Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vido Venslovaičio nuotrauka
Vasario 9-ąją vyko Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir Martyno Mažvydo bibliotekos organizuota konferencija Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: atpažinti, apsaugoti, išgyti. Renginio įvadinį pranešimą apie Bažnyčios kovą su piktnaudžiavimu ir realijas pristatė kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
Kodėl mums tenka kalbėti šia tema? Katalikų Bažnyčią daugelyje kraštų sukrėtė jos narių padaryti nusikaltimai. Žinia apie juos sukėlė nerimą, pasipiktinimą, pakirto pasitikėjimą, sumenkino Bažnyčios misijos – skelbti Evangeliją – patikimumą.
Paskutinį XX a. dešimtmetį imta skelbti apie JAV dvasininkų ir kitų Bažnyčioje tarnaujančių asmenų sunkius nusikaltimus prieš nepilnamečius ir pažeidžiamus suaugusiuosius, jų lytinį išnaudojimą. Tai sukrėtė ir įskaudino daugelį Bažnyčios narių, metė šešėlį ant Bažnyčios vadovų. Paplito kalbos apie tokio pobūdžio nusikaltimų ir nusikaltėlių dangstymą, nutylėjimą. Augo įtarimai, kad vyskupai, siekdami išsaugoti gerą Bažnyčios ir savo vardą, nesiima adekvačių ryžtingų priemonių, idant užkirstų kelius tai baisiai blogybei.
Vyskupai jautėsi bejėgiai, nes tuo metu buvo neaišku, kaip konkrečiai tokiais atvejais ganytojai turi elgtis. Todėl jie kreipėsi pagalbos į Vatikaną. 2002 metais popiežius Jonas Paulius II, jau sunkiai sirgdamas, susitiko su JAV vyskupais bei kardinolais, ir jie drauge ieškojo būdų, kaip įveikti šį skaudulį. Svarstyta, kaip pašalinti kliūtį, buvusią pačioje Bažnyčios baudžiamojoje teisėje. Siekdama garantuoti kaltinamųjų teises, itin išplėsdama nekaltumo prezumpcijos principą, anuometinė bažnytinė teisė praktiškai palikdavo mažai galimybių nuteisti nusikaltėlius ir užkardyti nusikaltimus. Popiežius Jonas Paulius II gerai suvokė, kad tokie nusikaltimai nėra vien dvasininkų disciplinos reikalas, bet moralės ir tikėjimo klausimas – tai kyla iš rūsčių Evangelijos žodžių apie mažutėlių papiktinimą („Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamo girnų akmenį ir įmestų į jūrą“( Mk 9, 42)). Todėl popiežius pavedė klausimo sprendimą Tikėjimo mokslo kongregacijai, kuriai tuo metu vadovavo kardinolas Ratzingeris.
Seksualinio išnaudojimo nusikaltimai buvo perkvalifikuoti į Delicta majora contra fidem (t. y. dabar laikomi didžiaisiais nusikaltimais prieš tikėjimą). Taip buvo atverta galimybė pašalinti nusikaltusįjį iš kunigo tarnystės. Ne visada suvokiama, kad Bažnyčios vidinės tvarkos ir teologinių sampratų suderinimo su bažnytine teise aspektu tai buvo esminis pokytis.
Popiežius Benediktas XVI dar iki išrinkimo buvo gerai susipažinęs su padėtimi dėl išnaudojimo nusikaltimų ir ryžtingai elgėsi, padėdamas naujos juridinės santvarkos pamatus. O popiežius Pranciškus nuo pat savo pontifikato pradžios drąsiai ėmė jautį už ragų kviesdamas visą Dievo tautą – nuo eilinių tikinčiųjų iki vyskupų ir kardinolų – prisiimti asmeninę atsakomybę ir suvienijus jėgas išrauti šią pasibaisėtiną nuodėmę iš Bažnyčios ir visuomenės gyvenimo. Jau 2014 m. jis įsteigė Popiežiškąją nepilnamečių apsaugos komisiją. Buvo suformuotos naujos juridinės priemonės ir išleisti nurodymai, kaip elgtis atitinkamomis aplinkybėmis.
2019 m. laišku motu proprio forma Vos estis Lux mundi („Jūs pasaulio šviesa“) popiežius nurodė visose vyskupijose įsteigti tarnybas, kurios priimtų skundus ir imtųsi reaguoti ne tik dėl vaikų, bet ir dėl visų pažeidžiamų asmenų išnaudojimo. Šis dokumentas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos nedelsiant išverstas į lietuvių kalbą, įpareigojo kunigus ir vienuolius bei vienuoles pranešti apie visus jiems žinomus išnaudojimo atvejus, taip pat paragino pasauliečius įsitraukti į šį reikalą. Tai primygtinis apeliavimas į visų Bažnyčios narių sąžinę. Kiekvienas turi būti supažindintas, kur gali kreiptis pagalbos, susidūręs su išnaudojimu savo ar aplinkinių atžvilgiu. Tai labai ryžtingas, bene svarbiausias per pastaruosius dvidešimt metų žingsnis, siekiant užkardyti išnaudojimo nusikaltimus.
Maža to, šis dokumentas apibrėžia procedūrą, pagal kurią aukščiausiems Bažnyčios vadovams – vienuolijų vyresniesiems, vyskupams ir kardinolams – galima pareikšti kaltinimus ne tik dėl išnaudojimo, bet ir dėl šių nusikaltimų dangstymo. Taigi buvo radikaliai pertvarkytos atsakomybės ir atskaitomybės taisyklės. Tai, jog šios taisyklės praktiškai veikia, byloja pastaraisiais metais, deja, ne taip retai Šventojo Sosto skelbiami sprendimai, kai iš dvasininkų luomo buvo pašalinti arba eitų pareigų neteko aukščiausi vadovai, o ne tik paprasti kunigai.
Tais pačiais metais panaikintas vadinamosios „popiežiškosios paslapties“ – griežčiausio konfidencialumo reikalavimo – taikymas informacijai, liudytojų teikiamai bažnytinėse seksualinio išnaudojimo bylose. Tuo būdu buvo palengvintas bendradarbiavimas su civilinėmis įstaigomis tokius atvejus tiriant bet kurios iš abiejų šalių iniciatyva.
2020 m. buvo išleistas Vademecum (Vadovas) – Tikėjimo mokymo dikasterijos parengtas dokumentas, kuriame gerai paaiškinti visi dalykai, žinotini kiekvienam vyskupui ir atsakingam asmeniui, tvarkingai išdėstyti nurodymai, ką jie turi daryti įvairiose įtariamo nusikalstamo elgesio situacijose. Tai iš tiesų naudingas įrankis.
Pagaliau per 2021 m. Sekmines popiežius Pranciškus apaštaline konstitucija Pascite gregem Dei („Ganykite Dievo kaimenę“) paskelbė atnaujintą Kanonų teisės VI knygą, kuri apima visą Bažnyčios baudžiamąją teisę. Įvairios naujos normos, skirtos išnaudojimui užkardyti ir įveikti, iki šiol buvusios atskirų įstatymų pavidalu, tapo tvarkingai įtrauktos į Kanonų teisės kodeksą .
Svarbu pažymėti, kad naujai suformuluotas 1398 kanonas, kalbantis apie lytinį išnaudojimą, įdėtas į VI skyrių atnaujintu pavadinimu „Nusikaltimai prieš žmogaus gyvybę, orumą ir laisvę“. Šiuo būdu pirmą kartą įvardijami nusikaltimai prieš žmogaus orumą – ir ne bet kur, o greta grėsmių gyvybei ir laisvei. Minėtasis kanonas numato dvasininko pašalinimą iš luomo:
• už vaikų ir pažeidžiamų asmenų seksualinį išnaudojimą;
• už pornografinį savęs demonstravimą ar nepilnamečių skatinimą taip elgtis;
• už įsigijimą, laikymą, platinimą ar rodymą bet kokiu būdu pornografinių vaizdų su nepilnamečiais ar sutrikusio intelekto asmenimis.
Kaip matome, yra tikrai daug nuveikta bendrųjų normų lygmeniu. Tačiau tai nereiškia, kad jau viskas, kas reikia, padaryta. Kaip žinome, viena yra įvesti normas, o visai kas kita – pakeisti tikrovę jas įgyvendinant. Mūsų laukia dar ilgas kelias, kol Visuotinės Katalikų Bažnyčios normos kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje bus iš tiesų įgyvendintos, atsižvelgiant į kiekvieno krašto patirtį ir kultūrinį savitumą.
Trumpai aptariau Bažnyčios juridinį atsaką į nepilnamečių ir pažeidžiamų asmenų seksualinio išnaudojimo nusikaltimus siekiant apsaugoti nukentėjusius ir įvykdyti teisingumą, baudžiant nusikaltusius. Dabar pažvelkime į šią skaudžią problemą iš žmogiškos, moralinės ir tikėjimo perspektyvos.
Vido Venslovaičio nuotrauka
Popiežiai Jonas Paulius II, Benediktas XVI ir Pranciškus labai jautriai reagavo į atskleistas išnaudojimo istorijas. Susipažinę su padėtimi, jie išreiškė skausmą ir gėdą, viešai atsiprašydami už tokius baisius dvasininkų nusikaltimus. Jie pakvietė visą tikinčiųjų bendruomenę ir ypač ganytojus suvokti šių nusikaltimų aukoms sukeltas kančias bei paliktas žaizdas, kurios niekada nepranyksta ir kurioms, popiežiaus Pranciškaus žodžiais, „niekada nebus senaties“. Pontifikai visus ragino siekti tiesos ir teisingumo, prašyti atleidimo, kiek galima, atsilyginti už padarytą žalą, pasiryžti apsaugoti nepilnamečius ir suaugusiuosius.
2005 m., prieš išrinkimą popiežiumi, kardinolas Ratzingeris, pavaduodamas sergantį Joną Paulių II, vadovavo Kryžiaus keliui Koliziejuje, kur kalbėjo: „Kiek purvo yra Bažnyčioje – net tarp tų, kurie, būdami kunigai, turėtų visiškai priklausyti [Kristui]! Kiek daug puikybės, vien savęs ieškojimo <...>“. Jis kvietė iš visos širdies šaukti: Viešpatie, pasigailėk (plg. Mt 8, 25).
Atskleidus išnaudojimo mastą Airijoje, popiežius ten nuvykęs susitiko su aukomis, parašė jaudinantį laišką šalies katalikams (2010 m. kovo 19 d.). Jame kreipėsi į aukas ir jų šeimas, į tėvus, vaikus, į kunigus, vienuolius ir visus tikinčiuosius, paskatintas to, kad Bažnyčios vadovybė, vyskupai dažnai netinkamai reagavo į šiuos sunkius nusikaltimus.
Popiežius Pranciškus 2014 m. Šv. Mortos koplyčioje aukojo Mišias, kuriose dalyvavo keli nukentėjusieji, ir atsiprašė už Bažnyčios vadovus, tinkamai nereagavusius į gautus skundus. Daug kartų Vatikane ir apaštališkųjų kelionių metu jis susitiko su piktnaudžiavimo aukomis išklausydamas jų liudijimų, užjausdamas jų skausmą. Popiežius nuolat ragino su atjauta suvokti piktnaudžiavimo blogį, visai Bažnyčiai padarytą žalą ir žengti apsivalymo keliu. 2018 m. jis parašė jautrų laišką Dievo tautai, kuriame pirmiausia prašo atleidimo už gilias žaizdas, padarytas aukoms, jų artimiesiems ir visai bendruomenei. Popiežius mini šv. Paulių sakydamas: „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ ( 1 Kor 12, 26). Pranciškus visą bendruomenę kviečia į atgailą ir atsivertimą, nurodo konkrečius veiksmus, kurių privalome imtis: rūpintis nukentėjusiaisiais, padėti jiems gyti, atsilyginti už padarytą žalą ir įsipareigoti apsaugai bei prevencijai.
Lytinę prievartą patyrę asmenys vengia kreiptis į Bažnyčios institucijas. Todėl daugelyje kraštų buvo įkurtos nepriklausomos nuo vyskupų konferencijų ar atskirų vyskupų komisijos. Jų misija – ne vien rinkti duomenis bei tirti išnaudojimo atvejus, bet ir padėti aukoms (pvz., Portugalijoje 2023 m.). Patirtis rodo, kad tik nepriklausoma komisija gali įgyti aukų pasitikėjimą, užtikrinti skaidrumą, įveikti dangstymą.
Reikia nutraukti tylos, slėpimo, savigynos uždangą. Popiežius Pranciškus dažnai mini klerikalizmą, kuris leidžia blogiui sklisti, atveria duris piktnaudžiavimui sąžine ir turimos galios panaudojimui piktam. Šventasis Tėvas kalba labai griežtai: „Klerikalizmas, remiamas pačių kunigų ar pasauliečių, sukelia Bažnyčios kūne skilimą, palaikantį daugelį blogybių, kurias šiandien smerkiame, ir padedantį jas sutvirtinti. Sakyti „ne“ piktnaudžiavimui reiškia stipriai tarti „ne“ bet kuriam klerikalizmo pavidalui.“
Popiežius aiškiai nurodo priežastis, dėl kurių klesti klerikalizmas. Tai:
• kunigo išskirtinumo ir pranašumo dėl gautų šventimų pripažinimas;
• tam tikra sakralumo aureolė, pridengianti realų kunigo gyvenimą ir veiksmus;
• kunigų luomo solidarumas, įgalinantis dangstymą ir slėpimą;
• noras išsaugoti gražų Bažnyčios veidą, jos reputaciją;
• rūpinimasis nusikaltusių dvasininkų atsitraukimu ir psichologiniu bei dvasiniu gydymu, o ne jų atsivertimu: kaltės pripažinimu, atgaila ir pasiryžimu daugiau nebenusidėti.
Klerikalizmas, sako popiežius, yra nuolatinė pagunda tiems kunigams, kurie suvokia „savo įgytą tarnybą kaip valdžią, o ne kaip laisvai ir didžiadvasiškai dovanojamą tarnystę. Tokia nuostata veda į galvoseną, jog priklausoma grupei, turinčiai visus atsakymus, grupei, kuriai nebereikia klausytis ar ko nors išmokti“ (Christus vivit, 98).
Daug kalbame apie nusikaltusius kunigus, tačiau kur kas mažiau – apie jų aukas, kurias būtina išklausyti, pasilenkti prie jų skausmo, visokeriopai padėti. Aukos vargiai kreipsis tiesiogiai į Bažnyčios institucijas. Tam reikia pasitelkti kompetentingus įvairių sričių pasauliečius: psichologus, psichiatrus, pedagogus, teisininkus, socialinius darbuotojus.
Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje apie Bažnyčią sakoma: „Turimos žinios, kompetencija ir prestižas pasauliečiams leidžia, o kartais net juos ir įpareigoja pareikšti savo nuomonę apie dalykus, liečiančius Bažnyčios gerovę. <...> Įšventintieji ganytojai savo ruožtu tepripažįsta ir teskatina pasauliečių orumą bei atsakomybę Bažnyčioje, noriai tesinaudoja jų apdairiu patarimu, su pasitikėjimu tepatiki jiems Bažnyčios labui tarnaujančias pareigas ir tepalieka veikimo laisvę bei lauką, netgi teskatina savanoriškai imtis darbų“ ( Lumen gentium, 37).
Mano patirtis įvairiose pasaulio šalyse liudija, kad ten, kur parapijoje tiek į liturgiją, tiek į katechezę, tiek į praktinių reikalų tvarkymą aktyviai įsitraukia pasauliečiai, dvasininkai suranda draugystę ir palaikymą. O drauge tai veikia ir kaip prevencija, nes nelieka uždaro dvejopo kunigų gyvenimo.
Atvykęs į Lietuvą radau Bažnyčią šiuo atžvilgiu labai silpną. Lankydamas parapijas, kunigų susirinkimuose nuolat skatinau įtraukti pasauliečius į sielovadinę veiklą, kurti parapijų tarybas. Parapijose viešpatavo klebonai, o pasauliečiai geriausiu atveju užimdavo zakristijonų ar vargonininkų pareigas ir turėjo mažai ryšių su savo kunigais. Klerikalizmas buvo stipriai įsišaknijęs Bažnyčioje, kunigai patys jautėsi ir pasauliečių buvo suvokiami kaip priklausantys neliečiamųjų luomui. Kunigo gyvenimą dengė tylos šydas. Kunigai vengė kalbėti apie savo brolius.
Tik pamažu atsivėrė naujos veiklos sritys, kur pasauliečiai turėjo ir galėjo labiau įsitraukti. Katechetai ne tik mokyklose dėstė tikybą, bet ir ėmė prie parapijų ruošti sakramentams; steigėme Šeimos centrus, kuriuose jaunavedžiai rengėsi katalikiškai santuokai, kūrėsi Jaunimo centrai, Caritas . Ilgainiui pradėjo steigtis gyvybingos parapijų tarybos.
Tai buvo stiprus postūmis keistis kunigų ir parapijiečių santykiams – radosi daugiau tarpusavio pagalbos, bendradarbiavimo ir aiškumo.
Prieš įšventindamas naują kunigą, raštu atsiklausdavau parapijiečių nuomonės apie jį. Gaudavau labai naudingų įžvalgų. Kartais tekdavo atidėti šventimus, o ne vieną ir pašalinti iš seminarijos. Deja, labai sunku spręsti apie žmogaus sąžinę, apie ryžto nebenusidėti, nusiteikimo ugdyti save kaip dvasininką tvirtumą ir nuoširdumą. Turiu prisipažinti, kad kelis kunigus esu pašalinęs iš kunigo pareigų būtent dėl netinkamo seksualinio elgesio.
Čia daugiausia kalbame apie vaikų ir pažeidžiamų asmenų išnaudojimą, kuris, be abejo, yra baisus nusikaltimas. Tačiau iš kunigo tikimės kur kas griežtesnio moralinio įsipareigojimo nei vengti veiksmų, baudžiamų pagal civilinį kodeksą. Kunigas duoda celibato pažadą, kuriam turi visą gyvenimą likti ištikimas. Pasitaikydavo kalbų, anoniminių laiškų, kad vienas ar kitas kunigas turi nederamai artimų santykių su ta pačia ar kita lytimi, lanko klubus, kurie praktikuoja, siūlo laisvą seksualinį elgesį. Ką darydavau tokiu atveju?
Anoniminiai laiškai nebūdavo segami į asmens bylas. Tačiau aš kalbėdavausi su kunigais apie jų gyvenimą, sunkumus ir darbą. Užklausdavau ir apie nederamą kunigui elgesį, jei apie tokį elgesį buvau ką nors girdėjęs. Dažniausiai kunigai tas kalbas paneigdavo, prispirtinai bandydavo išklausti, kas juos apkalbėjęs, įskundęs. Būdavo sunku nekonkrečius teiginius ar nepasirašytus kaltinimus patikrinti ir įrodyti, todėl tekdavo apsiriboti kunigiškųjų pareigų ir pažadų priminimu. Vyskupo santykis su kunigu yra tarsi tėvo su sūnumi. Gali jį pabarti, padrąsinti, o jeigu kyla rimtų problemų, neleisti jam eiti kunigo pareigų, bet ir tuomet vyskupas privalo tiek dvasiškai, tiek finansiškai padėti savo kunigui.
Suprantu – ne viską padariau, kad būtų užkirstas kelias kunigų nusikaltimams, ir dėl to labai gailiuosi. Todėl šiandien manau, kad būtina, kiek tik įmanu, gyventi tiesoje. Tik buvusių ir esamų žaizdų, sakyčiau, vočių drąsus atvėrimas gali išvaduoti nuo įtarumo atmosferos, kuri nuodija sąžiningų dvasininkų gyvenimą ir temdo jų santykius su tikinčiųjų bendruomene, su visuomene. Man labai skauda širdį, kad daugelis gerų kunigų, įvairių sričių kapelionų, kurie privalo dirbti su vaikais ir jaunimu, kenčia nuo nepasitikėjimo. Norėčiau, kad tėvai ir visuomenė nebijotų dėl savo vaikų, galėtų būtų tikri nesant jokios grėsmės, o kunigai drąsiai, su meile tarnautų mažutėliams.
Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie myli Bažnyčią ir trokšta ją matyti skaisčią bei ištikimą Kristui, kurie stengiasi apvalyti ją nuo nuodėmių bei suteikti daugiau skaidrumo ir šventumo. Tikiu, kad tokia yra pokalbių, kuriems čia susirinkome, intencija.
