Ramūnas AUŠROTAS
Paolo Sorrentino televizijos serialas „Jaunasis popiežius“ (The Young Pope, 2016), kurį šiuo metu transliuoja LRT, atspindi su popiežiaus Pranciškaus išrinkimu kilusį, bet neišsipildžiusį pasaulio lūkestį Katalikų Bažnyčios atžvilgiu ir bando nuspėti, kas gali įvykti jo pontifikatui pasibaigus.
Simboliškai tai išreiškia pirmosios dalies scena, kurioje ką tik išrinktas popiežius Romos imperatoriaus stiliumi sako pirmąją savo kalbą Šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems. Joje sudėti visi dalykai, kurių pasaulis nori, bet niekaip neišgirsta Bažnyčios taip – pradedant masturbacija ir baigiant dirbtiniu apvaisinimu. Tačiau tai viso labo popiežiaus (ir pasaulio) sapnas. Jaunasis pontifikas, atstovaujantis konservatyviajam Kardinolų kolegijos sparnui, sąmoningai renkasi Pijaus XIII vardą. Tai susieja jį su paskutiniu iki-antra-vatikaninės Bažnyčios atstovu Pijumi XII, pasižymėjusiu tradicionalizmu, pamaldumu Mergelei Marijai, moralę ir religingumą praradusios visuomenės kritika, per karą užsidariusiu Vatikane ir neišėjusiu iš jo iki pat pontifikato pabaigos (beje, popiežių suvaidinęs Jude’as Law net išoriškai panašus į Pijų XII). Filme „Jaunasis popiežius“ savo asmenine sekretore Pijus XIII pasikviečia prieglaudoje jį užauginusią vienuolę – ses. Merę, primenančią Pijaus XII patikėtinę ses. Pascaliną Lehnert, kurią spauda pakrikštijo „pačia įtakingiausia moterimi Vatikano istorijoje“ (jos istoriją visai neblogai parodė vokiečių televizijos filmas „Galingoji Dievo tarnaitė“ (Gottes mächtige Dienerin, 2011, rež. Markus Rosenmülleris)).
Serialo detalės byloja apie skrupulingai apgalvotą ir parašytą Sorrentino scenarijų. Neapgalvotų vietų ten nėra. Todėl vertinant filmą, reikia nepamiršti, kad kiekvienas siužeto posūkis, kiekviena frazė, nesvarbu, kas bei kada ją ištaria, yra numatyti ir surežisuoti. Pvz., neatsitiktinai frazę, jog pedofilija ir homoseksualumas yra vienas su kitu niekaip nesusiję reiškiniai, ištaria valstybės sekretorius, o ją simboliškai patvirtina popiežiaus lūpos. Medijos įvykis visada yra ir politinis pareiškimas.
Visas „Jaunasis popiežius“ trykšta Sorrentinui būdinga ironija, išsiliejusia filme „Dievybė“ (Il Divo, 2008), kuriame jau išryškėjo akivaizdžios antiklerikalinės režisieriaus nuostatos ir vizualinis jo stilius: kvapą gniaužiantis gebėjimas montažu išgauti vaizdo ir garso ritmiką, ant absurdo ribos balansuojantys kadrai, Tarkovskio stilistiką primenantys perspektyviniai planai. Deja, neturime galimybės iki panagių išnagrinėti filmą – tam reikėtų specialaus Artumos numerio. Trumpai aptarsime tik svarbiausias jo temas.
Narcizų kartos vaikas
Serialo pradžia, kai popiežius iškyla iš naujagimių krūvos, – ne įžeidimas, bet priminimas, kad kitą popiežių tikriausiai rinksime iš pokarinės baby boom kartos. Pats Pijus XIII yra šiek tiek vėlesnės, gėlių kartos, vaikas, kurį jo tėvai hipiai paliko prieglaudoje auklėti vienuolėms. Šis faktas gimdo pagrindinę filmo dramaturginę ašį: be tėvų augęs popiežius išgyvena ir egzistencinę tapatybės stoką, ir tikėjimo krizę. Ši paralelė sociologiniu požiūriu gana arti tikrovės, nes XX a. vidurio sekuliarizacija ėjo koja kojon su „betėvės“ visuomenės, apie kurią kalba ir popiežius Pranciškus, atsiradimu. Laikantis faktologinės prielaidos, kad dabartinis sekuliarusis pasaulis yra ne kas kita, kaip Bažnyčios (arba krikščionybės) vaikas, filme matome trejopas santykių ašis, išreiškiamas per Lenio (būsimo popiežiaus) ir jo tėvų; Pijaus XIII ir Dievo; pasaulio ir Bažnyčios linijas, iš kurių pirmosios dvi vyksta siužetiniu, o trečioji – metasiužetiniu lygmeniu.
Vienas internautas jaunąjį popiežių pavadino Justinu Bieberiu su sutana. Gana taiklu. Filmo popiežius Pijus XIII – tai vaikas, turintis suaugusiojo kūną, dėl tėvų atstūmimo ir meilės trūkumo įstrigęs savo vaikystėje. Jis valdingas, nenuspėjamas, besiblaškantis nuo vieno kraštutinumo (netolerancijos nuodėmei) prie kito (artimo meilės), mokantis sužavėti ir manipuliuoti, nepakenčiantis kritikos ir atstūmimo, dėl to galintis sunaikinti kitą. Tai Neronas, kuriame sugyvena šventumas ir demoniškumas, protas ir beprotybė. Tai vaikas, tapęs Katalikų Bažnyčios galva ir reprezentuojantis XX a. narcizų palikuonių kartą, su kuria tenka vargti dabartinei Bažnyčiai.
Deistinis Dievas
Seriale „Jaunasis popiežius“ remiamasi nekrikščioniška Dievo samprata ir tai daroma visiškai sąmoningai. Pijaus XIII Dievas – deistinis, t. y. kažkada Visatą sukūrusi ir ją savieigai palikusi dievybė. Tokia mintis atitinka filmo siužeto apie pamestinuką logiką ir sykiu atliepia Dievo buvimo ir veikimo kasdienybėje nejaučiančio šiuolaikinio žmogaus patirtį. Filmas tobulai manipuliuoja deistine transcendentinio Dievo idėja. Lenis yra amerikietis, o būtent JAV gimė krikščioniškasis deizmas, priimantis Jėzaus Kristaus mokymo moralinę dalį, bet nepripažįstantis Jo Asmens dieviškumo. Seriale nė karto neišgirsite Pijaus XIII tariant Jėzaus vardą ar skaitant Bibliją, nes deistai nepripažįsta Apreiškimo. Vieno iš JAV nepriklausomybės tėvų – Thomo Jeffersono Bibliją filme popiežius padovanoja į audienciją atėjusiam Italijos ministrui pirmininkui ironiškai mestelėdamas: „Praktiškai nauja, jis jos nė karto neatsivertė.“ Serialo pabaigoje nuskambanti popiežiaus kalba taikliai iliustruoja transcendentinio, t. y. žmogui nepasiekiamo ir iki jo nepasilenkiančio, Dievo idėją: „Kūrėjas neleidžia mums savęs pamatyti. Kūrėjas neveikia, nešnabžda, nerašo, negirdi, neplepa, neguodžia. Tai ką jis daro? Jis tik šypsosi.“ Na, geriau, negu nieko, ar ne?
Pažinimo ribos
Svarbiausias klausimas seriale nuskamba jau pačioje pradžioje. Sužinojęs apie popiežiaus abejonę Dievu, vienas iš labiausiai patyrusių kardinolų sako: „Svarbiausia ne tai, ar Dievas yra, o tai, kodėl mes esame tiek nuo Jo priklausomi.“
Klasikinį atsakymą į šį klausimą galima rasti ateisto Luiso Buñuelio, aršiai kritikavusio institucinę Katalikų Bažnyčią, filmuose („Aukso amžius“, L’Âge d’Or, 1930; „Viridiana“, 1961). Jo manymu, tai ji dirbtinai sukelia, kursto ir palaiko šią žmogaus priklausomybę nuo Dievo. Tačiau atsakymas iki galo neaiškus ir pačiam Buñueliui: filme „Angelas naikintojas“ (El ángel exterminador, 1962) jis vaizduoja grupę žmonių, dėl nežinomos priežasties negalinčių išeiti iš kambario. Pats režisierius šį negalėjimą laiko valios silpnumu (dabartinė psichologija tai pavadintų išmokto bejėgiškumo būsena).
Buñuelio laikų prognozė, jog išvadavus visuomenę nuo institucinės religijos gniaužtų sugrius ir tradicinė religinė struktūra, neišsipildė. Paradoksas, bet ji ir toliau visai neblogai gyvuoja. Tačiau šis klausimas kamuoja pasaulį. Filme pateikiamas psichologinis (savivertės stokos kompensacija grįstas) Bažnyčios gyvasties fenomeno paaiškinimas. Pijaus XIII tikėjimo krizė pasibaigia ne tikėjimo branda, bet jo peržengimu. Mintis, kad brandos kaina yra autonomija, sena kaip pasaulis, sutinkama dar Pradžios knygoje aprašytame pirmojo žmogaus gundyme; ji atsikartoja ir sūnaus palaidūno alegorijoje, o galiausiai – ir šiame filme.
Krikščionybė į šį klasikinį priklausomumo nuo Dievo klausimą atsako šv. Augustino žodžiais: „Tu mane sukūrei, ir nerami bus mano širdis, kol neatilsės Tavyje.“ Tai klasikinis filosofinis kontingentiškumo argumentas, pagal kurį žmogus yra būtybė, neturinti būties savyje, t. y. jos buvimas ar nebuvimas nepriklauso nuo jos pačios. Ji yra kūrinys ir kaip kūrinys priklausoma nuo savo Kūrėjo. Ir tai vieta, kur žmogiškasis mąstymas pasiekia ribas: neįmanoma pažinti žmogaus priklausomumo nuo Dievo priežasties, prieš tai nepripažinus žmogaus kūriniškumo fakto.
Tiesos belaisvė
Kartą vienas netikintis bičiulis prie vyno taurės bandė iš manęs išgauti patvirtinimą, jog iš tikrųjų „ten nieko nėra“, o mano tikėjimas tėra viso labo kultūrinė praktika. Atsakiau jam, kad jei nebūtų tiesa, seniai būčiau nustojęs tikėti. Dar paaiškinau, kad tai, ką Bažnyčia vadina dogma, kitaip galima pavadinti nekintančia tiesa. Šis pašnekesys su netikinčiu iliustruoja simptominį supratimą, jog Bažnyčia reprezentuoja dar vieną nuomonę. Ir išties šiais nuomonių kultūros laikais, kai viskas – socialinis ir politinis, dažnai ir asmeninis gyvenimas – yra įvairių nuomonių sąveikos produktas, tokiu žvilgsniu yra linkstama žiūrėti ir į Bažnyčią.
Ant šios banano žievės ir paslysta „Jaunasis popiežius“, užmiršdamas, kad Bažnyčia yra tiesos belaisvė. Net ir norėdama, ji negali nuneigti apreikštosios (t. y. ne nuo jos priklausančios) tiesos apie žmogų. Ir joks filmas čia nieko negali pakeisti. Jei jame manoma kitaip, tai pervertinamos jėgos ir pamirštama apie savo prigimtį. Tas, kuris tikrai tikėjo, po šio filmo ir toliau tikės, kas netikėjo – ir toliau netikės. O tiems, kurie buvo abejingi, šis filmas bus dar viena pramoga, rafinuotai pristatanti jiems nepažįstamą kultūrinį fenomeną.
Tai galima iliustruoti Bažnyčioje populiaraus įrankio – liudijimo – pavyzdžiu: jis efektingas, kaip ir šis filmas, bet nepažįstu nė vieno, kuris atsivertė dėl paties liudijimo, užtat žinau daug žmonių, kuriuos, pasinaudodama Bažnyčioje veikiančių žmonių rankomis, perkeitė gailestingojo Dievo Ranka. Jei nori laimėti žmones, turi jiems ne kalbėti ar rodyti, bet tarnauti.
