Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2020 m. vasara
Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Pamirštos moterys

2020-08-12 | Prof. Birutė OBELENIENĖ
artuma202006 7 8 rs p46 1
Marija Magdalietė. Jan von Sorrel, Nyderlandai, apie 1530 m.

b-obeleniene.jpgProf. Birutė OBELENIENĖ

„Gyvenimas susideda iš daugelio dalykų, tai – kaip plytų siena, o moteris tėra tik viena plyta“; „Moterys buvo tik Kristaus sekėjomis, bet ne mokinėmis“; „Moterys – gundytojos, nuodėmingos Ievos dukterys“... Deja, tokių minčių dar neretai tenka išgirsti.

Šiemet, švęsdami mūsų mylimo šv. Jono Pauliaus II šimtmetį, labiau prisimename jo asmenybę, indėlį į „geležinės uždangos“ sugriuvimą. Tačiau norime, kad nepraslystų pro akis ir tai, kas taip pat buvo jam svarbu, – moteris ir moters genijus.

Stulbinantis atradimas

Prieš porą metų su keliais bičiuliais vykome į Izraelį. Ne įprastoje piligriminėje, bet labiau dalykinėje kelionėje turėjome galimybę akies krašteliu žvilgtelėti į šiuolaikinį Izraelį. Grįžtant iš susitikimo Jeruzalės universitete, bendrakeleivė paprašė trumpam užsukti į Magdalą. Mus lydėjusi bičiulė Ester patikino, kad ten nieko ypatingo nėra, kaimelis ir tiek. Vis dėlto nuojauta kuždėjo, kad užsukti tikrai reikia. Palaikiau savo bendrakeleivę, ir penkių mūsų žmonių ekipažas pasuko Magdalos link. Tikrai neradome nieko ypatingo ir net užuominos, jog iš čia yra kilusi Marija Magdalietė, tad pasukome atgal. Tačiau pasiklydome painių gyvenvietės keliukų labirinte ir pametėme kelią. Įsukus į kitą, visai netikėtai prieš akis iškilo nebaigtų statybų, automobilių aikštelės ir už jų tyvuliuojančio Galilėjos ežero vaizdas. Tai buvo stulbinantis atradimas ne tik mums, bet ir mūsų bičiulei iš Izraelio. Privažiavę arčiau, vienbalsiai sušukome: „Štai ko ieškojom!“

Magdalos dvasinis centras piligrimams atvėrė duris tik prieš porą metų iki mūsų apsilankymo. Viename iš ten įsigytų leidinių rašoma, jog „2009 m. kunigas Juanas Solana iš Meksikos, dieviškojo įkvėpimo pagautas, ėmėsi iniciatyvos prie Galilėjos ežero statyti rekolekcijų centrą“. Statybininkams pradėjus kasti žemę svečių namų pamatams, aptikti I a. sinagogos pamatai. Sinagogoje rastas Magdalos akmuo, kurį daugelis archeologų vadina reikšmingiausiu archeologiniu radiniu per pastaruosius 50 metų. Akmuo išraižytas įvairiais simboliais, iš kurių, pasak mus lydėjusio gido, buvo sužinota, jog akmuo tarnavo religinėms apeigoms, labiausiai tikėtina, kad ant jo buvo laikoma Tora. Akmens viršus papuoštas apskritime išraižyta šešiabriaune rozete. Šį simbolį buvau mačiusi prieš du dešimtmečius per pirmąją piligriminę kelionę į Šventąją Žemę. Tuomet aikštės šalia Raudų sienos pakraštyje pastebėjau sukrautas nedideles šiais simboliais išraižytas akmenines dėžes – osuarijus (osuarijai – senoviniai miniatiūriniai karstai mirusiųjų kaulams palaidoti). Nebūčiau atkreipusi dėmesio, jei ne detalė, kuri man pasirodė svarbi. Tokiais simboliais puošti ir mūsų senieji, moterų buityje naudoti tautodailės dirbiniai: kultuvės, verpstės, kraičio skrynios. Pagal lietuvių tautodailės simbolikos aiškinimus, tai – segmentinė žvaigždė, dar vadinama saulės simboliu. Tai vienas seniausių saulės ir šviesos simbolių, kaimo žmonių vadinamas saulute. Kristus liaudyje dar vadinamas žvaigžde, dėl to žvaigždė-saulė yra Kristaus simbolis (ars.mkp.emokykla.lt/liet_tautodaile/simbolika.htm). Minėtos dėžės man atrodė kaip sumažintos jaunamartės kraičio skrynios kopijos.

 

artuma202006 7 8 rs p46 2

Magdalos dvasinio centro moterų atriumas

 

Paklaustas, ką reiškia šie ženklai, deja, tada gidas nieko negalėjo pasakyti. Iš Magdaloje mus lydėjusio gido išgirdau, jog tai – dvylikos Izraelio giminių simbolis. Ši rozetė yra įprastas žydams puošybos motyvas, randamas ant osuarijų, sarkofagų ir monumentalių antkapinių fasadų nuo vėlyvojo Antrosios Šventyklos laikotarpio iki II amžiaus. Pasak Jeruzalės hebrajų universiteto profesorės Rinos Talgam, „rozetė yra uždangos, padalijančios Šventyklos šventovę ir atskiriančios ją nuo jos sakraliausios dalies – Šventų Švenčiausiosios, simbolis“. Magdalos instituto direktorė Jennifer Ristine teigia, jog „atsižvelgiant į šias sąsajas tai gali reikšti perėjimą per „šio gyvenimo uždangą“ į Dievo artumą“,tarsipakėlęs Šventyklos uždangą patektum į Šventų Švenčiausiąją.

Nesu simbolikos specialistė, kad išspręsčiau šią mįslę. Tačiau toks stulbinantis sutapimas man turėjo visai kitą prasmę: gerai pažįstamas lietuvių tautodailės simbolis, kuriuo buvo puošiami moterų naudojami daiktai, yra ir Magdalos ženklas.

Manau, kad būtent čia, Magdaloje, radau atsakymą į vieną ramybės neduodantį klausimą dėl moters padėties ir jai priskiriamos ontologinės kaltės. Kam neteko girdėti pasakymų, jog „per moterį atėjo mirtis“, „nuodėmingosios Ievos dukterys“, „moterys – gundytojos“ ir pan.? Nors, kaip teigia kun. Antanas Saulaitis SJ straipsnyje „Nuo Hagaros iki Barboros“ (2009 m. Artuma, Nr. 5, p. 18), tik gerokai po Naujojo Testamentų laikų „pamaldžiuose“ krikščionių raštuose pradėta „segti“ Ievai vargšo Adomo gundymą nusidėti Dievo įsakymui ir apskritai į moteris įtariai žvelgti bei taip su jomis be pagrindo elgtis.

Bažnyčios požiūris į moterį

Įžengę į šventovės Duc in altum (lot. „Irkis į gilumą“) vidų, patekome į didžiulę apvalios formos patalpą, vadinamą moterų atriumu (atriumas – bažnyčios kiemas su šuliniu ir kolonada). Jos viduryje įrengtas nedidelis fontanėlis, iš kraštų aplinkui – aštuonios kolonos auksu išraižytais Evangelijoje minimų moterų vardais. Viršuje prie pat skliautinių lubų – perfrazuota popiežiaus Jono Pauliaus II mintis iš apaštališkojo laiško Mulieris dignitatem: „Šioje šventoje vietoje Bažnyčia dėkoja Švenčiausiajai Trejybei už moters paslaptį ir už kiekvieną moterį, už tai, kas sudaro jos moteriškąjį amžinajį orumą, ir už stebuklus, kuriuos Dievas padarė per ją žmonijos istorijoje“ (31). „Atriumas yra skirtas pamirštoms Evangelijos moterims, ypač Marijai Magdalietei“, – išgirdau gido balsą. Jis parodė koloną, ant kurios nebuvo užrašyta vardo, nes „ji skirta visoms moterims, kurios nepelnytai menkinamos ir užmirštos“.

Marija Magdalietė vadinta puolusia moterimi daugiau nei tūkstantį metų nuo tada, kai popiežius Grigalius Didysis (miręs 604 m.) klaidingai paskelbė ją prostitute, nors, kaip teigia Jamesas Martinas knygoje Jėzus: piligrimystė („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2016), Naujajame Testamente nėra įrodymo, kad ji tokia buvo. Tik 1969 m. Katalikų Bažnyčia šį apibūdinimą pašalino iš liturginio kalendoriaus. Tačiau tikinčiųjų sąmonėje toji, kuri nepabūgo lydėti Kristaus iki galo, toji, kuri pirmoji pamatė Prisikėlusįjį, iki šiandien yra šitaip „tituluojama“. „Kaip keista, – stebisi Elisabeth Schüssler Fiorenza savo knygoje In Memory of Her (Jos atminimui), – išdaviko Judo vardas prisimenamas, bet ištikimos mokinės pamirštamas, nes ji buvo moteris.“ „Neabejotina, kad per visą krikščionybės istoriją moterų indėlis dažnai buvo sumenkintas, ignoruojamas arba klaidingai įvardijamas“, – teigia ir Martinas.

Deja, prisimenant, ką teko ir tenka išgirsti apie moteris ne iš spaudos, bet iš dvasininkų lūpų, manau, kad tai – toli gražu ne istorija, o dabartis, daugumai kaip nuodai įsigėrusi į kraują. Jaunas kunigas pasakojo, kaip seminarijoje buvo „formuojamas“ požiūris į moteris, ir pacitavo savo dėstytoją: „Gyvenimas susideda iš daugelio dalykų, tai – kaip plytų siena, o moteris tėra tik viena plyta.“ Klierikas, dabar jau kunigas, licenciato darbo gynime užtikrintai pareiškė padaręs išvadą, jog „moterys tebuvo Kristaus sekėjomis, bet ne mokinėmis“. Neseniai vykęs aukšto rango Vatikano dvasininko vizitas baigėsi noru nusifotografuoti atminimui su seminaristais ir „netgi su moterimis“. Sunku patikėti, kad aukštas pareigas einantis dvasininkas būtų galėjęs sau leisti tokius žodžius. Galbūt tai buvo vertėjo (taip pat dvasininko), vertusio iš italų į lietuvių kalbą, interpretacija?

Daugybė minčių sukosi galvoje stovint šventovės Duc in altum moterų atriume. Kvapą gniaužė vien mintis, kad tiek metų mokinės moters, kuri nepaliko mylimojo Mokytojo iki pat mirties ant kryžiaus, regėjo Jo Prisikėlimą ir pranešė Jo žodžius kitiems mokiniams, vaidmuo buvo sumenkintas iki patarnautojos (tarsi moterys nėra vertos būti mokinėmis). Nors, kaip tvirtina Martinas, „kad ir kokie buvo Marijos „demonai“, aišku, kad ji – viena iš pagrindinių mokinių“. Daugiau nei tūkstantį metų mylima Jėzaus mokinė buvo pristatoma kaip atgailaujanti nusidėjėlė. Manau, tai padarė įtaką bendrai tradicijai nepastebėti moterų vaidmens ir padėjo įsitvirtinti nepagarbiam požiūriui į moterį Bažnyčioje.

 

artuma202006 7 8 rs p46 3

Magdalos akmuo

Paslėpta diskriminacija

Kalbant apie mus, šiuo atžvilgiu esame labiau pažeisti nei kiti. Manau, kad prie to prisidėjo ir pakeitimas „Sveika, Marija“ maldoje, kai žodžiai „Tavo įsčių vaisius“ buvo pakeisti į „Tavo Sūnus“. Įsčios yra pati sakraliausia moters vieta. Jose (sakome daugiskaita) telpa ir pradėjimo, ir gyvenimo iki gimimo, ir gimdymo slėpinys. Įsčios nėra akušerinis terminas. Tai tarsi vartai tarp „šiapus ir anapus“, kuriuos tik moteris gali peržengti. Straipsnyje „Dar kartą: Sūnus ar įsčių vaisius?“ Elena Eimatytė rašo, jog „tai vieta, kur Dievas slaptoje tveria gyvybę, todėl pagrįstai galime kalbėti apie įsčių šventumą, įsčių slėpinį. Motinos įsčios – Dvasios ir materijos susitikimo vieta“. Kalba – galingas instrumentas, galintis ir kurti, ir sunaikinti. Malda yra galingiausias verbalinis įrankis. Kaip teigia Irena Eglė Laumenskaitė, „kaip meldžiamės, taip ir tikime, kaip tikime – taip gyvename“. Išmetę žodį įsčios iš maldos, išmetame jas ir iš mūsų gyvenimo.

Moters diskriminacija, sakyčiau, yra slapta, „pogrindyje“, tarsi neegzistuoja, tačiau daugybė moterų su ja susiduria. Prisiminiau seselės vienuolės pasakojimą (panašių liudijimų esu girdėjusi ne vieną), kai ji nebeapsikentusi atkirto dvasininkui: „Jėzus atėjo ir dėl moterų, ne vien dėl vyrų.“

Dar kartą apgailestauju, kad popiežiaus Jono Pauliaus II rašytinis palikimas moters tema nėra laisvai prieinamas lietuvių kalba. Jis neįkainojamas ne tik diskutuojant su kitaip manančiais, bet ir atkuriant deramos pagarbos moteriai kultūrą mūsų Bažnyčioje. Jono Pauliaus II teigimu, „visame Jėzaus mokyme, o kartu ir Jo elgesyje neatrandame nieko, kas atspindėtų moters diskriminaciją, įprastą epochai. Priešingai, Jo žodžiai ir veiksmai visada išreiškia pagarbą ir šlovę, priklausančias moteriai“ (MD 13).

 

„Galilėjoje didelė šiuolaikiška bažnyčia yra skirta Petrui, o Marija gali pretenduoti tik į dulkiną archeologinę vietą, – rašo Martinas minėtoje knygoje Jėzus: piligrimystė. – Galbūt ateityje tai pasikeis, tačiau įsidėmėtina, kad bent jau Galilėjoje labiau gerbiama ne ta, kuri tuoj pat patikėjo Prisikėlimu, bet tas, kuris nepatikėjo.“ Galime džiaugtis, kad ši Martino viltis jau tapo realybe. 2016 m. popiežius Pranciškus suteikė Marijos Magdalietės dienos (liepos 22-osios) minėjimui liturginės šventės rangą, tuo pripažindamas ją lygiaverte apaštalams. Tikiuosi, kad netolimoje ateityje mūsų Bažnyčioje bus atitaisyta ši amžiais besitęsianti neteisybė ir moters vaidmuo, moters genijus, moteriškumas, kaip savitas būdas būti imago Dei (lot. „Dievo atvaizdu“), įsitvirtins Bažnyčios gyvenime, o ne vien tik raštuose.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 m. rugsėjis-spalis

Artuma - artuma202009 10 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22