Kun. Artūras KAZLAUSKAS
„Visus apimantis“ – tai reiškia graikiškos kilmės terminas „pandemija“. Jei visus žmones, vadinasi, ir liturgiją – viso krikščioniškojo gyvenimo ir visos Bažnyčios veiklos centrą ir šaltinį. Stengiantis stabdyti koronavirusą uždrausti sambūriai. Prisiartinti arčiau nei per metrą. Paduoti dešinę. Apsikabinti. Pasibučiuoti. Kaukės ne tik pridengia burną. Jos neleidžia matyti veido. Jo išraiškos. Jausmų. Ilgesnis sambūris pavojingas, tad turi būti maksimaliai sutrumpintas. Be giesmių, be meditavimo. Be įprasto ramybės palinkėjimo. Galiausiai Mišios už uždarų durų pasiekiamos internetu, televizija, radiju. Nesinaudojama sakramentalijomis… Tai, kas buvo natūralu ir tiesiog nepakeičiama, staiga tapo neleidžiama. Ką visa tai mums padovanojo?
Sentire cum Ecclesia – liet. „jausti su Bažnyčia“ – pirmiausia to moko liturgija. Liturgija yra viešas Bažnyčios veiksmas. Jis niekada nebuvo ir negali būti privatus. Liturgija nėra vyskupo ar kunigo nuosavybė. Prisimenu savo klebono, vėliau vyskupo, dar sovietiniais laikais pasakotą nuostabą iš kelionės į Airiją su ortodoksų vyskupais. Visi viešbutyje gyvenę katalikai kunigai sekmadienį atsilaikė Mišias savo kambaryje, o ortodoksai, paklausti apie jas, atsakę, kad be bendruomenės jokių Mišių nebūna…
Kas yra kunigas? „Žmogus ne sau“, – kartoja šventa išmintis. O Mišios be bendruomenės – dėl savęs ar dėl stipendijos? Ypač Lietuvoje, kur kunigai įprastai gyvena „iš altoriaus“. Ne vienas šiuo laiku patyrė, kaip yra mylimas saviškių, ne vienas suvokė, kad yra niekam nereikalingas. Kunigas skirtas patarnauti ugdant, šventinant, telkiant Dievo tautą misijai. Be bendruomenės kunigas tiesiog beprasmis.
Kai kas sakramentų pasninko ir abstinencijos neišgyveno. Buvo išrinktųjų, kurie slaptai ar ne taip slaptai rinkosi į dėl saugumo uždraustus sambūrius. Pvz., Apaštalų Sosto dekretas dėl karantino per Velykų šventes Velykų vigiliją leido švęsti tik katedrose ir parapijos bažnyčiose, bet ne rektoratuose, vienuolijų ar seminarijų bažnyčiose. Panaši nuostata buvo visuomet: „Pageidautina numatyti galimybę vienoje bažnyčioje susiburti kelių bendruomenių dalyviams, jei dėl jų artimos kaimynystės ir narių negausumo neįmanoma surengti iškilmingo šventimo kiekvienoje iš jų. Ypatingosios grupės skatintinos dalyvauti Velykų vigilijos šventime, kur visi tikintieji, vieningai susibūrę, giliau išgyventų bažnytinę bendrystę“ (Dieviškojo kulto kongregacija, Aplinkraštis dėl pasirengimo Velykų šventėms ir jų šventimo, 1988 m. sausio 16 d., Nr. 94). Neteisėtai šventusieji liturgiją seminaristai ir pašvęstieji prarado progą, kuri nepasikartos, – susivienyti (ne vien dvasiškai) su visa Dievo tauta, išgyvenančia karantiną. Ar susivienijimas nėra Bažnyčios esmė?
Kasdieniai maldos šv. Juozapui, Šiluvos Ligonių Sveikatai tiltai 20 valandą ar kitokia malda šeimoje yra svarbesni už Mišių transliacijas. Net popiežiaus. Nes leidžia patiems būti maldos žmonėmis, kunigiškosios tautos, atsakingos už užtarimą, dalyviais. Klaidinga manyti, kad tik kunigui vadovaujant įmanoma melstis. Kaip ir Marijos radijo ilgametis siekis kviesti kunigą vadovauti Rožinio maldai. Pamiršdama karališkąją kunigystę, o akcentuodama tarnaujamąją, Dievo tauta atsisako dovanos, kurią per Krikštą įliejo Šventoji Dvasia. Kovos su klerikalizmu sėkmė priklauso nuo pasauliečių sąmoningumo. Atskirtieji nuo sakramentų gali dalyvauti tikrų tikriausioje – Valandų – liturgijoje, pašventinančioje (taip, ir šį, pandemijos) laiką. Įdomu, kad kunigams ir diakonams primygtinai rekomenduojama kasdien celebruoti Mišias, tačiau privaloma kasdien atlikti Valandų liturgiją (plg. Kanonų teisės kodekso 276 kan.). Šią nepakeičiamą Bažnyčios maldą galime atlikti naudodamiesi ir spausdintu, ir skaitmeniniu (vl.katalikai.lt) būdu, netgi klausydamiesi. Valandų liturgija yra sudaryta iš Dievo žodžio. Šventojo Rašto skaitymas ir jo meditacija leidžia mums įsiklausyti į nesiliaujantį mums kalbėti Dievą. Ar randame laiko kasdieniam Dievo žodžiui, stiprinančiam kaip kasdienė duona?
Nustebino ir nuliūdino kai kurių kunigų rūpesčiai. Kaip žmonės išgyvens Velykas be pašventintų verbų, be švęsto vandens, pašventintų degtukų, margučių ir valgio?.. Man buvo liūdna girdėti, o paskui ir pamatyti kunigus, į buteliukus pilstančius „šventą vandenį“, dalijančius pašventintas verbų šakeles. Nuoširdžiai nemaniau, kad tai svarbu... Verbos juk laiminamos kaip Verbų procesijos dalyvio ženklas, jog priklausome ant kryžiaus Nužudytam Nugalėtojui, o ne kaip apsauga nuo žaibo... Vanduo Velykų naktį laiminamas Krikštui atminti, o ne šlakstyti namų kertėms. Arba degtukai – pašventinta krosnies, žvakių, židinio ugnis? Juk Velykų naktį skelbiame Kristaus prisikėlimą, nušvietusį mūsų gyvenimo naktį. Kas išsklaidys prietarų tamsą mūsų širdyse?
Komunijos priėmimo būdą nustato Vyskupų konferencijos, o tvirtina Apaštalų Sostas. Turbūt mūsų ganytojams net nebuvo kilusi mintis svarstyti galimybę Komuniją priimti į rankas, o štai pandemija mums ją suteikė nelauktai ir netikėtai. Toks būdas – iš ankstyvųjų Bažnyčios laikų. Cituoju šv. Kirilą Jeruzalietį (315–386): „Kas į puotą ateina, yra pakviestas ne duonos ir vyno ragauti, bet Kristaus Kūno ir Kraujo pavidalų priimti. Artindamasis neprivalai žemyn delnais rankų ištiesti ir pirštus išskėsti. Dešinioji ranka turi priimti Karalių, o kairioji padaryti Jam sostą. Imk Kristaus Kūną atgniaužta ranka ir atsakyk: „Amen.“ <...> Tada jį suvalgyk. Būk atsargus, kad niekas iš to ant žemės nenukristų. Jei leistum kam nukristi, tai būtų tas pats, lyg vieną savo sąnarį prarastum. Pasakyk man, jei kas nors tau aukso grūdelių duotų, ar tu nesistengtum jų taip paimti, kad nė vienas jų nepražūtų ir nuostolių tau nepadarytų? Čia privalėtum dar atsargesnis būti, nes pražūva ne duonos trupinėlis, o dalykas, vertesnis už auksą ir brangiuosius akmenis“ (Mistagoginė katechezė 5).
Namų Bažnyčioje negalioja karantino draudimai: atstumų laikymasis, artumo suvaržymai, jausmų pareiškimai, bendras stalas ir lova. Galvojome apie sambūrius bažnyčiose, pamiršdami Bažnyčios namus, kur išgyvenamas ir tikras šventumas, ir niekšiškumas. Net pamokos ir paskaitos, ne vien darbas per atstumą dabar persikėlė į namus. Kartu ir įtampa. Maldos drauge, valgymo drauge, nuoširdaus ir paprasto dalijimosi (ne vien maloniais) įspūdžiais patirtys pripildo gyvenimą gyvybės. Kaip ir tada, kai pasisiūloma vienužiui parnešti vaistų ir maisto. Liturgija tęsiasi.
