Antanas SAULAITIS SJ
Keturis ar penkis kartus teko dalyvauti aštuonių valandų (po dvi su puse valandos kas savaitę) programoje, rengiančioje šv. Komunijos dalytojus pagal Čikagos arkivyskupijos gaires. Kazimierietė ses. Janina Golubickytė tiesiog tauriai ją veda, o baigusieji yra vyskupijos įgaliojami tarnauti per Mišias ir nešti Komuniją ligoniams namuose ar prieglaudose. Viena pamokėlių gairė Komuniją dalijantiems yra ta, jog nedera spręsti apie priimančio(-ios) dvasinę būklę, nes tai jo ar jos sąžinės reikalas. Dalijama tiems, kurie ateina.
Bažnyčioje priimta kryželiu, rankų uždėjimu ar žodžiais (paglostymu) palaiminti Komunijos nepriimančius mažamečius, taip pat paauglius ar suaugusius, atėjusius ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis. Palaiminimo ateina ištikimai sekmadienį Mišiose dalyvaujantys vyras ir žmona, ne vienus metus laukiantys pirmos Santuokos pripažinimo negaliojama. Būna ir kitų vyrų ir moterų, dėl savų priežasčių nepriimančių Komunijos. O norėtųsi juos po tikinčios bendruomenės sparnu priglausti, kaip Jėzus sakytų.
Zakristijoje su kunigu sužadėtiniai planuoja savo Santuokos šventę, atsako į įprastą klausimyną. „Ar praktikuojate tikėjimą?“ Neretai porelė stabteli, nes nei „taip“, nei „ne“ atsakymas netinka – jie lanko pamaldas per didžiąsias šventes, kartais vakare meldžiasi, padeda vargstantiems. Tad atsako: „Iš dalies.“ Kartais vienas kuris nors iš jaunųjų prasitaria: „Mums nėra kaip, mes gi jau dvejus metus gyvename kartu.“ Arba manosi esą nepageidaujami, arba neverti artintis ir bendrauti su bažnyčioje susirinkusiais nusidėjėliais.
Antroje šeimoje tėtis ir motina be galo krikščioniškai auklėja savo atžalas, kurioms artėja Pirmosios Komunijos metas. Suaugusieji lanko tėvų valandėlę, kol vaikai pamokėlėje, arba kartu su vaikais bendrame šeimos užsiėmime rengiasi Sutaikinimui ir Eucharistijai. Kai klausoma vaikų išpažinčių, kviečiami ir juos atlydėję tėvai. Atėjus Pirmosios Komunijos dienai, ką tėvelis ir mamytė savo vaikui aiškina? Vienaip moko, kitaip daro – negi paaiškinsi, kad „esame susidėję“ ar „gyvename nuodėmėje“, be bažnytinės Santuokos ir be Dievo malonės?
Laidojame brangią močiutę, senelį, globotą tetą, kartais brolį, seserį, skaudžiau – savo vaiką. Švenčiame Mišias, žodžiu ir sakramentu skelbiame Viešpaties gyvenimą, mirtį ir Prisikėlimą, kuriuo mirusysis dabar pilnai „turi dalį su išrinktaisiais“. Kaip dėl minėtų aplinkybių Komunijoje nedalyvaujantys jungsis į bendruomeninę maldą? Arba gyvenantys sakramentinėje Santuokoje, bet nespėję prieš laidotuves prieiti išpažinties?
Kitas žmogus apsidairo gyvenime, darbe, bažnyčioje, dar kur ir pamato, kaip visiems gerai sekasi: sutuoktiniai sugyvena, vaikai gerai išauklėti, žmonės drąsiai eina, daro, šypsosi, kažkaip viskas sėkmingai. „Pas mane kitaip – nesusikalbam, vargstam su darbais ir namais, vaikai lyg savo gyvenimą turi su mobiliaisiais ir internete arba jau yra suaugę. Kažkaip skaudu, sunkiai sekasi judėti, daryti, kurti. Bažnyčioje gieda, tarpusavyje šnibždasi, sveikinasi, o man lyg vis vien – kažkaip netinku...“
Kun. Stasio Ylos sukurtą Kūčių maldą daug kas šiek tiek pakeičia: „Meldžiamės ir už tuos, kurie tolimose šalyse.“ Originali mintis kitokia: „...ir už tuos, kurie neranda vietos šioje žemėje“.
Šie žodžiai gali būti apie kiekvieną – lyg esame čia ir tokie, lyg reikėtų ar trokštame kažko daugiau ir jaukiau, lyg dar negana. Kaip Bažnyčioje sukurti erdvę ir padėti surasti vietos panašiems į čia aprašytuosius? Mūsų karo lauko ligoninė, kaip ją vaizdžiai pavadino popiežius Pranciškus, turi daug darbo ir nemažai patirties gyvenimo apkasuose.
