Pamokymai, pripildantys motinystę išminties ir ramybės
Kiekviename gyvenimo etape kažkam ruošiamės. Iš pradžių nuosekliai ir įdėdami daug pastangų dvylika metų mokomės mokykloje, kad vėliau galėtume rinktis profesiją, stoti į pasirinktą kitą ugdymo įstaigą ir vėl mokytis. Paskui renkamės darbą, kuriame irgi kasdien mokomės įveikti vis naujas užduotis, iššūkius, ir tokiu būdu tobulėjame. Neretai, pradėjusios lauktis pirmagimio, lankome kursus gimdyvėms ir ruošiamės vaikelio atėjimui. Paradoksalu, bet kai jau pasiliekame tik JIS ir AŠ, suvokiame, kad patekome į nežinomybės kupiną jūrą... Kiekviename žingsnyje lydi atsakomybė ir begalės klausimų, kaip geriausiai pasirūpinti Dievo tau patikėta vaiko gyvybe, emocijomis, sklandžia raida, tobulėjimu.
Nors matėme, kaip vaikus augino kitos mamos, kaimynė ar net sesuo, bet surasti atsakymus ir sau tinkamiausius sprendimus tenka per kiekvienai savas patirtis ir savaip. Labai norisi, kad motinystės kasdienybėje aplankantys iššūkiai būtų kuo natūralesni, kiek įmanoma labiau nuspėjami, jiems būtų pasiruošta. Tam dažnai tiek man (tiek, tikiuosi, Tau) padeda įvairūs šaltiniai, priemonės, žmonės, suteikiantys skirtingų pamokymų.
Kai prieš septynerius metus tapau mama, pirmiausia pajutau, kad motinystė yra labai natūrali ir instinktyvi. Ilgainiui vis labiau stebėjausi, kad galiu išgyventi itin stiprų ryšį su vaiku, nuspėti jo būsenas, reakcijas. Supratau, kad visa tai yra mano prigimtyje. Bet to neužteko... ypač tuomet, kai aplankydavo negalavimai, ligos... Tada jaučiau, kad man būtinos žinios: kaip ir kokių veiksmų sekos imtis, kokiais būdais ir priemonėmis vaiką sveikatinti, gydyti? Kaip turi atrodyti namų vaistinėlė? Kaip man, mamai, kuo greičiau atgauti jėgas? Kur ieškoti atgaivos? O kaip motinystėje keliauja kitos mamos?
Tradiciškai visada vedlės vaidmenį per motinystę prisiima moters mama, bet, aš, pradėjusi eiti motinystės keliu, buvau fiziškai nutolusi nuo savo mamos, todėl mokytojų ieškojau knygose, tiksliniuose kursuose, filmuose, laidose, tinklaraščiuose, susirašinėjimo grupėse, gyvuose mamų susitikimuose, bendraudama su tą patį patiriančiomis mamomis, konsultuodamasi su pediatrais. Nėriau į žinias, vis kaupiau ir kaupiau jų arsenalą. Tuomet, atsirinkdama mano vaikams tinkamiausias sveikatinimo, nuraminimo, tobulinimo priemones, pradėjau ir pati kitoms mamoms būti tuo žinių šaltiniu, dalydamasi socialinių tinklų puslapiuose, vesdama mokymus, seminarus. Tai darydama visada noriu perduoti žinią bendrakeleivėms mamoms, kaip svarbu išlaikyti širdies (motiniško instinkto) ir proto (žinių) pusiausvyrą. Kad labai svarbu mąstyti kritiškai bei nenustoti ieškoti geriausių sprendimų, šviestis, smalsauti, išgirsti kitų mamų patirtis, iš jų pasimokyti. Dažnai tam, kad išgirstum sau naudingą informaciją, nebūtina toli ieškoti – verta pasidairyti parapijoje, savo miesto vyskupijos Šeimos centre ar krikščioniškoje šeimų bendruomenėje, kur kartkartėmis vyksta mokymai tėvams, galima susitikti ir susipažinti su panašiomis vertybėmis gyvenančiomis ir iššūkius įveikiančiomis mamomis.
Sudėtingiausia, kad motinystėje klausimai niekada nesibaigia. Tapusi mama, supranti, kad prasidėjo etapas, kuriame turi mokytis niekada nepatirtų, mums nežinomų dalykų, ir kai, regis, išsprendi tam tikrus klausimus, kiekviename gyvenimo etape jie darosi dar sudėtingesni. Dažniausiai nerimą kelia vaiko tobulėjimo, drausminimo, motyvacijos, brolių ir seserų tarpusavio bendravimo sunkumai. Juk ne veltui sakoma: „Maži vaikai, maži vargai.“ O tuo pat metu dar ima reikštis prisiminimai iš mūsų pačių vaikystės, tiek skaudūs, tiek ir šviesūs. Reikia atsirinkti, ką pritaikyti, pasilikti savo dabartinėje šeimoje su vaiku, o ką atmesti. Ir nuolat savęs klausti, o kas iš tiesų yra svarbu, kokios yra mano širdies vertybės ir kurios taisyklės man šeimoje svarbiausios ir reikalingos pasidalyti su vyru, vaiku(-ais).
Vaikų auginimas – tai kūryba ir atsakomybė, kurią kiekviena turime prisiimti su meile, kantrybe, vidine šviesa, pasitelkdamos kitų, nukeliavusių ilgesnį motinystės kelią, išmintį. Širdimi ir protu atsirinkdamos sau tinkamiausius pamokymus, aptiktus bažnytinėje bendruomenėje, mamų rate, susitikimuose su draugėmis, knygose ir interneto platybėse, auginsime vaikus ir pačios augsime unikalioje ir pačioje brangiausioje mums skirtoje šeimoje.
Silvijos Knezekytės iliustracija
Pagalba – nuo Dievo iki džiovyklės
Ne paslaptis, kad savo šeimoje pačios norime šeimininkauti. Kurdamos ją, dievagojamės nedarysiančios tų pačių klaidų, kaip mūsų tėvai, o jau apie uošvių pavyzdį net užsiminti nelinkstame. Užtat tuoj pat atsiribojame (tai primena atsiskyrimui būtiną paauglišką neigimą) ir įgundame viską daryti pačios, na, dar minimaliai padedamos brangiausiųjų. Betgi kaip smagu ir galinga, kai viską gali pati! Aišku, būdamos be galo apsišvietusios, žinome, kad gera dalytis pareigomis ir atsakomybe, pamažu gal net praktiškai taikome, kai ima ir ištinka vaikų stichija, kai iki tol galiojęs modelis „aš pati“ ima smarkiai kišti koją.
Pamenu, kai parsivežus pirmagimį mano mama užgriuvo juo pasidžiaugti ir ryžtingai tarusi: „Mano mama padėjo man auginti jus, ir aš padėsiu“, čiupo plauti grindis. O aš, prisiskaičiusi ir tvirtai įtikėjusi, kad pirmą mėnesį jokio naujagimio lankymo negali būti, pasibaisėjau tokiu neatsakingu atvykimu. Ir apskritai, kas čia per grindų plovimas – ar pati negaliu? (Tuomet dar nežinojau, kad buitis gali tapti tokia kasdiene varginančia našta, nuo kurios įmanoma tįsoti be jokio noro keltis.) Taigi aš, visiškai „naujai iškepta“ mama, turinti minimalių žinių (būkim realistai – kas tie perskaityti n-iolika žurnalų vaikų auginimo tema ir po ranka visad laikoma tokia pat knyga?), bet didžiai pasipiktinusi pasikėsinimu į mano, kaip šeimos motinos, autoritetą, padariau lemtingą klaidą – kuo skubiau išgrūdau mamą pro duris išsamiai paaiškinusi, kad naujagimio lankymas atidedamas, o grindis pati išsiplausiu.
Mama pernelyg nesutriko, savo norą padėti visiškai realizavo mano brolio versluose, ir aš, vieną po kito augindama keturis vaikus, kad ir pripažinusi pagalbos poreikį, jau tokio noro ir ryžto nebesulaukiau, juolab kad išsikraustėme į kitą Lietuvos galą, kur taip lengvai neprivažinėsi. Net ypatingais atvejais, tokiais kaip vaikų liga, nebekviesdavome, nes antraip tekdavo slaugyti nebe vieną, o du ligonius – babytės imunitetas vaikiškų ligų nebuvo išmokęs atpažinti. Taip nelengvai, bet užtikrintai išmokau pirmą savo pamoką šiame kelyje – jei siūlo pagalbą, neatmesk. (Su perteklinės pagalbos siūlymu nesu susidūrusi, bet čia jau kitas kraštutinumas, apie kurį teko girdėti, ir tada sveika mąstyti, kaip nustatyti ir išlaikyti ribas.)
Tuomet teko spręsti pagalbos prašymo dilemą – aiškiai įvardyti, ko noriu, nes tikėtis, kad artimieji susiprotės vien pažvelgę į mano pusę, būtų buvę visiškai naivu. Maža to, priimti, kad žmonės turi teisę į savo gyvenimą ir, gavus neigiamą atsakymą, neištrinti iš kontaktų sąrašo. Vis dėlto patikėti kam nors savo brangenybę galėjau tik supratusi, kad pačiam vaikui sveika labiau pažinti kitus juo besirūpinančius žmones, matyti būdą, kuriuo jie tvarkosi su užduotimis, patirti jų dėmesį ir meilę, išreiškiamą unikaliu būdu. Tai buvo antroji mano išmokta pamoka – kai su vaiku užsiima kitas, ne tik pailsiu ar sutvarkau nesibaigiančius reikalus, bet ir suteikiu džiaugsmo dar mažiausiai dviem žmonėms. Ir visai nesvarbu, kad mano atžala po pasibuvimo atrodo kaip pamestinukas ar namai – kaip po baliaus. Jie pabuvo savaip, kažko išmoko ir patyrė daug džiaugsmo (tiek tuomet, kai buvo kartu, tiek tada, kai mama pagaliau grįžo!).
Kad nesudėtume visų vilčių į vargšus artimuosius, sveika pamąstyti apie kitus pagalbininkus ir pasitelkti juos (įskaitant pačių vaikų mokymą tvarkytis). O tokių yra apsčiai – nuo techninių priemonių, palengvinančių buitį (indaplovės, džiovyklės, siurbliai- robotai), iki pirkinių pristatymo į namus (yra didžiulis skirtumas gyvenant ketvirtame aukšte be lifto, ar pati parsitempsi didžiulius maišus, ar juos tau tiesiog atneš). Auklės, padėjėjos, krikštatėviai ir draugės – vaikui užauginti reikia viso kaimo, kaip byloja afrikiečių išmintis. O kaimas – tai bendruomenė, kuri vieni kitais rūpinasi. Tokių nuoširdžiai priimančių šeimų bendruomenių yra ir parapijose (tik gaila, kad ne visose). Jose vaikai, pažindami vieni kitus, auga, dalyvauja stovyklose, meldžiasi, įveikia paauglystę, savanoriauja ir būna pavyzdžiu jaunesniems. Man pačiai buvo nuostabu, kai jauna pora, pakviesta į dviejų dienų rekolekcijas, išsyk suplanavo, kam iš bendruomenės paskirstys penkis (!) vaikus, kad patys galėtų atsikvėpti.
Jeigu esate bent kartą buvusi rekolekcijose, žinote ir apie pačią svarbiausią gyvenime pagalbą, kuri pasiekiama kiekvieną dieną, – tai mus sukūręs mylintis Dievas. Galbūt greta dabar nėra tų žmonių, kurių norėčiau, kad būtų, galbūt mane kamuoja didžiulė problema, bet pasitikėjimas Juo, kuris yra čia ir dabar, prašymas ir dėkojimas teikia gyvybę ir viltį, keičia širdį ir veda teisingu keliu.
Jei norite gauti daugiau informacijos apie organizuojamas grupes „Ko reikia kiekvienai mamai“ bei moderatorių mokymus, kreipkitės el. paštu kiekvienaimamai@gmail.com.
