Ką turėtų daryti tikintis žmogus, jei gyvena bažnytinėje santuokoje, tačiau praeina meilė ir santykiai šeimoje tampa konfliktiški – ar pagal Bažnyčios mokymą žmogus turi ir toliau nešti tą kryžių ir gyventi šeimoje be meilės? Ką daryti, jei įsimyli kitą žmogų, kaip elgtis šeimoje?
Štai į tokį Skaitytojos laišką, skaudų, bet tikrovišką, nesuvaidintą išgyvenimą, kurį tikriausiai patiria ne ji viena, atsakyti paprašėme mūsų bičiulės, trisdešimt penkerius metus ištveriančios Santuokoje su vienu ir tuo pačiu vyru, keturių vaikų mamos bei keturių anūkų močiutės, Lietuvos šeimos centro vadovės Dalios Lukėnienės.
Šiek tiek apie įsimylėjimą
Įsimylėjimas – tai tam tikrų hormonų padaugėjimas. Kuomet į akį krinta priešingos lyties būtybė, organizmas išskiria feniletilamino. Tai susidomėjimo, potraukio hormonas. Įsimylėjus į kraują išskiriama adrenalino ir kortizono, kurie priverčia širdį plakti smarkiau, paaštrina pojūčius. Po kurio laiko, jei jausmas abipusis, į kraują išsiskiria dopamin – meilės ekstazės hormono. Visas šių hormonų kompleksas pasiekia piką per 18–30 mėnesių. Taip sakant, organizmas būna apsinuodijęs, mus ištinka „meilės karštinė“, nematome realybės, „sergame“ meile, bet gera žinia ta, kad visa tai praeina. Įsimylėjimas tikrai ateina ir visiškai praeina (kaip sako mokslas, po trejų, o slapto romano atveju – po ketverių metų).
Dr. Janet E. Smith viename iš savo straipsnių užsimena, kad moterų organizme gaminasi cheminių medžiagų – feromonų, galinčių padėti apgauti vyrus, kad jie manytų, jog neišvaizdžios moterys yra labai patrauklios. Feromonai – bespalvės, bekvapės kūno išskiriamos cheminės medžiagos, kaip manoma, veikiančios ir gyvūnų, ir žmonių pasąmonę. Bandymai parodė, kad, į patalpą įnešus šių vaisingumo hormonų, vyrams parodytos eilinių, neišvaizdžių moterų nuotraukos atrodė išvaizdesnės už supermodelių. Štai ką gali biochemija!
Kartą teko skaityti teoriją, kad įsimylime tuos, kurių genetinis kodas yra priešingas mūsiškiam, t. y. jei mūsų genetiniame kode yra trūkumų ties inkstais, pasirinksime tą, kuris jokių trūkumų toje srityje neturi.
Tikiu, kad ateityje bus atskleista dar daugiau biocheminių paslapčių. Tačiau visa tai mums sako, kad įsimylėjimas turi vieną tikslą – giminės pratęsimą, suteikiant galimybę gerinti žmonijos rūšį. Labai proziška, bet kol kas tūkstantmečių patirtis rodo, kad su gamta nepakovosi.
Žinoma, visos šios biocheminės reakcijos netvarios ir jas galima lengvai pažeisti ta pačia chemija: vaistais, hormonais, kontraceptikais. Jų pavartojus, kai kurios iš šių biocheminių reakcijų išnyks, tačiau su jomis dažniausiai, deja, baigiasi ir mūsų priešingos lyties asmens geismas.
Meilė – visai kas kita
Meilė ne ateina ir praeina, bet mes patys apsisprendžiame kitą mylėti arba nemylėti. Tai – valios aktas. Tai mūsų įsipareigojimas norėti kitą žmogų padaryti laimingą, rodyti jam gerą valią, kai jokie hormonai nesigamina ir kai matome, kad mūsų išrinktasis labai vidutinis, o gal net dar blogiau. O čia jau pagalvokime apie save – mes taip pat ne aukso gabalai: stokojame valios mylėti tuos, kurie nėra mums simpatiški, stokojame kantrybės, jau nekalbant apie išmintį.
Senajame Testamente parašyta, kad meilė pirmiausia yra teisingumas. Taigi, ar teisinga bus netesėti duoto pažado, palikti tą, kuriam nepasisekė, kuris suklydo, kuris kažko užsidarė ar sutriko, kuris neatitinka mano lūkesčių (kurių, beje, tikriausiai jam net neįvardijau!)? Dar mažiau tiesos būtų mūsų palikuonių atžvilgiu – juk jie tikrai mažiausiai kalti, kad mes negebame mylėti. Jei tai ką nors paguostų, tai negebame visi.
Tiesos ieškojimas reikalauja didelės išminties: kada atleisti, o kada sakyti „ne“, kada priglausti, o kada priminti: „Tu privalai, nes pažadėjai.“ Kiek aukotis, kad pasaulyje daugėtų gėrio, bet nepadaugėtų blogio, nes meilė reikalauja neleisti žeminti savo orumo ar išnaudoti savęs ir kitų. Tačiau ji reikalauja pačiam padaryti viską, ką galėjai, neskaičiuojant, kiek žingsnių padarė kitas. Kartais meilėje pasakyti tiesą labai sunku, tačiau be tiesos meilė – tuščias burbulas.
Meilei reikia dviejų brandžių žmonių. Nė vienas brandus negimstame. Visi bręstame po truputį, įveikdami sunkumus, mokydamiesi iš savo ir kitų patirčių. Nei savęs, nei kito negalime paskubinti šioje srityje. Čia taip pat turime turėti kantrybės ir išminties, kad iki mirties padėtume sau ir savo sutuoktiniui kiek galima labiau subręsti. Išbandymai neišvengiami ir būtini. Kai sakome žodžius „visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu“, tikrai neturime viso gyvenimo darbotvarkės – nežinome, kiek skurdo ir skausmo patirsime. Tačiau tuokart pažadame. Nepastebime būsimojo žaizdų ir stengiamės neparodyti savųjų.
O kur dar mūsų gebėjimai ir įgūdžiai, prie kurių lavinimo tikrai galime gerokai prisidėti. Kur taip visų trokštami gebėjimai klausyti ir girdėti, girdėti ir suprasti, suprasti ir atliepti? Ar ugdome šiuos gebėjimus?
Visa tai parašiusi galiu pasakyti: niekada nebuvau supermodeliu, nesu pakankamai gera ar išmintinga, sunkiai atleidžiu tiems, kurie neketina keistis (o tokių dauguma), ne su visais mėgstu bendrauti, nesu kantri, būnu irzli, o ir mano antroji pusė nei koks čempionas ar Nobelio premijos laureatas, ir ydų turi nei kiek ne mažiau už mane. Kaip tik tai suprasdami nugyvenome kartu jau 35 metus. Manau, kad myliu jį labiau nei prieš trisdešimt ar dvidešimt metų. Labiau pažįstu, labiau suprantu ir labiau myliu. Tai nereiškia, kad gyvenime nesutikau patrauklesnio, protingesnio, išvaizdesnio ar išradingesnio vyro. Jų buvo, bet jie nebuvo mano vyrai. Žinau, kad pasaulis pilnas už mane jaunesnių, dailesnių, išradingesnių, kantresnių, geresnių, tačiau mano vyras, tikiu, pažįsta mane iš visų labiausiai. Jis yra antras (po Dievo), kuris mane geriausiai pažįsta! Tik pagalvokit, jūsų vyras yra antras po Dievo, kuris jus labiausiai pažįsta!
Taigi, dar kartą noriu visus ir visas paguosti, kad meilė šeimoje (jei tikimės nuolatinės jausmų ekstazės) visuomet praeina, bet tik nuo mūsų priklauso, ar ji vėl grįžta su dar didesne jėga, ar taip ir lieka už mūsų buto ar namo durų. Tik nuo mūsų išminties, geros valios, pasidalijimo savo lūkesčiais, džiaugsmais ir vargais, nuolatinio dialogo ir, beje, pasiaukojimo priklauso, ar vis labiau mylėsime savo sutuoktinį, ar vis įsimylėsime pašalinius (svetimus) žmones?.. Mylėti yra labai sunku, todėl ir gyventi santuokoje taip pat būna sunku, tačiau tikrai verta. Tai yra pašaukimas, o tai reiškia – tam tikras kelias į šventumą. Žinoma, tapti šventam taip pat sunku. Galiu tik pridurti, kad santuokoje bet kokios pastangos atsiperka... ir jau čia... žemėje...
