Tik per konkrečius žmones atpažįstamas veiklus gailestingumas, todėl šį kartą Artumos skaitytojams pristatome keletą karitiečių, kartu apžvelgiame Carito metų patirtis ir pastangas padėti karo niokojamai Ukrainai.
„Ne, nepavargome remti Ukrainos“, – kartojo žmonės, per Gavėnią atsiliepę jau į 5-ąją Lietuvos Carito paramos Ukrainai rinkimo akciją daiktais, maisto produktais, lėšomis. Kaip sakė pirmoji paramą atnešusi moteris, ne mums apie nuovargį kalbėti, kai šiltai ir saugiai savuose namuose gyvename.
Jos šeima nepriėmė karo pabėgėlių – patys gyvena ankštai ir nebūtų galėję suteikti žmonėms oraus prieglobsčio, tad nors maisto produktų, išaugtų tvarkingų vaikiškų batukų atnešė paaukoti. Kruopščiai nuvalė, surišo po du, kad nepasimestų.
Kai kurie net po kelis kartus nešė paramą. Ir nors Lietuvos Caritas šįkart prašė aukoti tik tų daiktų ir maisto produktų, kurių poreikį Ukrainos Caritas įvardijo kaip didžiausią, geradariai dar papildomai pridėdavo kokį ilgo galiojimo skanėstą, mielą smulkmeną, vaikai – savo rankomis darytų darbelių.
Bendras reikalas
Dėl negalios dirbti nepajėgiantis Stasys perdavė sauskelnių pakuočių, kurių buvo priklaupęs po operacijos ir nepanaudojo. „Daug sužeistų, sergančių žmonių, ten tikrai pravers“, – džiaugėsi bent taip galėdamas prisidėti prie bendro reikalo.
Įmonės ir organizacijos taip pat atsiliepė. Skambino, klausė – geriau pinigus aukoti ar pirkti konkrečius daiktus. Pasak Lietuvos Carito generalinės sekretorės Deimantės Bukeikaitės, už žmonių, įmonių suaukotas lėšas pirkta didesnių daiktų, kurių žmonės nesuneš. Buitinė, kita technika pasitarnaus daugybei pasitraukusiųjų į sąlygiškai saugesnes Ukrainos teritorijas.
„Žmonės išgirdo ir atliepė prašymą aukoti ne tik sauskelnių vaikams ir suaugusiesiems, bet ir, pvz., drėgnų servetėlių, kurios labai praverčia sutrikus vandens tiekimui ar slaugant sergančius žmones, padedant senoliams ir šeimoms su mažais vaikais“, – vardijo Bukeikaitė. Pirmo būtinumo – ir prožektoriai, kurie ne tik padeda tada, kai sutrikdomas elektros tiekimas, bet ir leidžia teikiantiems pagalbą pasiekti jos reikalingus žmones.
Parama Ukrainai į Vilnių ir Kauną keliavo iš 30 savivaldybių. Prie jos rinkimo, skaičiavimo, žymėjimo, gabenimo prisidėjo daugybė žmonių. Daliai talkininkų tai buvo pirma savanorystės patirtis, į ją leidosi netgi šeimos.
Savanoriavo, nes yra tėtis
„Esu tėvelis, todėl ir čia.“ Taip sprendimą atostogaujant po darbų užsienyje skirti laiko savanorystei Carito sandėliuose argumentavo Domas. Labiausiai jam gaila nuo karo kenčiančių vaikų, kurie nesupranta, kodėl tokios baisybės vyksta, senukų, ligonių. „Kiekvieną, kuris prisideda prie paramos Ukrainai, vykstantis karas liečia. Lietuvos žmonės tikrai geri, aukoja ir, kuo galės, padės ateityje“, – neabejoja Domas.
Kad Caritui trūksta vyriškų rankų, jis sužinojo iš žmonos ir įsitraukė į 5-ąją paramos Ukrainai akciją: „Gimiau jau laisvoje Lietuvoje, tačiau iš senelių, kitų artimųjų girdėjęs netekčių, tremčių, karų istorijų, kurios nuo mažens augino ir padėjo suprasti, kad net kukli pagalba – geriau negu jokios. Dauguma daiktų, kuriuos ruošiame vežti į Ukrainą, – pirmos būtinybės, manau, tikrai nebus tokių, kurie žmonėms nepasitarnaus.“
Vėjūnės startas
Šeštokei Vėjūnei savanorystė 5-ojoje Carito paramos Ukrainai akcijoje – taip pat nauja patirtis, kaip ir jos tėčiui, su kuriuo atėjo rūšiuoti ir pakuoti Lietuvos žmonių suaukotos paramos.
„Tęsiantis karui daug žmonių nukenčia, kai kurie nebeturi namų, maisto, netgi vandens, todėl reikia padėti“, – akivaizdu Vėjūnei. Vytauto Didžiojo universiteto Ugnės Karvelis gimnazijoje ji socialinėms valandoms rinkdavosi darbą mokykloje, o šįkart išbandė tikrą savanorystę.
Prieš ateidama ji žinojo tik tiek, kad Caritas yra pasaulinis pagalbos tinklas, kurio tikslas – padėti žmonėms varge. Pirmasis Vėjūnės darbas paramos Ukrainai akcijoje buvo paprastas, bet labai svarbus: suskaičiuoti dantų šepetėlius, kurių įmonė paaukojo visą dėžę, kad prieš dedant ant paletės būtų užrašyta, kiek vienetų yra pakuotėje.
Dar reikės pagalbos
Patikrintas ir sužymėtas dėžes ant palečių nešė savanoriaujantis šeštus metus Carite Justinas. Į 5-ąją paramos Ukrainai akciją jis įsitraukė norėdamas prisidėti prie gerumo darbų. „Jau pačią pirmą paramos rinkimo dieną Megoje buvau. Labai daug žmonių nešė daiktų, maisto produktų. Akcija domėjosi ir prisidėti kvietė vietos žiniasklaida. Mano nuotrauką išpublikavo, tad ir mokyklai buvo proga pasidžiaugti“, – dalijosi Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro mokinys.
Vaikinas nesitikėjo, kad tiek daug visko žmonės paaukos. „Tačiau karas nesibaigė ir pagalbos Ukrainai dar reikės, o prisidėti galima, jei ne aukomis, renkamais daiktais, tai savanoryste“, – sakė Justinas.
Metų savanorė
Pačiame darbų įkarštyje, kai žmonių paaukoti daiktai ir maisto produktai keliavo į sandėlius Vilniuje ir Kaune, Lietuvos garbės apdovanojimas buvo įteiktas Lietuvos Carito paramos gabenimo į Ukrainą koordinatorei šaulei Mildai Goštautaitei.
Carito ir kitų organizacijų sutelktą paramą į Ukrainą lydinčiai Mildai Metų savanorės titulas skirtas už rūpinimąsi labiausiai vargstančiais, ne tik karo išblaškytais žmonėmis, bet ir be šeimininkų likusiais gyvūnais, taip pat – už atkaklias pastangas palengvinti mažųjų kasdienybę miesteliuose ir miestuose, kurie pirmi nukentėjo nuo karinės agresijos ir kurių dalis, deja, jau sulyginti su žeme.
Meldėsi ir mezgė
„Mano tėveliams irgi yra tekę pradėti gyvenimą iš naujo – po tremties ieškoti, kur glaustis, nes namai užimti kitų. Skauda širdį matant, kokie sugriovimai, kiek Ukrainoje žuvusių, sužeistų, kiek šeimų, likusių be maitintojų. Baisus dalykas yra karas“, – sakė visą maišą šiltų vilnonių kojinių primezgusi ir vežti į Ukrainą suruošusi Ona.
Prasidėjus karui, ji meldėsi ir mezgė, meldėsi ir mezgė. Ji pripažino, kad tuomet negalvojo, ar kam tų kojinių reikės. Atnešusi Caritui džiaugėsi, kad ne veltui darbas – kažkam kojos nešals, o melstis už taiką Ukrainoje, pasak Onos, ir toliau visi privalome.
Beje, šiltas vilnones kojines mūsų mezgėjos puošia ne tik Lietuvos trispalvės spalvomis, bet ir, kaip darbščioji Regina iš Mažeikių, Ukrainos vėliavos spalvomis.
Kartu nuo 2014-ųjų
Lietuvos Caritas nuo pat karinės agresijos pradžios yra šalia Ukrainos. Pirmoji parama iš Lietuvos nukentėjusių regionų gyventojams keliavo 2014-ųjų žiemą, iš karto po Maidano įvykių. Deimantė Bukeikaitė prisimena, jog tiek prieš daugiau nei 8 metus, tiek ir šiandien žmonių noras padėti Ukrainai neišblėso. Priešingai – jis tik stiprėjo.
„Milijonai žmonių, likusių Ukrainoje, viltingai pasitinka rytojų. Ir jiems reikia pagalbos. Didžiuojuosi kiekvienu savo šalies piliečiu, kuris aukoja. Suprantu tuos, kurie pavargo. Nesuprantu, kurie piktinasi dėl paramos, bet noriu suprasti ir klausiu: kokios pagalbos jiems reikia, kodėl jie pyksta? Dėkoju kiekvienam, kad atsiliepiate į Carito organizuojamas paramos Ukrainai akcijas parapijose tiek aukodami, tiek ir savanoriaudami. Kiekvienas atneštas makaronų pakelis, kiekviena konservų dėžutė, pakuotė sauskelnių vaikams ar suaugusiesiems, kiekvienas paaukotas euras šiandien yra aukso vertės. Užtikrinu, kad iš visų jėgų rūpinamės visais pagalbos reikalingais žmonėmis, tiek lietuviais, tiek ukrainiečiais. Dievas tepadeda mums ir toliau“, – sako generalinė sekretorė Bukeikaitė.
Per praėjusius metus Carito pagalbos sulaukė per 40 tūkst. mūsų šalies gyventojų ir apie 35 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos, kurių dauguma – mamos su vaikais. Per Carito tinklą karo pabėgėliams padedama 33 Lietuvos savivaldybėse. Nuo 2022-ųjų vasario Lietuvos Caritas inicijavo 5 paramos Ukrainai rinkimo akcijas labiausiai nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Organizacija vienija beveik 4 tūkst. savanorių ir apie 270 darbuotojų visoje Lietuvoje.
