Svarstymus apie katalikų žiniasklaidą nūdienos kontekste pradedame pakalbindami kardinolą Sigitą Tamkevičių SJ – ne tik LKB kronikos steigėją ir redaktorių, kentėjusį už savo veiklą ir lagerius, bet mums dar labai brangų todėl, kad jis buvo ir prie Artumospirmtako – žurnalo Caritasištakų, aktyvus jo redkolegijos narys, nuolat padėjęs, palaikęs mūsų mėnraštį. Kardinolas, neseniai minėjęs 85-metį, daugiau nei 60 metų būdamas kunigu bei vyskupu, tarnauja Bažnyčioje, kurioje yra matęs visko.
Mielas Eminencija, kaip Jūs manote, kokia turėtų būti šiandienos katalikiškos žiniasklaidos Lietuvoje misija ir laikysena? Kokie veikimo būdai mūsų visų– kaip Katalikų Bažnyčios žmonių– dabar reikalingi, matant, kokie svarbūs ir dinamiški procesai vyksta Visuotinėje ir vietinėje Bažnyčioje?
Katalikiška žiniasklaida turi būti labai objektyvi, nesivaikanti sensacijų, atsiliepianti į dabarties iššūkius ir Bažnyčios misiją pasaulyje. Labai svarbu ne tik tai, ką katalikiška žiniasklaida pateikia, bet ir kaip pateikia. Tą „kaip“ įvardyčiau kaip nuolankią ištikimybę tiesai ir nuolankų kalbėjimą apie asmenis, jei jie yra kritikuojami. Kartais žiniasklaidoje „neskaniai“ nuskamba mintys, kai akivaizdžiai matoma rašančiojo puikybė: tik aš myliu Bažnyčią ir viską žinau, todėl neklystamai galiu mokyti visus, taip pat vyskupus ir patį popiežių. Mes visi Bažnyčios nariai – dvasininkai, pasauliečiai, kartu ir žiniasklaidos darbuotojai – turime jaustis kaip viena darni šeima, kurioje viešpatauja pagarba vieni kitiems ir Jėzaus žvilgsnis į klystantį ar net nusidedantį šeimos narį.
Atsiliepiant į dabartines Bažnyčios aktualijas, nereikėtų didelio dėmesio skirti tiems Bažnyčios nariams, kurie imasi kvestionuoti net Bažnyčios mokymą. Linkiu kiekvienam rašančiajam į bet kurį krikščionišką leidinį prisiminti Jėzaus kvietimą: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 28).
Gali kilti klausimas – kas yra objektyvu? Pvz., ar aštrios, nemalonios temos, ar kai nuslepiami papiktinimai, kai išsisukinėjama – ar tuomet būtų neobjektyvu stengtis kalbėti apie tai tiesiai, nors ir nemaloniai? Juk, pvz., Kronikoje skelbtos žinios tikrai buvo objektyvios, nors ne vienas žmogus vienaip ar kitaip nukentėjo. O juk dėl to Kronika nepasikeitė, bet toliau vykdė tą pačią – išlaisvinančios tiesos – misiją su meile, nors kažkam tai skaudžiai atsiliepė...
Dabartinės katalikiškos žiniasklaidos nereikėtų lyginti su anuometine pogrindine spauda, sykiu ir su Kronika. Anuo metu viešas kalbėjimas tramdė tiek Bažnyčios persekiotojus, tiek ir su persekiotojais kolaboravusius piliečius. Dabar gi neužmirškime laikytis to, ko mokė Jėzus apie klystantį brolį: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas“ (Mt 18, 15–17).
Kaip tiksliau būtų galima apibrėžti, kas yra nuolanki ištikimybei tiesai? Pvz., Bažnyčios mokymo tiesa – akivaizdu, kas tai; bet jei tiesa konkrečiais moralės klausimais, kai popiežiaus enciklikos ar kiti jo sprendimai kviečia atsižvelgti į asmenį, o ne vien į įstatymo raidę, kai nėra vien juoda balta, ar kalbėjimas apie tai, ar tiesos paieškos nėra nuolanki tarnystė tiesai?
Kiekvieną kartą, kai kalbame apie kitus asmenis, turėtume kontroliuoti, kaip mes tai darome. Jeigu keliame į viešumą abejotinus, ypač kitus asmenis žeminančius dalykus, visuomet turėtume save kontroliuoti, ar nenusikalstame meilei ir ar nesijaučiame neklystantys mokytojai. Iš šalies labai gerai matoma, ar kalbantis yra nuolankus, ar pasipūtęs mokytojas. Tik pačiam kalbančiajam ne visada lengva save įvertinti.
Ar tokiu atveju būtų įmanomas dialogas su kitaminčiais ar kitaip matančiais tuos pačius dalykus, jeigu, kaip sakot, nereikėtų skirti didesnio dėmesio tiems, kurie kritikuoja?
Mažiausiai mūsų dėmesio turi nusipelnyti tik tie, kurie kritikuoja net Bažnyčios mokymą, – pasipūtėlių neišmokysime ir neatversime. Visiems kitiems, turintiems skirtingą nuo mūsų nuomonę, turime rodyti pagarbų dėmesį: galime nesutikti, kritikuoti, bet kritikuojamieji turi matyti, kad vadovaujamės ne pasaulio, bet Evangelijos dvasia
