Antanas GAILIUS
Tuos, kurie prieš kokius keturis dešimtmečius nesiliovė tikėję, kad Sovietų Sąjunga sugrius ir Lietuva bus laisva, vieni mūsų laikėme naivuoliais, o kiti – gražiais svajotojais. Mat jeigu ir tikėjome, kad tokia diena ateis, tai tikrai nemanėme, kad patys jos sulauksime.
Mano pažįstamas matematikas Borisas, kitados, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, baigęs Kauno rusų gimnaziją ir gebėjęs lotyniškai susirašinėti su savo draugu, anais neatmenamais laikais savo ruožtu baigusiu Kauno jėzuitų gimnaziją, mėgdavo kalbėti, kad Romos imperija sugriūti tai sugriuvo, bet tas truko bent kelis šimtus metų. Borisas nepriklausomybės tikrai nesulaukė, bet jam pritrūko visai mažai.
O tuos, kurie prieš gerą dešimtmetį vis sergėjo mus, kad Rytų kaimynas nėra padorus demokratas, tai jau tikrai ir patys neretai pavadindavome rusofobais. Šiandien gal vienam kitam dėl to truputį gėda, bet nemanau, kad šis jausmas turėtų būti visų svarbiausias.
Mat pasakykite man, kas būtų toks įžvalgus, kad galėtų pasakyti, ką mes apie pasaulį kalbėsime, pavyzdžiui, dar po dešimties metų? Žinoma, esame šio pasaulio viešpačiai, todėl niekados nesiliausime planavę ir prognozavę, kas bus po dešimties, po penkiasdešimties ar net po šimto metų. Šis tas iš tų mūsų prognozių gal ir pasitvirtina.
Bet didžiųjų dalykų, kad ir kaip norėtume, nepajėgiame numatyti. Galėjome numanyti, kad koks nors šiandien jau beveik užmirštas Janukovičius bus tikras Ukrainos pūlinys ir kad tas pūlinys kada nors vis tiek turės sprogti. Bet kad jis sprogs tada ir taip, kaip iš tikrųjų sprogo, ir kad iš sprogusio pūlinio išvarvės putinizmo blogis, turbūt tikrai ne daug kas numatėme.
Jei apskritai domėjomės, galėjome matyti ir numanyti tai, kad vadinamasis arabų pavasaris nėra vien gražus demokratijos triumfo žygis per visokiausių tironų valdomus kraštus. Bet juk tikrai nemanėme, kad to pavasario sukeltas pabėgėlių tvanas tiesiogiai pasieks net mūsų kraštus. Jau kas kas, o Arabija tai tikrai kažin kur.
Bet ėmė ir ištiko mus ir putinizmas, ir pabėgėlių tvanas, su kuriais vienaip ar kitaip turėsime dorotis. O juk visai neseniai atrodė, kad tai ūkio krizė yra didžiausias iššūkis.
Tiesa, kai kas ir tada, prieš penketą ar šešetą metų, kalbėjo, kad ši krizė pirmiausia yra ne ekonomikos, o moralės problema. Bet ir tie, kurie tada taip kalbėjo, negalėjo numatyti, kad jų teiginys pasitvirtins, pavirsdamas tomis negandomis, kurias turime ištverti šiandien.
Dar ir šiandien tik puse lūpų kalbame apie moralės krizę. Mat ji, žinoma, reiškiasi regimais ir apčiuopiamais dalykais, nelabai panašiais į moralės problemas. Pavyzdžiui, geležine siena, kuria mėgina apsitverti Vengrija. Pavyzdžiui, kad ir mūsų nesibaigiančiomis diskusijomis, ar galėsime priimti 1 052 ar 1 057 pabėgėlius. Dar visai neseniai svarstėme, ar jų bus 350 ar 700.
Apie moralę reikėtų kalbėti ir tada, kai baiminamės, kad pabėgėlių problema skaldo Europos Sąjungos vienybę. Žinoma, kad skaldo. Tą vienybę skaldė ir tebeskaldo ir Putinas, ir skolų nenorinti mokėti Graikija. Kartais pagalvoju, kad gal ir gerai, jog neįstengėme priimti Europos Sąjungos Konstitucijos, skelbiančios, jog krikščionybė yra mūsų bendrystės pamatas. Gyvenimas geriau už visas deklaracijas parodys, ar dar ir kiek tebesame krikščionys.
Jeigu Europą viename daikte laiko tik pinigai, tikrai galime pranašauti jai trumpą gyvastį. Nereikia nė istorijos pamokų – kiekvienas iš savo asmeninės patirties žinome, kokie trumpalaikiai, netvarūs, o kartais net mirtinai pavojingi yra grynai ūkiniai sandoriai, jeigu jie nėra grindžiami sąžine ir padorumu.
Apie sąžinę ir padorumą viešumoje drovimės kalbėti, kažkada liberaliosios minties įtikinti, kad tai – grynai asmeninis reikalas. Tos idėjos įsikibę mėginame laikytis, nors gyvenimas pirštu prikišamai rodo, kad ji neteisinga.
Bet juk tik pramoginė televizija ir ją išlaikantis verslas, trokštąs kuo daugiau visko parduoti, visaip stengiasi įpiršti mums mintį, kad gyvenimas – tai niekados nesibaigianti šventė, kurioje mes visi amžinai būsime sotūs, šiltuose būstuose, sveiki ir laimingi. Tėvai mums to nežadėjo, ir mes, jei tik esame nors kiek sąžiningi, nežadame to savo vaikams. Patyliukais visi žinome, kad taip nėra. Patyliukais visi žinome: jei žmogus apskritai kuo nors yra didis, tai tik gebėjimu ištverti tai, ko, regis, ištverti neįmanoma.
Juk, labai patetiškai kalbant, visi vienaip ar kitaip esame šiame pasaulyje pabėgėliai, neprarandantys vilties, kad gyvenimas ilgas, o išsigelbėjimas – už artimiausio kampo.
