Rugsėjo 26 d. 107-ąjį kartą minime Pasaulinę migrantų ir pabėgėlių dieną. Ši tema pasauliui ir Bažnyčiai nėra nauja, o ir mūsų šalyje pastaruoju metu su ja „gulamės ir keliamės“. Neįveikę pandemijos iššūkių, jau susiduriame su migrantų krize, kuriai įveiktireikia daug pastangų.
Apie gailestingumo darbų kūnui patirtis ir tai, kaip mums sekasi judėti vieniems link kitų, kalbamės sukardinolu Audriu Juozu Bačkiu, Pabradės Švč. Mergelės Marijos Šeimos Karalienės parapijos klebonu kunigu Vladimiru Solovej, Vilniaus arkivyskupijos Carito Užsieniečių integracijos programos užimtumo specialistu Kęstučiu Danieliumi Rimkevičiumi, Lietuvos Carito Tarybos pirmininku ir Kauno arkivyskupijos Carito direktoriumi Arūnu Kučiku. Kalbina Lietuvos Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė.
Deimantė : Mes – Bažnyčia ir Caritas – nebuvome pasirengę atsiliepti į krizinę situaciją, nebuvome apgalvoję, kaip reikėtų veikti čia ir dabar, kuo ir kaip galėtume padėti valstybei, bendruomenėms ir pagalbos reikalingiems migrantams. Viską tenka daryti tuo pačiu metu – atsiliepti, priimti, organizuoti ir padėti.
Audrys Juozas : Su konkrečia pabėgėlių Lietuvoje padėtimi susidūriau visai neseniai, kai aplankiau Pabradės stovyklą. Mačiau, kaip šis priėmimo centras veikė anksčiau. Tai, ką matau dabar, yra krizė. Esu gyvenęs Afrikoje ir mačiau, kaip po genčių karų Nigerijoje tūkstančiai pabėgėlių plaukė į vieną ar kitą miestą. Į Prancūziją atvažiavau su turistine viza. Vėliau dvidešimt metų gyvenau su pabėgėlio pasu. Negaudavau visų socialinių paslaugų, tačiau mano minimaliu socialinės rūpybos klausimu buvo rūpinamasi. Laikas nebuvo lengvas. Nuvykęs į Pabradę susipažinau su žmonėmis iš Turkijos, Afrikos, Irako. Vieni bėga ieškodami geresnio gyvenimo, kiti – dėl sveikatos problemų, tikėdamiesi rasti pagalbą, treti – iš baimės, nes neteko namų. Mano nusistatymas ir laikysena – kiekvieną žmogų priimti, jam žiūrėti į veidą, išklausyti, ne tik biurokratiškai spręsti, ar esi ekonominis migrantas ir ar turi teisę prašyti prieglobsčio. Tas būtina, bet pirma turėtų rūpėti žmogus. Šiems žmonėms reikia mūsų pagalbos šiandien. Jie gyvena didelėse grupėse – vyrai, moterys, šeimos kartu. Trūksta sąlygų, kad būtų užtikrintas žmonių orumas, situacija nelengva, jiems yra apribota laisvė. Tai nenormalus gyvenimas. Mums reikia pasirūpinti, kad bent šioje situacijoje parodytume žmogiškumą ir krikščionišką meilę. Žmonės yra skirtingi, jų istorijos ir tikslai skirtingi, bet jie nuodėmingi tiek, kiek ir aš.
Vladimiras : Esu Pabradės klebonas. Atėjęs tarnauti į parapiją radau Vilniaus arkivyskupijos Carito padalinį, kuris vykdo veiklas su pabėgėliais. Be abejo, prieš trejus metus srautai buvo nepalyginamai mažesni. Mūsų parapijos Caritas turi dienos centrą, kur šie žmonės gali ateiti praleisti laiko: pasinaudoti kompiuteriu, pakalbėti su artimaisiais, vaikai pažaisti. Organizuojame proginius susitikimus su parapijiečiais, pvz., gaminant maistą, per tai susipažįstama su kitos šalies kultūra.
Žinau bent keletą pavyzdžių, kai parapijiečiai užleido savo namus pabėgėliams. Vienas prieglobsčio prašytojas iš Šri Lankos sekmadieniais parapijos namuose gamina pietus, ir jais vaišinamės. Pasipriešinimo iš parapijos žmonių neteko patirti. Be abejo, šiuo metu, kai jaučiame didelį antplūdį, Pabradės žmonės šiek tiek sunerimę. Ne paslaptis, kad esame prie Baltarusijos sienos ir dalis mūsų žmonių žiūri Baltarusijos televiziją. Tai taip pat daro įtaką jų mąstymui ir būdui.
Deimantė : Iš tiesų, kiekvienas žmogus yra atskira istorija. Bendruomenių ir mūsų žmonių nuotaikos irgi yra skirtingos bei labai įvairios – viena bendruomenė priima ir namus užleidžia, o kita kategoriškai atsisako ir mato tai kaip grėsmę. Dezinformacija augina nepasitikėjimą ir baimes ypač bendruomenėse, ir daugiau tose, kur planuojamos įkurti laikinos stovyklos. Visame informacijos sraute, natūralu, kad pasimetame. Tačiau pradėkime nuo tvirto pagrindo, nuo pamato, ant kurio stovi Katalikų Bažnyčia. Ką Bažnyčios socialinis mokymas sako apie tai, kokia turėtų būti mūsų, katalikų, laikysena migrantų ir prieglobsčio prašančiųjų atžvilgiu? Kaip turėtume reaguoti? Į ką esame kviečiami?
Audrys Juozas : Pavyzdys, į kurį turime žiūrėti, – Evangelijos gailestingasis samarietis. Jis neklausė žmogaus ant kelio, kokios esu tautybės; neklausė, iš kur tu atėjęs ir kur eini, kokie tavo tikslai, bet matė kenčiantį, sumuštą žmogų, pats pasirūpino pinigais, nuvežė jį gydyti. Gailestingojo samariečio pavyzdys yra programa tiek visai Bažnyčiai, tiek ir Caritui.
Noriu pabrėžti, kad prieš beveik šešiasdešimt metų, Šaltojo karo metu, popiežius Jonas XXIII parašė encikliką apie taiką Pacem in terris ir joje aiškiai kalbėjo apie teisę emigruoti ir imigruoti, apie pabėgėlių teises nepasant to, kas žmogui atsitiko, iš kur jis atėjo. Prisiminkime, kaip popiežius Pranciškus pradėjo savo misiją. Pirma, ką jis padarė – nuvažiavo į Lampedūzą, kur buvo jūroje išgelbėti migrantai. Ten jis aiškiai pasakė: „Praradome broliškos atsakomybės jausmą, žiūrėkime, kad Viduržemio jūra netaptų didžiulėmis kapinėmis.“ Bažnyčia labai aiškiai nurodo, kad žmogaus teises reikia užtikrinti ir migrantui, ir nedaro skirtumo tarp legalių ar nelegalių atvykėlių. Tai paliekama įstatymams, teismams. Mūsų krikščioniška širdis turi būti atvira be jokių išlygų. Tai labai sunku išlaikyti, bet tai yra Bažnyčios linija.
Vladimiras : Pirmiausia žiūrime į tai, kas mus visus vienija, – esame žmonės, asmenys. Čia glūdi mūsų lygybės pagrindas. Susitikimas su asmeniu mane įpareigoja – reikalauja iš manęs labai konkretaus veiksmo: jo orumo pripažinimo arba meilės. Žinoma, lengva pasakyti, bet tuomet, kai reikia čia ir dabar priimti kitą su jo orumu, ne taip paprasta. O ypač sudėtinga, jei žmogus yra kitos kultūros ir juo labiau – daug skirtingų kultūrų žmonių. Lietuva yra maža šalis ir mūsų ištekliai riboti. Be abejo, riboti ir kiekvieno iš mūsų pajėgumai. Bet jeigu darome labai konkretų žingsnį ta linkme ir tikime į Kristų, tuomet sudarome galimybę įvykti stebuklui. Deklaruojame, kad esame krikščionys, bet štai šiandienė situacija klausia mūsų, kiek labai mes jais esame.
Arūnas : Man šioje situacijoje atrodo svarbus subsidiarumas, bandymai čia jį užčiuopti, nes tai irgi yra Bažnyčios socialinio mokymo principas. Tai reiškia, kad kiekvienas lygmuo turi savo atsakomybes, įsipareigojimus. Praktiškai tai reikštų, kad ištikus tokiems atvejams negalime vien žiūrėti į Vyriausybę ar vien tik kritikuoti, sakyti, kad tą turėtų daryti kariuomenė, tą turėtų daryti policija ir jie daro blogai. Tam tikra prasme kiekvienas esame įpareigotas prisidėti, suprasti, atlikti savo vaidmenį, savo užduotį asmeniškai ar per bendruomenę. Šioje situacijoje svarbus aspektas, tai mokymasis į pasaulį žiūrėti silpniausiųjų akimis.
Kęstutis : Apibendrinant, ką darome Carito organizacijoje, o kartu ir Bažnyčioje, galima tai vadinti jautrinimu – bendruomenės, visuomenės, politikų. Kalbame, kad pirmiausia yra žmogus, reikia su juo susitikti. Esame įpareigoti nepraeiti pro šalį. Šiuo metu situacija atrodo kiek baugesnė dėl migrantų gausos. Bet mūsų pareiga yra ne kritikuoti politikų žingsnius, o dirbti su atvykusiais žmonėmis, padėti jiems atsiverti ir atverti mūsų visuomenę. Integracija turi būti abipusė. Kartais žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad prisitaikyti privalo tik atvykėlis. Mes taip pat turime išmokti suprasti kitokią kultūrą. Turime išmokti gyventi kartu.
Audrys Juozas : Mūsų bendruomenės, neišskiriant ir parapijų, yra labai uždaros, daugiausia galvoja apie „aš“ ir gana retai apie „mes“. Šios bendruomenės itin įtarios, jei į jas įžengia skirtingos odos spalvos užsienietis. Jis potencialiai matomas kaip priešas. Tai turi būti pralaužta. Ir ne tik kunigų, bet ir žmonių pareiga apie tai kalbėti. Žmonės turi suprasti, kad su tuo turėsime gyventi. Migrantai yra mūsų globalaus pasaulio dalis. Kaip popiežius Pranciškus rašo savo enciklikoje Fratelli tutti, turime pirmiausia juos priimti, saugoti, jiems padėti ir integruoti. Tai keturi žodžiai, bet dar esame pirmame žingsnyje. Nepateisinu parapijų ar kunigų, kurie pasisako prieš tuos žmones. Tai tikrai ne Kristaus valia ir ne Kristaus mokymas, ir tai nėra Bažnyčios nuostata. Apgailestauju dėl tokių situacijų. Kunigas gali labai prisidėti, įtikinti žmones eiti tuo artimo meilės keliu, turėti atvirą širdį, turėti atvirus namus arba, priešingai, dar labiau supriešinti. Turime rūpintis Lietuvos žmonių saugumu, suprasti jų lūkesčius, suprasti tuos, kurie bijo.
Carito nuotrauka
Arūnas : Popiežiaus Žinia apie susitikimą su svetimšaliais, migrantais, pabėgėliais gali paskatinti tarpkultūrinį dialogą ir duoti mums galimybę augti kaip Bažnyčiai. Kita mintis, kad dabartiniai migracijos srautai atveria naują misionierišką frontą – progą skelbti Kristų ir Evangeliją nepaliekant savo aplinkos. Galbūt tas klausimas su atvykstančiais žmonėmis, tie dideli iššūkiai gali būti viena iš galimybių mums iš naujo gaivinti Carito supratimą, išnaudoti tai kaip tikėjimo liudijimo galimybę parapijose.
Deimantė : Galiu patikinti, kad kai kurios parapijos jau išnaudoja tokią galimybę. Ir jeigu net Carito nėra, tai pats klebonas ar aktyvi parapijietė imasi iniciatyvos aprūpinti stovyklose gyvenančius pabėgėlius elementariais, kasdieniam naudojimui reikalingais daiktais, rūbais ar batais. Nepaisant to, kad yra nerimo, sklando baimė, žmonės nori dalytis.
Kęstutis : Kalbant apie bendruomenių ir visuomenės baimes, norėjau atkreipti dėmesį į bendražmogišką, psichologinį baimės mechanizmą. Turbūt prisimename, kai psichikos negalią turinčių žmonių grupinio gyvenimo namus ėmė steigti mūsų regionuose. Kilo pasipriešinimas. Ir čia lietuviai, kuriems reikia pagalbos, su kuriais reikia irgi išmokti kartu gyventi. Dabar matome lygiai tokį patį vaizdą, kai miesteliuose norima apgyvendinti migrantus. Manau, tai visų pirma iš baimės – baiminantis kitokio ir kad mano įprastas gyvenimas pasikeis, turėsiu išmokti gyventi kitaip. Savo darbe matau, kad padėti prieglobstį gavusiems šiuo metu tapo sunkiau – visuomenė įsibaiminusi. Ir anksčiau buvo nelengva į visuomenę besiintegruojantiems rasti būstą, darbą. Kažko bijoma, nors leidimus gyventi turintys užsieniečiai čia gyvena jau dvejus, trejus metus.
Deimantė : Netgi jei atsitrauktume nuo pabėgėlių temos, mūsų visuomenėje dažnai girdime „mes“ ir „jie“. Ar tai būtų negalią turintys žmonės, ar išėję iš įkalinimo įstaigų ir benamystę išgyvenantys, šeimos, patiriančios riziką. Sakoma, kad „jie“ nesusitvarko, patys kalti, kodėl turėtume jiems padėti. Tą patį galime jausti ir migrantų klausimu. Pastaruoju metu dažnai, taip pat ir tarp katalikų, girdžiu klausimą – kodėl turime jais rūpintis, geriau savais pasirūpinkime; argi Lietuvoje nebėra alkanų vaikų, vargstančių senelių... O gal tikrai, skatindami šiuo metu atjautą bei jautrindami visuomenę migrantų atžvilgiu, skriaudžiame savo tautiečius? Kodėl turime jais rūpintis, jeigu savais, lietuviais, dar nesame iki galo pasirūpinę? Ką atsakytumėte tokius klausimus keliantiems?
Audrys Juozas : Pirmas atsakymas – „Jis tavo brolis“. Evangelija sako, kad vargšų visuomet turėsime. Turime suprasti, kad Lietuvoje taip pat negalime užsidaryti ir rūpintis tik savaisiais – tai bus artimo meilės principo nesupratimas. Rūpinkimės savo žmonėmis, bet turėkime atvirą širdį kitam, kitokiam, kuris yra visai šalia mūsų, iš kitos šalies.
Pats esu gyvenęs Afrikoje, Turkijoje, Pietų Amerikoje. Užtrunka, kol pripranti prie kitokios kultūros. Norėčiau palyginti, kaip buvo su Tikėjimo ir šviesos bendruomene, kuri subūrusi šeimas, turinčias negalios paliestų narių. Prieš 30 metų jie buvo visuomenės atstumti. Kai kurie kunigai į bažnyčias jų neįleisdavo. Tačiau laikai keitėsi ir širdys pamažu atsivėrė. Tikiu, kad taip nutiks ir su migrantais. Atverkime savo širdį, nebijokime kitokios kultūros žmonių, išmokime kartu gyventi, neužsidarykime. Eikime susitikimo kultūros link drąsiai.
Vladimiras : Bandymas kalbėti apie savus, kurie taip pat turi problemų, yra tiesiog mėginimas pabėgti nuo atsakomybės. Jeigu bandysime būtent tokiomis priemonėmis išsaugoti savo tapatybę ir valstybingumą, savo tautybę, prarasime viską. Ir atvirkščiai – atvirumas kitam, kitataučiui galiausiai leis tau labiau įsitraukti į pagalbą mūsų tautiečiams, lengviau pastebėsime tą, kuriam yra reikalinga pagalba mūsų pačių kaimuose. Tokie dalykai vienas su kitu yra susiję; jeigu juos bandysime atskirti ir eskaluoti – „šitam duosiu, o anam neduosiu“, tai galiausiai niekam nieko neduosime ir patys liksime ištuštėję.
Arūnas :Socialinės politikos glaudumas, mūsų valstybės pajėgumai yra tai, kiek mes sugebame ir norime padėti įvairių situacijų ištiktiems žmonėms, tarkime, ir migrantams. Padėdami jiems, turime galimybę išmokti veikti lanksčiau, ne biurokratiškai, o labiau kūrybiškai, tai reiškia ir geriau spręsti įvairias mūsų visuomenės socialines problemas. Manau, kad Lietuva nėra tokia visai silpna valstybė, net ir finansiškai. Nors viešajame sektoriuje trūksta finansavimo didelei daliai socialinių paslaugų, bet privačiame sektoriuje, privačiuose biudžetuose tikrai yra nemažai lėšų, mes stebime, kaip auga būstų pirkimas. Ir greičiausiai saugesnį bendrą gyvenimą Lietuvoje galėtume ir turėtume užsitikrinti tiesiog solidariau dalydamiesi, o ne tik koncentruotumės į asmeninį apsirūpinimą. Vieni žmonės neturi darbo ir, atrodo, trūksta tinkamai apmokamo darbo vietų, o kiti išgyvena dėl to, kad turi kapitalą, ir neaišku, kur saugiai ir tvariai jį investuoti, nes visur yra rizikos. Duonos bus tikrai padauginta, jeigu mes ja dalysimės. Jei ji eis per Kristaus rankas, tikrai mums visiems jos užteks ir bus dar daugiau, nei reikia.
Kęstutis : Tenka šiek tiek bendrauti su politikais, tai aš ir ten girdžiu, kodėl nepadedame sau, saviems, o norime padėti kitiems. Tiems, kurie tikrai iki šiol padėjo saviems žmonėms, ne problema šiuo metu padėti ir kitiems. Mūsų darbuotojai mažiausiai bijo migrantų, jie mažiausiai turi baimių dėl jų. Kodėl? Jie mato realią situaciją, sutinka konkrečius žmones, sužino jų istorijas, susipažįsta su įvairiomis situacijomis. Manau, šiandienė migrantų krizė yra didelis išmėginimas mūsų valstybei, bet kartu didelis šansas išlaikyti savo, būtent vakarietiškos, krikščioniško pagrindo valstybės reputaciją.
Carito nuotrauka
Deimantė : Šiandienė migrantų krizė yra iššūkis ne tik valstybei, bet ir Bažnyčiai. Lygiai taip pat Bažnyčioje yra įvairių nuomonių, atvirumo ir uždarumo, erdvės dezinformacijai plisti, nerimui augti. Popiežius savo šiųmetėje Žinioje mums aiškiai įvardija, kad visi turime labai stengtis, griauti mus skiriančias sienas ir statyti tiltus, žinodami, kad mus visus sieja labai artimi tarpusavio ryšiai. Ką norite palinkėti ne tik Artumos skaitytojams, bet ir visos Bažnyčios bendruomenei, visuomenei?
Kęstutis : Pirma į galvą atėjusi mintis, kad gerumas nėra naivumas. Norėtųsi, kad vis daugiau žmonių tą suprastų ir mažiau Caritas sulauktų priešiškumo ar net kaltinimo dėl to, kad nori priimti, apsaugoti ir padėti. Kartu reikia suprasti, kad kas žmonių akimis atrodo beprotybė, naivumas, kvailumas, galbūt Dievo akimis – tai būtent ta didžioji išmintis ir vedimas artimo meilės link. Pačioje sunkiausioje situacijoje vis dėlto išlikti žmogumi yra pati didžiausia išmintis. Kartu yra lengviau pažinti, suprasti situaciją, rasti kažkokį bendrą sprendimą. Tai konstruktyvumo, bendrų sprendimų, nuolatinio veikimo kartu ir linkėčiau.
Arūnas : Turėčiau politikams ir administratoriams palinkėjimą, kadangi pačiam teko dirbti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje kuriant bendruomenių politiką. Reikia suprasti, kad bendruomenė nėra įstaiga. Ji daugiau, nei tai, kas matosi iš išorės. Bendruomenėje yra daug sluoksnių, nuomonių, žmonių ir jų tarpusavio istorijų, ypatingų santykių su vietove. Kažką keičiant bendruomenėje, tai daryti reikia atsargiai. Reikia laiko diskusijoms, patikimų tarpininkų (parapijos klebono ar bendruomenės pirmininko), tuomet ir bendruomenė taps atviresnė pokyčiams, kartais ir nepatogiems, pvz., migrantų stovyklos įkūrimui. Manau, šio suvokimo vis dar trūksta. O mums visiems ir sau palinkėčiau prisiminti keturis trumpus akcentus. Pirmas – aktualijas svarbu sužinoti ne tik iš socialinių tinklų, bet ir pasidomėti konkrečia tema kiek plačiau, siekti geriau suprasti, būti informuotam. Antras – kontroliuoti savo kalbą. Reikia stebėti, kaip vadinu tam tikras žmonių grupes, kaip įvardiju jų problemas. Trečias – palaikyti geru žodžiu tuos, kurie padeda kitiems. Ir ketvirtas – tiesiogiai prisidėti pačiam, jeigu tam užtenka drąsos. Savanoriškai ateiti ir dalyvauti.
Vladimiras : Trumpas palinkėjimas būtų mano broliams kunigams, remiantis šv. Jono Pauliaus II mintimi – nebijokime atverti durų Kristui ir skelbti Evangelijos. Ją patys priimkime ir skelbkime, nes ji yra labai aiški. Mums, kunigams užteks, jeigu iš tikrųjų skelbsime Žodį ir Jį sudabartinsime. O vyskupams palinkėjimas būti ganytojais, ne vien tik stebėtojais ar prižiūrėtojais. Siųskite ganytojiškąjį žodį savo ganomiesiems.
Audrys Juozas : Kaip ganytojas nuvažiavau į Pabradę pasižiūrėti, aplankyti, susitikti su žmonėmis. Raginu visus aukoti ką nors ir pats noriu duoti tą pavyzdį. Tikrai daugelis žmonių, daugelis tikinčiųjų ir kunigų laukia ganytojų žodžių. Yra daug skirtingų nuomonių, esame tiesiog bombarduojami tomis žiniomis per televiziją, per radiją, ir susidaro tokia neigiama nuotaika. Laukiama raminančių, padrąsinančių žodžių. Šiandien turime atsiversti, palikti savo komfortą, palikti savo ramų gyvenimą, atsiversti ir tikėti Evangelija, kuri skelbiama vargdieniams, kaip sakė Kristus. Tai yra labai jautru. Popiežius mus ragina eiti pas labiausiai pažeidžiamus žmones, jų ieškoti. Bažnyčia tebūna tikrai karo lauko ligoninė, tai yra nuolatinis jos raginimas. Tegul Viešpats kalba per tai į mūsų širdį. O kokius patarimus davė šv. Jonas Krikštytojas? Kas turi dvejus marškinius, tegu pasidalina su kitu; neskriauskite kitų žmonių, tepasidalija turintis ko valgyti su neturinčiu ir pan. Tai elementarūs dalykai, kur mums reikia nuolat išeiti iš savo vangumo, apsipratimo, patogumo. Kalbama apie valstybės gerovę, aš kalbėčiau apie visuomenės, žmogaus gerovę. Žmogus turi būti centras. Atverkime plačiai savo širdį, atverkime savo namų duris tiems, kurie ieško prieglobsčio.
Deimantė : Linkėčiau pasipiktinimą, nepasitenkinimą dabartine situacija slopinti noru pažinti, suprasti, susitikti ir savanoriauti, noru paaukoti, melstis už save ir juos, už mus. Būkime drąsesni, palaikykime labiau vieni kitus, pasitikėkime ir tikėkime. Ačiū tiems, kurie jau yra drąsesni ir aplink save išgriovė sienas, pristatė tiltų link vis labiau apimančio „mes“!
Kviečiame savanoriauti, paaukoti, melstis už migrantus ir jiems padedančius.
Migrantų ir pabėgėlių klausimu daugiau nei 15 metų darbuojasi Vilniaus arkivyskupijos Caritas, įgyvendindamas Užsieniečių integracijos programą. Pagrindinis darbas – pagalba prieglobstį gavusiems užsieniečiams įsikuriant ar integruojantis Lietuvoje. Prasidėjus migrantų krizei, Lietuvos Caritas bei kitos nevyriausybinės organizacijos padeda organizuoti bei teikti skubią humanitarinę pagalbą sulaikytiems šalyje užsieniečiams. Šiuo metu darbuojamasi 6 migrantų laikino apgyvendinimo vietose bei 3 užkardose, gyventojų skaičius siekia apie 450, iš jų – apie 90 vaikų.
