Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Skirtumas tarp gerbiamo, šiaip gerbiamo ir didžiai gerbiamo pasireiškia prie iškilmingame renginyje susodinamo garbės stalo. Užsienio lietuvių renginyje į iškiliųjų ratą kviečiami kunigai, Lietuvos konsulas su žmona ar konsulė su vyru, įstaigos direktorius su palydovu, garbės svečias kalbėtojas. Visi šventės dalyviai gerbiami, pirmojo stalo svečiai gerbiami iš pareigos, o visas dėl einamų pareigų gerbiamo žmogaus užmojis būna prasimušti į didžiai gerbiamo padėtį, kad galėtum sėstis, kur nori, ir rengėjai nedrįstų perkelti prie gėlių gausa pažymėtų vietų.
Daug žmonių paveikia savotiško vyskupo elgesys, kai jį žmonės sveikina ar prašo palaiminti. Kai tikintysis pasilenkia vyskupo rankos pabučiuoti, šis visai savaime lenkiasi ir pabučiuoja sveikinančiojo ranką. Kai pagal seną paprotį močiutė atsiklaupia palaiminimo, vyskupas tą akimirką atsiklaupia priešais senelę ir maloniai peržegnoja.
Esama raštinių, kur tarnautojai visuomet atsistoja atėjusiųjų priimti.
Per laidotuves pamąstai, ką reiškia lėtai ir pagarbiai smilkyti balta Krikšto drobe apdengtą karstą. Gal tai vaikus auginusi motina, kurios rankos nuvargo nuo skalbimo ir ravėjimo, gal močiutė, glosčiusi anūkėlių pulką, arba žilos senatvės sulaukęs ir atmintį praradęs senelis. Arba nelaimėje žuvęs jaunuolis, ūmios ligos pakirsta jauna motina, kuriems taip linkėtume ilgiausių metų savo šeimoje ir profesijoje. Arba benamė elgeta, į kurią po Aušros Vartų skliautu ištisa karta savotiškai žvelgė. Smilkomi palaikai žmogaus, kuris gyveno, dirbo, keliavo, augino, jaudinosi, liūdėjo, bijojo, džiaugėsi ir svajojo, kaip mes čia susirinkę. Žmogus jau Dievo glėbyje, gyvenimo užduotį atlikęs; mes pagerbiame jį, ją, patį asmenį ir kūną, per kurį šio žmogaus dvasia pasireiškė.
Straipsnyje auklybos klausimais pasakojama apie savo vaikelius mokyklon vežusią motiną. Pusiaukelėje mokinukas pastebi neturįs savo kuprinės – palikęs namie. Motina sūneliui ir sako: „Namuose žaidei iki paskutinės akimirkos, o dabar nebus lengva mokytojai paaiškinti apie neatsineštus namų darbus, mokslo priemones.“ Iš pagarbos savo pradinukui motina neapsuka automobilio kuprinės ieškoti.
Jauni tėvai brangiai sumoka už pagarbą savo mažyliams, kurie nori patys apsiauti, batus užsirišti ar švarkelin įsisukti. Jau reikia lėkti pro duris, o čia terliojasi... Kai tokia uoli šeimynėlė bažnyčion vėluoja, kunigas vaizduotės akimis mato mažus batelius.
Rašančiojo draugė Morta savaime ir labai įdomiai pamokė už ją keliolika kartų vyresnį kunigą. Nuo mažens mudu apsikabindavome, o apie savo ketverius metus Morta bėgdama svečio pasitikti persižegnodavo. Tikriausia pati jau užmiršo, o kunigėlis jautraus paprotėlio laikosi prieš daugelį susitikimų darbe ir visuomenėje.
Švelniai pasakojama apie senuką, ištikimai kas rytą 9 val. einantį pusryčiauti su prieglaudoje globojama žmona. Kaimynai ar bičiuliai klausia, kam einąs pas žmoną, kuri dėl ligos nebeatpažįstanti, kas ją kasdien pagarbiai lanko. Vyras atsiliepia: „Ji nežino, kas aš esu, tačiau aš žinau, kas ji yra.“
Gera psichologija patvirtina Jėzaus elgesį su žmonėmis. Mokslas teigia, kad sveika atskirti žmogų nuo elgesio, kai auklėtojai vaikams sako: „Esi labai geras, tave myliu, bet man nepatinka, kaip pasielgei (arba: blogai, netinkamai pasielgei).“ Jėzus niekad nesupina nevykusio, nuodėmingo elgesio su vargstančiu žmogumi. Išskyrus, aišku, kai kreipiasi į veidmainius, užkraunančius kitiems naštas, kurių nei jie, nei mes, nei mūsų tėvai nesugebėjo nešti.
Dievo pagarba žmogui neišsemiama (regis, mes daug greičiau viską sutvarkytume ir išspręstume). Labiausiai – apdovanoti gyvybe, o tada kantriai, kaip tą dvimetį su batukais, dešimtmečiais lydėti meilingu žvilgsniu, nepailstama kantrybe, nepalaužiama viltimi, kad šis žmogus, ši šeima, ši bendruomenė suras ir seks kelią, kuris į gyvenimą veda.
