Kunigas Marius Talutis
Birželio 14 d. Bažnyčiai Lietuvoje minint palaimintąjį Teofilių Matulionį, žvelgdamas per tėvystės prizmę, norėčiau prisiminti vienų iškiliausių praeito šimtmečio Lietuvos dvasininkų – vyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus vidinius dvasinius ryšius. Drąsiai galime teigti, jog kardinolas Vincentas buvo palaimintojo kankinio Teofiliaus „pailgintos rankos“, apkabinančios ir laiminančios laisvos Lietuvos ateitį, kurios, deja, Teofiliui neteko išvysti.
Tarp Teofiliaus Matulionio ir Vincento Sladkevičiaus buvo daug panašumų ir daug skirtumų. Labiausiai pastebima ir gražiausiai išreikšta juos jungianti bendra gyvenimo linija buvo iš savo šeimų atsineštas gyvas tikėjimas, pamaldumas bei meilė Tėvynei Lietuvai. Jų asmenybės buvo giliai įsišaknijusios į lietuviško kaimo gyvenimą su visomis to meto tradicijomis – darbu, malda, šeimos ryšiais, papročiais, dainomis ir didžiule pagarba žmogui. Istorinis kardinolo Vincento pamokslas, pasakytas 1988 m. spalio 24 d. pasibaigus Steigiamajam Sąjūdžio suvažiavimui prie ką tik atgautos Vilniaus katedros durų, apie grūdą, apie laukimą ir augimą puikiai atskleidžia, kad jis dvasia liko atsirėmęs į savo tėviškės žemę. Abu užaugo žemdirbių šeimose ir abiem teko vaikystėje patirti netekties skausmą dėl ankstyvos gimdytojų mirties. Vienas iš didžiausių skirtumų tarp Teofiliaus ir Vincento yra susijęs su mokslu. Vincentas Sladkevičius nuo mažens pasižymėjo polinkiu ir gabumu mokslams. Dėl jų Teofilius Matulionis patyrė daug sunkumų, nes pirmiausia nerado tinkamo mokytojo, vėliau su pertraukomis ir nesklandumais baigė Daugpilio gimnaziją bei Peterburgo kunigų seminariją. Tačiau abu mokėjo skaityti ir kalbėti keliomis kalbomis, ir domėjosi ne tik teologijos žiniomis. Pvz., vyskupas Teofilius domėjosi vaistažolėmis, mėgo keliauti, gamino rožinius, pats savo rankomis kalėjime drožinėjo altorėlį šv. Mišioms. Vincentas Sladkevičius, klebonaudamas Inturkėje (Molėtų r.), išvedžiojo bažnyčioje elektros instaliaciją, mokėsi skambinti fortepijonu, domėjosi gėlių auginimu, mokėsi užsienio kalbų. Abiem būdinga tvarkinga, aiški ir taisyklinga rašyseną, abiem priskirtina asketiško, neturtingo, kuklaus gyvenimo dorybė. Vyskupas Teofilius buvo labiau misionieriškos dvasios, mėgo keliauti, mokėjo ir mėgo bendrauti su kiekvienu, buvo labai atviras. Kardinolas Vincentas buvo labiau kontempliatyvus, susimąstęs, atsargus, paniręs į vidinį pasaulį ir labai prisirišęs prie savo namų, prie savo krašto. Kitas visiškai nereikšmingas, tačiau plika akimi iš karto pastebimas skirtumas buvo jų ūgis. Vyskupas Teofilius, net ir sulaukęs garbingo amžiaus bei iškentėjęs daugybę fizinių sveikatos išbandymų lageriuose, išliko tiesus, aukštas, didingas. Kardinolas Vincentas dėl vaikystėje persirgto sunkaus rachito buvo tikrai mažo ūgio, tačiau kaip pats juokaudavo – tai kas, kad aš nedidelis, pusė manęs yra sulindusi į žemę.
Vysk. Teofilius Matulionis Birštone, 1956 m. Teofiliaus Pilkos nuotrauka
Įpėdinio paieškos
Apie vyskupą Teofilių Matulionį kardinolas Vincentas Sladkevičius daug nepasakojo. Galime nuspėti, jog klierikas Vincentas pirmą kartą vyskupą Teofilių galėjo pamatyti mokydamasis seminarijoje nuo 1939 m., o vėliau, nuo 1943 m., jis tapo jo vyskupu ordinaru. Tai vyskupas Teofilius parašė jaunajam kunigui Vincentui pirmuosius skyrimus vikaro, mokyklos kapeliono pareigoms į Kietaviškes, Merkinę, Aukštadvarį ir kt. 1956 m. grįžęs iš tremties ir perėmęs valdyti Kaišiadorių vyskupiją Teofilius netrukus papildė naujais nariais vyskupijos kapitulą, kuri tuo metu atliko svarbias vyskupijos valdymo funkcijas. Tarp naujųjų kanauninkų 1957 m. buvo paskirtas ir tuometinis Kauno kunigų seminarijos dėstytojas kunigas Vincentas, turėjęs vos 37 metus amžiaus ir 13 metų kunigo tarnystės.
Pajutęs, jog fizinės jėgos dėl amžiaus ir iškentėtų vargų silpsta, vyskupas Teofilius ėmėsi ieškoti įpėdinio. Pirmiausia daug meldėsi, taip pat kalbėjosi, tarėsi su patikimais kunigais. Vyskupo Vincento kandidatūra tikrai nebuvo ekspromtu sugalvota ar postas gautas per pažintis ir įtaką. Pavyzdžiui, monsinjoras Alfonsas Svarinskas yra paliudijęs, jog jie drauge su kunigu Zigmu Neciunsku, lankydami vyskupą Teofilių Birštone, buvo užsiminę apie kanauninko Vincento tinkamumą vyskupiškajai tarnystei. Vyskupas Teofilius ir kunigas Vincentas nebuvo nei geri bičiuliai, nei artimi bendradarbiai. Kaip ir dera vyskupų skyrimo procedūrai, vyskupas Teofilius buvo atrinkęs tris kunigus kandidatus: Stanislovą Kiškį, Joną Dzekunską ir Vincentą Sladkevičių, juos pasiūlė Apaštalų Sostui, juos aptarė ir su religinių reikalų įgaliotiniu, kuris kategoriškai atmetė šias kandidatūras. 1957 m. lapkričio 14 d. popiežius Pijus XII Kaišiadorių vyskupijos vyskupo pagalbininku paskyrė Kauno kunigų seminarijos dėstytoją kanauninką Vincentą Sladkevičių. Žinia iš Vatikano buvo gauta į Vilnių, vyskupui Kazimierui Paltarokui skirtoje telegramoje. Sužinojęs, jog yra paskirtas vyskupu, Vincentas Sladkevičius tikrai neapsidžiaugė, stengėsi atsisakyti šių pareigų ir sutiko tik dėl palaimintojo Teofiliaus autoriteto bei klusnumo popiežiui. Kažkam buvo prasitaręs, jog važiuodamas į konsekracijos apeigas slapta meldėsi, kad stipri pūga užpustytų kelius ir jie nepasiektų Birštono. Čia galime įžvelgti vyskupų Teofiliaus ir Vincento panašumą – abu vyskupais buvo konsekruoti slapta, abiem šios pareigos suteiktos visiškai netikėtai susidarius sudėtingoms situacijoms, ir negalėtum įtarti nė vieno iš jų mintimi, kad nori padaryti aukštą karjerą bažnytinėje tarnyboje.
Vysk. Vincentas Sladkevičius, 1957 m.
Konsekracijos apeigos buvo laikomos paslaptyje, jas vyskupas Teofilius sumanė atlikti šv. Kalėdų naktį, kai žmonės valgo Kūčių vakarienę, vildamasis, kad tai apsaugos nuo galimo saugumiečių trukdymo. Apeigos vyko Birštono klebonijos kambarėlyje, kur šiandien veikia sakralinis muziejus, dalyvavo vos keli žmonės. Dėl šio, valdžios akimis, padaryto „nusikaltimo“ vyskupas Teofilius buvo ištremtas į Šeduvą; vyskupui Vincentui, atsisakiusiam bendradarbiauti su sovietų valdžia, teko 24 metus būti be pareigų Biržų krašte, o Birštono klebonui kunigui Jonui Joniui už tai teko paragauti tardymų ir lagerio duonos. Sekdamas savo pirmtaku vyskupas Vincentas priėmė ir skaudžią kankinystės auką.
Suteikdamas vyskupo šventimus Vincentui Sladkevičiui, vyskupas Teofilius perdavė ne tik galią vykdyti Kaišiadorių vyskupijos valdymo pareigas, bet ir savo dvasinį testamentą – tęsti jo tikėjimo kovą, atlikti ganytojiškuosius darbus. Atgimimo metais mažiausios Kaišiadorių vyskupijos vyskupas tapo kardinolu – visos Lietuvos dvasiniu lyderiu, vedliu, pranašu. Jo išmintingi pamokymai, vienijanti veikla padėjo išlaikyti šalį šventame susitelkime, išvengti gilių vidinių rietenų ir nuosekliai siekti didžiųjų tikslų. Visur, kur dalyvaudavo kardinolas Vincentas, būdavo jaučiama ypatinga, netgi mistinė nuotaika, didžiulis susikaupimas, minios gaudydavo kiekvieną jo žodį, lyg jis būtų kalbėjęs mintimis, ateinančiomis iš pačių mūsų tautos sielos gelmių. Jo skleidžiamas gerumas buvo lyg balzamas išvargintiems žmonėms. Kardinolas buvo didžiulis autoritetas ir tikintiesiems, ir netikintiesiems.
Paskutinis darbas
Derėtų prisiminti ir šių dviejų istorinių asmenybių gyvenimo pabaigas. Jose galime pamatyti tam tikrus gražius ir įdomius datų ir įvykių sutapimus, kurie savitai atspindi Teofiliaus ir Vincento gyvenimo bendrystę. Vyskupas Teofilius iškeliavo pas Viešpatį 1962 m. rugpjūčio 20 d., o ši diena yra Vincento Sladkevičius gimimo diena (gimė 1920 m. rugpjūčio 20 d.) Pačia šia data Teofilius tarsi sakytų savo įpėdiniui: „Aš miriau, kai tu gimei, kad tęstumei mano darbus.“ Palaimintojo mirties diena yra lyg parašas ant jo dvasinio testamento, skirto vyskupui Vincentui. Kardinolo žemiškoji kelionė baigėsi Jubiliejinių 2000-ųjų gegužės 28 d., II Eucharistinio kongreso Kaune išvakarėse. Prisiminkime, jog palaimintasis Teofilius aktyviai dalyvavo rengiant I Eucharistinį kongresą 1934 metais, o vėliau jis Kauną pavertė Eucharistijos garbinimo miestu, įsteigdamas čia pirmąją nuolatinę Švenčiausiojo Sakramento adoraciją. Kardinolo Vincento mirtis buvo tarsi paskutinis darbas palaimintojo Teofiliaus dvasioje – pakviesti kuo daugiau tikinčiųjų į Eucharistinį kongresą, parengti juos šiam didžiam istoriniam įvykiui. Ir ilsisi kardinolo Vincento kūnas Kauno katedros Švenčiausiojo Sakramento koplyčioje, kur nuolatos vyksta adoracija įgyvendinant palaimintojo Teofiliaus didžiąją svajonę – kad Lietuva būtų Švč. Jėzaus Širdies ir Marijos žemė.
Šiandien šie vyskupai yra realūs tėvystės perdavimo pavyzdžiai, kurių galime melsti prašydami užtarimo ne tik pakelti dienos vargus, gyvenimo iššūkius, bet ir malonės perduodant pasitikėjimą Dievu bei pradėtus darbus.
