Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Balandžio intencija: „Melskime, kad kiekvienoje kultūroje būtų pripažįstamas moterų orumas ir vertė, kad liautųsi diskriminacija, kurią jos patiria įvairiose pasaulio šalyse.“
Praėjusį spalį Visuotinės Bažnyčios Vyskupų sinodo asamblėja (visiškai bažnytinė aplinka) pareikalavo daug drąsos iš moterų, kurios po vieną turėjo sėsti su dešimtimi vyskupų prie apskritojo stalo ir visą mėnesį kalbėtis, klausytis, melstis, bendrauti. Tą patį teks pakartoti ir ateinančioje sesijoje. Jų pačių įspūdžiai ir stalo bendrų atsiliepimai liudija tokio dvasininkų bendravimo su pasauliečiais reikšmę ir svarbą. Kaip žmonės sako, Motina Bažnyčia yra vyriškių valdoma, o staiga – net į aukščiausiąjį ratą įtrauktos įvairių šalių ir kultūrų moterys.
Bažnyčioje įdomiai vystosi laikysena moterų vaidmens ir jų pareigybių srityse. Jau senokai mokslininkų nustatyta, kad moterys buvo šventinamos diakonėmis iki XII amžiaus (paskutinė žinoma buvo vienuolė). Prieš kokį dešimtmetį užsakyta naujai ištirti istoriją, kuri patvirtino ankstesnius duomenis. Vėliau ir popiežius Pranciškus užsakė tyrimus, jų išvada lygiai ta pati. Neaišku, kokia bus reikšmė tolesnei eigai moters vaidmens Bažnyčioje atžvilgiu, bet ji palaipsniui sveikai kinta. Kaip labai gerbiama Dievo Motina Marija, taip panaši pagarba priklauso ir visoms moterims.
Dar vis yra tokių parapijų, kuriose pats kunigas viską atlieka – visas maldas, apeigas, skaito skaitinius... Nors jau priimta, kad tiek vyrai, tiek moterys skaito skaitinius, kad Mišioms patarnauja ne tik berniukai, jaunuoliai, bet ir mergaitės, jaunuolės. Tas pat su Komunijos dalytojomis – Eucharistijos ministrantėmis. Juk tūkstantmečius būta ir yra moterų teologių. Labai gausu seserų vienuolių, mokančių vaikus, jaunimą, studentus, vadovaujančių mokykloms, universitetams, visokioms labdaros ir socialinės srities veikloms, katalikiškoms (ir kitoms) ligoninėms, prieglaudoms, spaudai, kitai žiniasklaidai ir kitoms veikloms bei uždaviniams Bažnyčioje, jos vardu ir kitur.
Amazonijos sinodas, irgi ne mažiau nei prieš tai vykęs Vyskupų sinodas spalį, liudija apie skirtingų šalių būdą švęsti tikėjimą. Prieš pusšimtį metų vienoje žvejų parapijoje buvo 65 mažos bendruomenės – kaimeliai, sodybos, kurių bažnytinei daliai vadovavo nuo septyniolikmetės merginos iki septyniasdešimtmečio vyriškio. Jie lygiai taip pat pravesdavo sekmadienines pamaldas su žodeliu tarp skaitinių ir giesmių, kurių išmokydavo, sutelkdavo žmones bendriems reikalams ir atstovaudavo jiems kartą per mėnesį pasitarime. Kunigas į parapiją spėdavo atvykti tik kartą per metus.
Kita vertus, spaudoje skaitome, kaip kai kuriose šalyse vis dar neleidžiama moterims mokytis. Tenka slaptai ieškoti būdų lavintis, mokslu tobulinti save, auklėti kitus ir veikti visuomenę. Kiek būna nuotraukų su vyrų nustatyta moterims apranga, kad ir pagal šimtametę kultūros tvarką ir įsitikinimų dėsnius. Jaučiame neteisybę, kai moterys skriaudžiamos, varžomos, net niekinamos, o vyriškiai žmogaus teisių joms nepripažįsta. Sunku tikėti, kad visi esame Dievo vaikai su viltimi gyventi ir, anot poetų, žydėti.
