Vos pranešus, kad Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis šiemet bus skelbiamas palaimintuoju, jausdami, jog per mažai apie jį žinome ar ir visai nieko nežinome, suskubome susipažinti su jo gyvenimu, mintimis, darbais. Įdomu ir tai, koks arkivyskupas Matulionis buvo privačiame gyvenime. Apie tai klausiame jo sūnėną – architektą dr. Teofilių Baltazarą Mindaugą MATULIONĮ.
Ypač daug ko papasakoti negaliu, nes daugiausia laiko šalia dėdės Teofiliaus gyvenau būdamas vaikas. Vasaras leisdavau Kaišiadorių kurijoje.
Dėdė manęs niekada nebausdavo ir nebardavo, nors buvau velnių prisišveitęs vaikas. Sykį pabėgau visai nakčiai. Mat labai norėjau pabūti su vyrais naktigonėje. Tą kartą kurijoje buvo didelė sumaištis. Kai parsiradau, dėdė manęs nebarė, bet liepė kitą kartą išsiruošus „ekskursijon“ būtinai jam pasakyti. Bendravimas buvo labai nuoširdus ir paprastas. Be griežtumo, kategoriškumo, įsakmių gaidų.
Dar vienas mano nusikaltimas buvo toks. Vyko skerstuvės ir man atidavė kiaulės pūslę. Aš pripūčiau į ją oro, o paskui pririšau katinui prie uodegos. Katinas lėkė taip, kad iškūlė kurijos langą. Tada dėdė ilgai mane barė, bet pats vos pajėgė tramdyti juoką.
Birštono periodu pas dėdę nesilankiau, pas jį važinėjo mama ir tėtis. Iš jų kalbų težinau, kad Birštone dėdė kažkokią veiklą vystė, tačiau konkrečiai kokią – negaliu pasakyti. Tada tėvai daug gerų žodžių sakė apie kun. Joną Jonį.
Kai dėdę išvežė į Šeduvą, jau dirbau architektu. Kadangi Šeduvoje tekdavo derinti kai kuriuos projektus, tai kartu lankydavau ir dėdę. Jis jau buvo smarkiai pasiligojęs, todėl šeimininkė Angelė maitino jį pagal skirtą dietą. Kai sykį atvažiavau, ji specialiai man išvirė barščių su rūkytu kumpiu. Dėdė Angelei pasakė, kad mudviem reikia vyriškai pasišnekėti, ir ją išprašęs sako: „Duok man tuos barščius!“ – ir su dideliu apetitu sušveitė.
Pokalbiai būdavo paprasti, žmogiški, kokie būna tarp giminių. Apie politiką, savo padėtį dėdė kalbėti vengė.
Iš Sibiro dėdė grįžo atsargesnis visais atžvilgiais. Su aukštais Bažnyčios dignitoriais ir kunigais kaip architektas bendravau nemažai. Mačiau, kad grįžusieji iš lagerių buvo tarsi sukaustyti, nepaprastai atsargūs. Išsiskyrė tada dar vyskupas Vincentas Sladkevičius Jo būta laisvo ir atviro. Charakterio tiesumu dėdę ir vyskupas Sladkevičių pavadinčiau panašiais.
Iš tėvų girdėjau, jog kažkokiais būdais iš Romos dėdei siuntė purpurinį audinį sutanai, nes ruošė naujoms pareigoms. Bet dėdė šio rūbo jau nebeapsivilko. Kai paskutinį kartą dėdę mačiau Šeduvoje, skundėsi, kad „kūnas atsisako“ ir prapuolusiu apetitu.
Į laidotuves važiavau pakeleivingu sunkvežimiu. Sustabdžiau, o jame sėdi daug juodai vilkinčių jaunų vyrų, labai gyvai tarpusavyje kalbančių. Man įlipus visi nutilo ir nepravėrė burnos iki Kaišiadorių. Tai buvo kunigai ir klierikai. Visą kelią sėdėjo nebyliais veidais. Kai per laidotuves mes, artimi giminės, nusileidome į kriptą, tada ir mano buvusieji bendrakeleiviai „atitirpo“.
Tais laikais visus kaustė didelė baimė, kai kada net perdėta. Aš visose anketose atvirai rašydavau, kad mano tėtis buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės majoras, o dėdė vyskupas ir t. t. Nepaisant to, man nekliudė apginti disertaciją, gauti mokslinį laipsnį, dirbti atsakingose pareigose. Tiesa, kai bandė įkalbėti stoti į komunistų partiją, pažėriau tėčio ir visų dėdžių pareigas, teistumus ir t. t. Tada jau kalbinti liovėsi.
Šiaip jau su dėde susitikdavau trumpam, todėl kažko ypatingo papasakoti negaliu. Tėvų kartos jau nebėra, o kiti tėtės brolių ir seserų vaikai su dėde bendravo labai menkai ar visai nebendravo. Tad tiek tų mano prisiminimų ir tėra.
