje būtų daugiau atvirumo. Esame ruošiami kunigystei, bet iš tiesų gyvename kaip vienuoliai. Tokiam uždarume pasirengiame apie nieką negalvoti, tik atlikti savo darbus; kai gyvenime juk laukia visai kiti dalykai. Kunigystėje nėra tokios bendruomenės kaip seminarijoje. Paskiria į parapiją, kurioje sutari su klebonu arba ne, atlieki pareigą ir eini toliau. Nemoko gyvenimo su žmonėmis, ne kunigais. Gal būtų gerai kaip klierikui gyventi prie parapijos, kur yra žmonių? Mes ruošiamės būti tarp žmonių, o dabar realiai mokomės, kaip būti zakristijoje.
Lukas: Kartais atrodo, kad kai kurie dalykai seminarijoje beprasmiški. Sistema nepritaikyta šių dienų žmogui, tačiau jaunuolį turi traukti ne faina dienotvarkė, bet jo paties apsisprendimas. Taip pat gyvename bendruomenėje, kurioje atsakingas žmogus stebi mūsų pašaukimo augimą, pažangą, reflektuoja... Valdžiai valgant drauge su mumis, automatiškai tam tikrų temų neliečiame, jomis galime laisvai kalbėtis tik tarpusavyje. Tai sukuria tam tikras ribas tarp mūsų ir vadovybės. Ir taip nuo senų laikų klierikai negali atsiskleisti, išsikalbėti, nes juos stebi, apie juos rašys refleksiją, apie juos sakys – turi pašaukimą arba ne. Norisi tokio atsivėrimo ir sienų nugriovimo. Esam skirtingų požiūrių, tačiau tai neturėtų varžyti ir atskirti. Einame tuo pačiu keliu, žinome laimėjimus ir pralaimėjimus... Tame jie galėtų mus šviesti, paprastai apie tai kalbant, nedarant skirties. Sveikintina būtų, kad ir mūsų nuomonę priimtų, nes ir man nepatogu kažkokį klausimą iškelti, jį gvildenti prie bendro stalo. Norisi ir jų iniciatyvos. Juk ir per mus bus statoma Bažnyčia, tai norėtųsi bendradarbiavimo dėl bendro tikslo.
Mantas: Lytiškumo temos seminarijoje yra tabu. Kai paklausiau savo vadovybės, sako, kalbėkis su dvasios tėvu. Gerai, bet to neužtenka, norisi, kad ir jie pasidalytų, kaip patys išgyvena celibatą ir savo seksualumą. Tačiau apie tai kalbėti neskatinama, kažkaip negebama komunikuoti tomis temomis, nors jos aktualios. Belieka tik su kursiniais apie tai kalbėtis.
Deividas: Man atrodo, kad Vatikano patvirtintos gairės, pagal kurias turėtume būti rengiami kunigystei, yra geros. Tik jomis turbūt menkai besivadovaujama, jos tik pristatomos. Parašyta vienaip, daroma kitaip. Atėjusiam jaunuoliui celibato sąvoka tinkamai nepristatoma, o tai ateityje perauga į klaidingą seksualumo suvokimą...
Lukas: Yra senas pasakymas: „Geriau venk bendravimo su merginom, tau bus tik geriau.“ Nematau to gėrio. Jaunas kunigas susidurs su merginų dėmesiu, ir kaip su tuo susidoroti – paliekama pačiam. Turi gebėti nubrėžti ribas, iki kiek gali prieiti prie merginos. Paskui bijosi ir pažvelgti į tą pusę, o užsivilkęs sutaną ir išgirdęs gražų komentarą „susilydysi“. Nes nemoki išlaikyti santykio ir neturi sveiko pagrindo, kaip bendrauti su mergina. Ir kas tada? Keli žingsniai iki nuodėmės...
Marijos Stanulytės asociatyvi nuotrauka
Gyvename sekuliarioje kultūroje, seksualizuotoje aplinkoje, o dar ir visi seksualiniai skandalai Bažnyčioje – atrodė, kažkur toli, o pasirodo – čia pat. Ar nebaisu rinktis kunigystę, kuri šiandien dažnai tapatinama su skandalais? Ar nebaisu, kad ir į jus taip žiūrės? Kaip su tuo reikės gyventi?
Danielius: Viduje jaučiu pyktį ant žmonių, darančių tokias nesąmones. Jie sutepa visą Bažnyčią. Tai tas pats, kas prieš mirtį pripilti į šulinį nuodų ir gadinti gyvenimą tiems, kurie vėliau ateis prie jo, arba tiems, kurie jį tiek metų kasė.
Parengiamajame kurse vienas klierikas, svečiuojantis pas jį, nusirengė ir sako: „Einam, mes gi draugai, nebijok...“ Gerai, kad jis jau pašalintas iš seminarijos. Neturiu skaistumo problemų, nuo pat parengiamojo kurso meldžiau tos malonės. Man nesuvokiama, kaip galima skelbti viena, o gyventi visiškai kitaip. Tačiau vis tiek yra gerų kunigų pavyzdžių, kurie ir drąsina!
Deividas: Kiekviena tokia žinia yra labai skaudi. Jie lengvai gavo kunigystės šventimus, ėjo ir praėjo. Yra stereotipai, kad jeigu klierikas geras, mandagus, pamaldus, atlieka mąstymus, tai jis ir bus geriausias kunigas. Tačiau ateityje pamatom, kad nebūtinai... Negalima to pateisinti. Sulaukiam daug komentarų, pvz., kad jei nori būti kunigu, tai tu gėjus, ištvirkėlis ar dar kas... nes kiti darė tokius dalykus. Suprantu, kai žmogus suklysta, bet kodėl skriausti vaikus, kurie tokie nekalti! Pats buvau fiziškai, psichologiškai skriaudžiamas, tai man tas solidarumas su vaikais itin stiprus. Jei galvojame, kad kunigas yra apsaugotas nuo velnio veikimo ar nuodėmės, tai šiandien matom, kad ne.
Mantas: Nori nenori, kunigystės pasirinkimui įtakos turi matomi ar girdimi pavyzdžiai, skandalai. Žmonės, rinkdamiesi profesiją, jas vertina, lygina. Dabar rinktis kunigystę – tai rinktis atmetimą. Kitų akyse galiu tapti homoseksualu, pedofilu, pinigų plovėju, gyvenančiu dvigubą gyvenimą... Tai ypač akcentuojama viešojoje erdvėje. Niekas nenorėtų toks būti ar tą rinktis. Tačiau reikia sutikti ir girdėti gerą žinią apie kunigą, kad tai paskatintų norą gilintis į kunigystę.
Lukas: Tai ne pirmas kartas, kai išgirstu ar matau šią realybę, tik gal ne taip plačiai paviešinamų ir aptariamų dalykų, kaip šią vasarą. Faktas, kad žiūriu kritiškai ir man skauda, bet manęs tai neatbaido. Tačiau ir nestiprina. Mačiau, kaip darbavosi kai kurie pažįstami, ir atrodė, kad viskas gerai, bet pasirodė dviveidiškumas. Nei kunigas, nei vienuolis, nei pasaulietis ar katechetas nėra apsaugotas nuo to. Tai nėra pasiteisinimas, bet tikrai matosi, kad ne tik Dievas veikia mūsų gyvenime.
Saugausi, kad nenurašyčiau žmogaus, darančio nuodėmę, kuri bjauroja Bažnyčios veidą, suteršia bendruomenę. Tada į visus Bažnyčioje pradeda žiūrėti įtariai. Skaudina, kai pasako, kad „tokius ruošia“, tačiau pirmiausia turiu žiūrėti, kaip aš gyvenu, kokia mano nuostata, gyventi ir žvelgti į dalykus sveiku žvilgsniu. Stengtis saugotis nuo pagundų, nes paskui viskas, kuo tikėjai pats, gali ir sugriūti. Todėl įsivardyti, melstis, išlikti tiesoje su savim ir Dievu, išpažintis ir palydėjimas – pagrindiniai taškai. Nepaisydamas visų iššūkių, tikrai noriu būti kunigu ir to džiaugsmingai siekiu bei už tai dėkoju.
