Sausio intencija: „Melskimės už visus dėl religijos diskriminuojamus ir persekiojamus žmones, kad visuomenės, kuriose jie gyvena, pripažintų jų teises ir kilnumą, kylantį iš visų žmonių brolystės.“
Kasdienė žiniasklaida atspindi religijų padėtį įvairiose pasaulio šalyse. Vienur ramu ir pagarbu, kitur – riaušės, priespauda, skriauda. Kai kurios valdžios persekioja bet kurios tikybos žmones, nes jų ištikimybė pranoksta politinės ar karinės valdžios apimtis. Sovietų imperija, naciai, kartais ir paskiri autokratai valdovai spaudžia tuos, kurie pirmiausia prisiektų dievybei, laikytųsi tikinčios bendruomenės įsitikinimų, negu aklai ar baimingai – valdžios nurodymų.
Persekiojimai akivaizdūs. Pavyzdžiui, suimti tam tikro tikėjimo žmonės, sukišti į perauklėjimo lagerius, grasinimais ir kankinimais priversti laužyti savo sąžinę, gelbėti save, o dar labiau – gelbėti savo vaikus ir jų ateitį. Paprastai žiauriai skriaudžiamos yra mažumos, kaip pirmieji krikščionys Romos imperijoje. Kartais ne politiniais, o tariamai religiniais tikslais kiti prispaudžiami ar išskiriami.
JAV pašto skyriuje moteris atneša siuntinį pasverti, nutaikydama tinkamą dydį ir tūrį. Savo sūnui amerikiečių kareivėliui Kalėdoms siunčia naminių sausainių, porą kalėdinių papuošimų, kitokią smulkmeną. Tarpus užpildo plastmasiniai burbuliukai. Labai tikisi, kad krikščioniškos šventės kuklus priminimas paguos tolimoje Saudo Arabijoje tarnaujantį vyruką protestantą. Mama puikiai žino, kad toje šalyje krikščioniškieji dalykai neleidžiami, net eglutės papuošimai, net amerikiečių kariams, kurie neva stoja kovon šalia vietinių pajėgų prieš pasaulio blogybes ir savo priešus. Net viešai negali katalikų kunigas nuvykti užsieniečiams katalikams patarnauti, reikia ieškoti aplinkinių kelių. Motina su didžia viltimi siunčia šviesos spindulėlį mirties akivaizdoje tarnaujančiam kareiviui.
Krikščionys kolonijų laikais spaudė čiabuvius atsisakyti gyvenimo būdo pagal savo pirmykštį tikėjimą, nes tai esą velniui tarnystė, pagonybė, kenkianti sielų išganymui. Tada vietiniai gyventojai slapta pasakodavo savo legendas, savo žodinį Šventąjį Raštą, nejučiomis švęsdavo savo apeigas arba ilgainiui jas palikdavo, kai senoliai jau nebegalėdavo tradicijų perduoti.
Krikščionys, kaip ir kiti, gali pasiduoti pagundai spausti kiek kitaip, uoliau ar silpniau, tą patį tikėjimą išpažįstančius ar tyčiotis iš jų, pabrėždami tai vieną, tai kitą pamaldumą, kitokį žvilgsnį apskritai į tikėjimą ir jo praktiką – vieni labai protu ir svarstymais, kiti – labiau širdimi, jausmais. Tarp mūsų visada yra griežtumo ir pakantos šalininkų.
Labiausiai rūpi kiek plataus masto persekiojimai, tiek ir kietas vietinis spaudimas. Gi visi žmonės ir visos tautos šlovins Viešpatį taip, kaip supranta, tiki ir gyvena, o vėliau, po pasaulio pabaigos, galės atsirinkti, kokia gyvenimo šlovė veiksmingiausia.
