Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2006 m. liepa-rugpjūtis
Didelės ir mažos kryžkelės

Pagaliau atostogos

2020-07-20 | Jūratė KUODYTĖ
artuma200607 8 rs p19
Unsplash.com nuotrauka

j kuodyteJūratė Kuodytė

 Pažvelgiau šįryt pro langą ir pamačiau liepą, rugpjūtį, jūrą, švelnų smėlį, oriai atrajojančią karvę, valtyje sustingusį žveją, visa savo esybe bylojantį, jog šitokia poza jis sėdės mažų mažiausiai keturias dienas, o tai reiškia daugiau nei savaitgalį, ir tai dar reiškia, kad atėjo atostogų metas. Ir ką gi – visų pirma persmelkė baisus nerimas: ką dabar reiks daryti? Sugrius įprastinis bėgimas keturkampiu: darbas, kitas darbas, parduotuvė, namai. Na žinoma, tų kampų yra ir daugiau, tačiau jie visi įprasti ir net atrodo savotiškai mieli gresiančių atostogų akivaizdoje. Juk ne vienai šeimai puikiai pažįstama vaikų atostogų patirtis, kai jiems staiga nebereikia eiti į mokyklą ir privalai atsakyti į juos periodiškai kankinantį klausimą – o ką veikti? Ir ne tik atsakyti, bet ir pasiūlyti priimtiniausią, patraukliausią (jiems, ne mums) variantą, deja, dažniausiai susijusį su finansinių išteklių sumažėjimu šeimos biudžete. Klausimas, ką veikti per atostogas, savo svoriu prilygsta ir net pransoksta klausimą, kur švęsti Naujuosius metus. Mat daugeliui mūsų norisi tokia proga ko nors nepaprasto, ypatingo ir niekad dar nepatirto. O poilsis? Keista, bet apie tai dažniausiai pamąstai tik baigiantis atostogoms.

Netikėtai prisiminiau animacinį filmuką apie liūto Bonifacijaus atostogas. Kaip cirko direktorius pagaliau jį išleido atostogų, kaip jis plaukė į Afriką pas savo mylimą senelę, kaip svajojo sugauti paprastą, visai ne auksinę žuvelę ir kaip vos suspėjo į laivą, grįžtantį atgalios, nes visą tą poilsio laiką linksmino vietinius vaikus: žongliravo, darė triukus, akrobatinius numerius, t. y. paprasčiausiai dirbo... Ir apėmė toks nenusakomas graudulys, lyg tas filmukas būtų apie mane. Įdomu, ką autoriai norėjo juo pasakyti? Ar jis apskritai skirtas vaikams? O gal tai ir yra vadinamasis prasmingai praleistas laikas, apie kurį, linkėdami gerų atostogų, mums kalba dvasininkai?

Atostogos ir poilsis

Tai vis dėlto, kaip su tuo poilsiu per atostogas? Bandau prisiminti, ar Kristus ilsėjosi ir jei taip, tai kaip? Na gerai, gal vasarą galima nuleisti ketinimų ir pasiryžimų kartelę, tad mintimis perkratau šventųjų gyvenimus, kad prisiminčiau jų poilsio laiką arba, mūsų kalba tariant, atostogas. Niekas neatėjo galvon. Visi jie, kaip mūsų palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, sudegė, lyg žvakės prie Viešpaties altoriaus, nepaliaujamoje tarnystėje Dievui ir žmonėms. O jeigu patyrinėtume paprastų pasauliečių gyvenimą? Pavyzdžiui, piligriminės-turistinės kelionės? Malda atokvėpio valandėlėmis – gal vasarą užtektų ir sekmadienio Mišių; dalyvavimą bendruomeninėje veikloje puikiai kompensuotų vasaros stovykla katalikiškoje bendrijoje, kur, beje, leidžiama ir prie jūros nueiti, ir vienumoje pabūti, ir šiaip pasilinksminti...

Ką apie atostogas ir poilsį sako Šventasis Raštas? Biblijos dalykinė rodyklė nurodo, kur ieškoti apie darbą, atsakomybę, pareigą, net apie sportą, o poilsis neišskirtas. Atrodo, teisi bus močiutė Antosė, kuriai visiškai aišku, jog užtektinai prisiilsės Dievo namuose, o čia, žemėje, pakaks ir šventadienių... Ji nesuprato, ką pačiai reikštų atostogauti, tačiau mums, pirmą vasarojimo kaime dieną atėjusiems vakarinio pieno, linkėjo gero poilsio sodyboje. „Kaime ramu, vaikeliai, nebus triukšmo, juk ten pas jus visur to triukšmo pilna, o čia ramu, nebent miesčionys šeštadienį atvažiuos ant kalno, tai jau ant viso garso užsileis muziką, prišiukšlins, bet sekmadienį vakare ir vėl bus ramu. Ale kaip jūs tam mieste ištveriat, juk ir kvapas ten negeras nuo to benzino...“, – porina močiutė Antosė su švelnia užuojauta. Taip, teisi senolė, juk išties gera klausytis pušų ošimo, lakštingalų (turbūt) giesmių, bristi per rūką prie ežero arba tiesiog drybsoti pievoje, lepiai mėgaujantis saule, stebint norimą atspalvį įgaunančią odą ir pakoreguojant šį procesą kvapiais losjonais.

Nuostabu. Palaimintas rojus. Tačiau kaip paaiškinti močiutei Antosei, kad vos keletui dienų praėjus tas kaimo ramumas ir palaima virsta nepakeliamu nuobodumu, nes kiekgi galima eiti maudytis prie to paties, kad ir, sako, gražiausio Lietuvos ežero. Juk jūroje šniokščia bangos, pakrantėje – kavinės su gyva muzika, atrakcionai ir kitos pramogos, nesulyginsi su kaimu, kuriame vos vienas kitas vietinis žvejas praeina, nėra su kuo pašnekėti aktualiomis visuomenės gyvenimo ir politikos temomis, o laikraščio reikia važiuoti penkiolika kilometrų ir tai gali negauti, jei nuspręsi ilgiau pamiegoti. Žinoma, gelbsti kompiuteris, kurį dėl visa ko įsimeti, na, kad galėtum šiek tiek padirbėti, kad pernelyg neatitrūktum nuo gyvybiškai svarbių reikalų, mobilusis telefonas gelbsti kaimo izoliacijoje, nes būtų apmaudu ir tiesiog nedovanotina, jei neturėdamas ryšio praleistum progą išsikepti šašlyką kolegos sodyboje, visai netoli, tik už šešiasdešimt septynių kilometrų. Išties gerai, kad pasiimi du mobiliuosius, „pririštus“ prie skirtingų operatorių, mat ne visur Lietuvoje vienodai veikia Omnitelis, Bitė ar Tele2. Ko gero, reiks pagalvoti ir apie laidinį telefoną, maža kas, ar bėda, ar vagys, ar dar kas nors, ryšio niekada nebus per daug.

Tik ar iš tiesų ne per daug? Kartais pamatai, kad esi tiesiog pririštas prie ryšio ir priklausomas nuo šių stebuklingų daikčiukų. Kaip niekšiškai jie sugeba išbaidyti riebią žuvį, aiškiai susidomėjusią tavo profesionaliai užmautu slieku, būtent kibimo momentu praplyšę standartiniu (gerai, kad ne vokiečių, britų ar sirenos) tonu. O ką jau kalbėt apie tik tik į sapnų karalystę panirusį kūdikį, meiliai paguldytą vežimėlyje po obelimi sename sode, kai netyčia vežimėlyje paliktas telefonas greitos moduliacijos tonu džiaugsmingai praneša apie jums įjungtą naują paslaugą (kažkodėl niekas nesivargino paklausti, ar jos apskritai reikėjo). Neišdildomą įspūdį, nuteikusį prieš šias ryšio priemones, patyriau vieną vasarą atėjusi į Palangos paplūdimį ir išvydusi, jog kas antro poilsiautojo viena ausis pridengta mobiliuoju telefonu, o veidai paženklinti darbinių rūpesčių...

Apie atostogas, pinigus ir prasmę

Sunku būtų paneigti finansų daromą teigiamą įtaką atostogų kokybei. Juk atvažiavus prie jūros, kai pliaupia lietus, smagiau laukti erdvioje svetainėje su geru televizoriumi, nei mažame kambarėlyje su keturiomis lovomis, bendra virtuve ir trimis vaikais. Neabejotinai lengviau, kai gali pietauti kavinėje, kai pasiūlius vaikams pramogas, valandą gali atsidėti knygai ar paplepėjimui su draugais, kai gali pasimėgauti visais trokštamais malonumais; vis dėlto ir negalintieji leisti sau tokių dalykų patiria atostogų džiaugsmą bei poilsį, naudodamiesi nemokamu mišku, pieva, upe ir vis dar nesubyrėjusiu beždžionių tiltu, Raganų kalnu ir Puntuko akmeniu, parku ir mėnesiena, ir dar daugeliu dalykų, kuriuos netikėtai gali pamatyti ir patirti būtent per atostogas.

O su tom prasmėm atostogų metu tai lyg ir aišku. Juk kai atsibosta kaime nieko neveikti, visada gali nueiti pas tūlą Antosėlę ir padėti prie šieno ar ravėjimo, o gal nuvežti ją į bažnyčią ir į parduotuvę, nors įpratusi tuos keturis kilometrus pati miestelin nukulniuoti. Galbūt tą nieko neveikimo slogutį galima būtų pažaboti, pasiimant popieriaus lapą ir galų gale pasiryžtant parašyti normalų, senovišką laišką senam bičiuliui, kurio tikrą, ne virtualų adresą dar tebeturi aptriušusioje užrašų knygelėje ir net atsimeni gatvės pavadinimą – Šarkų. Beje, kodėl gi per atostogas jo neaplankius ir nepatikrinus, ar iš tikrųjų ten šarkos karaliauja? Ne taip jau toli, arčiau nei tas prie šašlyko laukiantis kolega, su kuriuo tik prieš savaitę gėrei kavą darbe.

O jeigu jau visai krikščioniškai pažvelgus į atostogas, tai Katekizmas primena labai paprastus dalykus, kuriuos visai natūraliai ir neieškodami jokių ypatingų prasmių, niekieno neverčiami mielai vis dar daro vyresnės kartos, kartais dar vadinamos prarastąja, atstovai, gal nė neskaitę Biblijos ir kitų svarbių knygų. Katekizme radau eilutes apie tai, kad pakankamai laisvo laiko turintys krikščionys galėtų prisiminti savo brolius ir seseris, kurie dėl vargo ir skurdo neturi kada pailsėti (žr. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 2186). Kai buvau maža, nesuprasdavau, kodėl mama tempiasi mane pas tetulytę, kuri lyg ir niekuo nesiskundžia, gyvena pasiturinčiai. Atvažiuojam, išgeriam arbatos, mielai pažaidžiu su stiklo gulbėmis ir kitokiais egzotiškais dalykėliais, na ir grįžtam namo. Negali sakyt, kad buvo jau taip negera. Šiandien man aišku, kad yra pažįstamų ir net artimų žmonių, kuriems galbūt tiesiog liūdna ir jie vieniši, gal jie laukia atostogų, nes tikėtina, jog užsuks tolimi giminaičiai ar išsiilgti bičiuliai. Laukia, kad turėtų kam padovanoti kruopščiai nuskintų ir jau nuplautų braškių; kad yra senolių, kurios irgi nori pabūti močiute, jaustis mylima ir reikalinga – šitai suprantu tik dabar.

Nuostabus dalykas atostogos, nes turi laiko būti geras ne tik sau, nes vienu metu gali ir stebėti, ir gyventi gyvenimą, nes gali svajoti apie keliones ir keliauti, pažinti ir susipažinti, sustoti ir nurimti, o jei atsitiktų taip, kad atostogos nuvylė, kad nepateisino lūkesčių ir investicijų, tai juk kitąmet ir vėl bus laikas ne tik darbui, pareigai, bet ir poilsiui. Tokiam, kokį įsivaizduojam, kokį patys susikuriam ir pa(si)dovanojam.

 

Artuma / 2006 m. liepa–rugpjūtis


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 vasara 6/7/8

Artuma - artuma202006-7-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22